B. Gibé kūrinys „Geismo anatomija“: kiekvienas šaukštelis turi savo tiesą

Egzistencializmo filosofijos įkvėptam prancūzų akrobatui Borisui Gibé seniai aišku: jo tikslas ir yra menu budinti žmonių sielas, sukelti nekasdienes emocijas. Į Kauną menininkas atvežė net kelis kūrinius. Vienas jų – „Geismo anatomija“ – žiūrovams bus rodomas pirmąjį kartą.

Metafizinio cirko pasirodymas tyrinėja beribio kosminio kūno anatomiją ir kvieča į juslinę kelionę. Į kelionę žiūrovus kviečia ir projektas „L'absolu“. Tik tai kelionė po sielos gelmes. Specialiai šiam monumentaliam spektakliui buvo sukurta sudėtinga 12 m aukščio konstrukcija – bokštas „Silo“. Su dideliu būriu draugų šį bokštą ir patį spektaklį B.Gibé kūrė devynerius metus.

B.Gibe – pagal programą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ pristatomo festivalio „ConTempo“, kuris Kauno mieste ir rajone vyks iki pat rugpjūčio 21 d., svečias.

– Kaip pasikeitė jūsų suvokimas apie cirką nuo to laiko, kai pradėjote juo užsiimti?

– Iš pradžių tiesiog norėjau išeiti už tikrovės ribų. Cirko menas nežavėjo manęs kaip nors išskirtinai. Tiesiog atrodė tinkama vieta rasti gretimą pasaulį, pažinti savo ribas, išreikšti kūrybiškumą. Kai pradėjau, man buvo dešimt metų. Cirkas tuo metu buvo marginalizuotas, dominavo gyvūnai. Dabar cirkas jau tapo tradicine meno šaka. Būdamas dešimties, atsistodavau su kepure gatvėje, ką nors pavaidindavau ir taip užsidirbdavau. Staiga pasaulis tapdavo toks paprastas. Jei kas nepasisekdavo, ateidavau kitą dieną, ir tiek. Na, o dabar, jei kas nepasisektų, pavyzdžiui, vykstant spektakliui „L’absolu“, kurį ruošėme devynerius metus, būtų truputėlį kebliau (juokiasi – aut. past.).

– Kaip, būnant dešimties, tampama cirko artistu?

– Tai nutiko visai netyčia. Mažytė cirko mokykla atvyko į kaimelį, kuriame gyvenau. Man tai pasirodė linksma veikla. Tame cirke buvo arklių ir man buvo smagu su jais kvailioti, parodyti savo šėliones tėvams. Tai patraukė.

– Jūsų kūryba labai poetiška. Kodėl jums svarbu į pasaulį žvelgti poetiniu žvilgsniu?

– Poezija gali būti ir švelnus, mielas menas, ir drauge labai sudėtingas. Dėl to man patinka poetinė kalba. Ja gali kalbėti apie labai tamsias ir sunkias temas, bet pasakoti pakiliai. Poetinė kalba tinka surinkti ir išreikšti daug sluoksnių vienu metu. Man rūpi ir estetika, ir medžiagos, ir tema. Spektaklyje „L’absolu“ personažas yra jautrus nematomoms jėgoms savo aplinkoje. Į šį spektaklį įtraukiau keturis elementus – vandenį, ugnį, žemę ir vėją. Visi jie tampa veikėjais, visi jie veikia personažą. Jie įkūnija tai, kas nematoma.

– Jūs domitės egzistencine filosofija. Egzistencialistams svarbus prasmės klausimas. Kokius atsakymus apie prasmę jums per savo kūrybą iki šiol pavyko surasti?

– Su kiekvienu pasirodymu kyla vis naujų klausimų. Jie būna susiję ne tik su tema, bet ir su daiktais, kuriuos naudoju scenoje. Taip klausimai konkretėja, daiktiškėja. Kad ir kokį objektą paimtum, jis tave kur nors veda. (Čia Borisas paima šaukštelį nuo savo gerto espreso ir pradeda su juo žaisti, vesti kūną ta kryptimi, kuria juda šaukštelis, – aut. past.).

Cirke dažnai procesą į priekį veda objektai. Tuo cirkas skiriasi nuo kitų menų. Turiu silpnybę rengti trumpas scenas su pavieniais objektais, kuriuos naudoju pasirodymuose. Tu negali paimti buteliuko, stiklinės ir puodelio ir sukurti 45 min. pasirodymo apie juos visus vienu metu. Vis tiek tai atskiri elementai, kurie veikia po truputį. Nors kaskart sau sakau: viskas, dabar jau tikrai kursiu pasirodymą apie viską kartu, vis tiek kaskart išeina, kad apie atskirus objektus pasakoju atskirai. Tad atsakant į klausimą, ar atsiranda kokių nors atsakymų: kiekvieną kartą artėju prie jų, bet vis išeina tas pats, kiekvienas objektas siūlo jų begalę. Pavyzdžiui, spektaklyje „L’absolu“ žemei sukurti naudojami maži rutuliukai – kiekvienas iš jų turi po atsakymą.

Erdvė: savus metafizinio cirko pasirodymus B. Gibé pristato Steigiamojo Seimo aikštėje pastatytame „Silo“ bokšte. / M. Plepio nuotr.

