Autorius gali padėti kritikui tobulėti

Tačiau šiandien, kai knygynų lentynos lūžta nuo naujienų ir bestselerių, kaip išsirinkti tokią knygą, kuri bus vertinga ir prasminga? Anotacija knygos gale ne visada yra į raktas į jos turinį.

Žanrai ir turinys

Apie kritikos žanrus, egzistuojančias skirtis tarp jų; apie tai, kam (autoriui ar skaitytojui) yra reikalinga kritika, kokios yra naujos jos formos ir kalbėjosi Kauno menininkų namuose vykusios diskusijos "Kas kritikuoja šių dienų literatūrą?" dalyviai: literatūros kritikė, Vytauto Didžiojo universiteto literatūrologijos doktorantė Neringa Butnoriūtė, VDU profesorė humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kuizinienė, pokalbį moderuojant literatūros kritikui dr. Ramūnui Čičeliui.

Ar kritinio teksto žanras įtakoja jo turinį? "Skirtys tarp akademinės ir eseistinės kritikos egzistuoja, – pažymėjo D.Kuizinienė, – 2000-aisiais prasidėjusi kritikos krizė kultūroje paskatino svarstymus apie kritinio teksto objektyvumą ir išryškino provokatyviosios kritikos trūkumą, kuri autorius, rašytojus, skaitytojus pakviestų į diskusiją."

Pritardama profesorei, N.Butnoriūtė pastebėjo, kad rašydamas kritiką, autorius turi sugebėti įkontekstinti kūrinį: suvokti jį ne tik lietuvių, tačiau ir pasaulio literatūros kontekste, žinoma, ir paties autoriaus kūrybos kontekste. "Manau, nėra svarbi skirtis tarp akademinės ir eseistinės kritikos, kadangi būtina išmanyti jas abi. Kritikos rašymas – skaitymo kultūros kėlimas", – įsitikinusi ji.

Istorinės patirtys

Prisimindama literatūros kritikos istoriją, D.Kuizinienė pažymėjo išeivijos literatūros kritikos tarpsnį. Esminis jo bruožas – prie diskusijų apie literatūrą buvo skatinami prisijungti ne tik akademikai, bet ir neprofesionalai, mėgėjai taip populiarinant skaitymą. Svarbu akcentuoti tai, kad išeivijos literatūros kritikos gyvavimo laikotarpiu, kritinį diskursą inicijavę patys rašytojai, pasiūlė tam tikrą kalbėjimo toną, į kurį lygiavosi ir mėgėjai.

Profesorė pabrėžė, kad išeivijos literatūros kritikos fenomenas, susijęs su tuo, kad kritikai rašyti apie literatūrą galėjo tik laisvu laiku, kai atitrūkdavo nuo rūpinimosi stabiliomis gerovės sąlygomis ir pasinerdavo į savirealizaciją, todėl šio laikmečio kritikų tekstuose jausmingas, pakilus kalbėjimas susijungia su akademišku tonu.

N.Butnoriūtė išskyrė sovietmetį, kai poetai, rašytojai recenzavo vieni kitus, atsiribodami nuo politinių ideologijų ir stengdamiesi kalbėti apie literatūrą prasmingai.

Formatas ir formos

Literatūros lauko dalyviai turi priimti iššūkį – perskaitei knygą, ji tave sujaudino, imk ir parašyk, o ne kalbėk, apie tai, kad nėra recenzijų.

Rašančiųjų yra, tačiau gerus tekstus kuriančiųjų mažai, pastebėjo diskusijos dalyviai. Šis fenomenas atsiradęs dėl internetinės kultūros įtakos: virtualūs leidiniai nenori skelbti pernelyg ilgų tekstų, todėl literatūros apžvalgas pakeičia leidyklų  anotacijos, įtikinančios skaitytoją pirkti knygą, o ne supažindinančios jį su kūriniu.

"Dabar nekeliamas klausimas, kodėl vienas ar kitas tekstas atsirado. Rašoma per daug nesusimąstant, labiau mėgaujantis bravūriniais pasažais. Tai galios demonstravimas, kuris yra išlikęs nuo Antikos laikų – kritikui svarbu žinoti viską, jis turi būti aukščiau už rašantįjį", – sakė profesorė.

Kaip problema įvardyta ir tai, kad literatūros kritiką rašo tik literatūrologijos doktorantai: per mažai esą kitų specialybių atstovų, išsakančių savo nuomonę.

Tiesa, jaunoji karta, kurios tekstai publikuojami populiariuose leidiniuose, rašo profesionaliai ir įdomiai. "Kinta leidinių formatai, svarbu, kad kistų ir kritinių tekstų formos", – pastebėjo D.Kuizinienė.

N.Butnoriūtės teigimu, kritikos reikia ne tik autoriui. "Literatūros lauko dalyviai turi priimti iššūkį – perskaitei knygą, ji tave sujaudino, imk ir parašyk, o ne kalbėk, apie tai, kad nėra recenzijų. To reikia skaitytojui – mes visada esame trise: rašytojas, kritikas ir skaitytojas", – grįžtamojo ryšio tarp kritiko teksto ir skaitytojo svarbą pabrėžė N.Butnoriūtė.