– Žiūrėdama pasirodymą „L’absolu“ mąsčiau: cirko artistas turi pasitikėti absoliučiai viskuo. Pradedant savo džinsų, prie kurių prisega kablį, audiniu, baigiant kolegomis, akimirkomis, žiūrovais. Egzistencialistai dažnai sako, kad pats žmogus atsakingas už save. Kuo labiau pasitikite jūs – savimi ar aplinka, kažkuo didesniu, Absoliutu?

– Yra situacijų, kai turi leisti kitiems tau padėti. Tačiau turi ir pasitikėti savimi, kad apskritai tas kontaktas su aplinka galėtų įvykti. Jei esi užsidaręs, nuleidęs akis, niekas negali prie tavęs prisijungti. Turi būti kaip magnetinis medis, išsiskleidęs, atviras ir priimti kitus į procesą. Tik tada galimas gražus rezultatas.

Cirke dažnai procesą į priekį veda objektai. Tuo cirkas skiriasi nuo kitų menų.

Kai prasidėjo spektalio „L’absolu“ kūrybinis procesas 2008 m., iš pradžių nesisekė. Komanda buvo nemaža, penki artistai, technikai. Įkvėpti vieno medinio bokšto, pasirodymui norėjome pastatyti specialios sudėtingos konstrukcijos statinį, bet techniškai viskas buvo sunku. Supratau, kad turiu sekti paskui procesą ir viskas išeis taip, kaip išeis.

Viskas užtruko. Man reikėjo rasti teatrą, kuris leistų toliau kurti šį spektaklį. Reikėjo dar ketverių metų. Joks teatras neprisiėmė atsakomybės šitiek laiko leisti kurti pasirodymą. Todėl nuėjau į banką, pasiėmiau paskolą, lyg savo namuose planuočiau daryti remontą, ir visus pinigus paskyriau to bokšto statyboms. Pasikviečiau į pagalbą draugų, jų buvo apie 20, ir pirmus devynis mėnesius visą laiką nuo aštuonių iki dvylikos žmonių kasdien dirbo prie bokšto statybos.

Šitas pasakojimas atsako į klausimą. Jeigu turi šitiek žmonių, kurie savo pinigus ir laiką sutinka investuoti į tavo viziją, nieko nesitikėdami mainais, – tada gali pasitikėti ir aplinka, ir procesu. Jei tas ratas žmonių leidžia tau žaisti su savo idėjomis, jas krutinti po truputį, kūryba tampa kur kas didesniu malonumu negu tuo atveju, jei koks prodiuseris nori greito rezultato ir pateikia savo reikalavimus. Įspraustas į kampą negali nei savimi, nei kitais pasitikėti. Jei aplinka leidžia tau tyrinėti savo kūrybinį potencialą, pradedi ir savimi labiau tikėti.

– Ant spektaklio veikėjo marškinėlių buvo užrašas „Aš myliu tragediją“. Mane jis kaip reikiant prajuokino. Kodėl jis ten atsirado?

– Tai ironiška nuoroda. Ji gimė iš mūsų tarpusavio juokelių. Kai pradėjome viešai rodyti pirmas repeticijas, būdavo daug žmonių, kurie išeidavo iš spektaklio apsiverkę, daug scenų jiems atrodydavo per skausmingos. Būdavo tėvų, kurie ateidavo su vaikais ir mus kaltindavo, kodėl neįspėjome, kad čia bus taip baisu. Vėliau sugalvojome tuos marškinėlius kaip žinutę, kad ne viskas taip rimta. Norėjome žiūrovams suteikti atstumo ir priminti: nagi, čia spektaklis, čia požiūris į tai, kas baugina, o ne tikrasis baisumas.

– Kodėl jūs nagrinėjate tuos bauginančius žmogaus egzistencijos sluoksnius?

– Neturiu noro kurti pasirodymų, kurie būtų juokingi, spalvingi, kuriuos pasižiūri, pakikeni ir rytoj pamiršti. Noriu kurti darbus, kurie paliktų įspūdį ilgam. Pats esu matęs spektaklių, kurie man atėmė žadą, – po jų džiaugiuosi, kad kvėpuoju taip, kaip kvėpuoju dabar, o ne taip, kaip kvėpavau iki jų. Esu meno tarnas ir noriu žmonių viduje sukelti emociją, revoliuciją.

Dveji pandemijos metai privertė susimąstyti. Tuo metu viskas, ką veikėme, tai tik miegojome, valgėme, dirbome. Neliko progų patirti kažko gilesnio per meną. Noriu kurti tokias progas, kad žmonės man pasakotų, ką pamatė. Jie pasakoja apie save, esu tik veidrodis. Žmonės per meną pamato save.

Kartą, kai viename festivalyje rodėme šį spektaklį, mane iš oro uosto pasiėmė festivalio direktorės dukra. Paklausiau jos, ar eis žiūrėti spektaklio. Ji atsakė: „Ne, neisiu. Aš kasdien atsikeliu pusę šešių ryto, nuvažiuoju prie jūros pažiūrėti, kaip teka saulė, apsiverkiu, ir man to užtenka.“ Kiekvienas to jausmo kažkur ieško.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių