Audiovizualinė kelionė po F. Kafkos pasaulį: interviu su režisieriumi Ž. Vingeliu

"Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" inicijuotas tarptautinis scenos menų festivalis "ConTempo" kviečia į vizualinio gyvos muzikos spektaklio "Kafka Insomnia" premjerą – vizualinių eksperimentų teatro "Kosmos Theatre" ir Kauno miesto kamerinio teatro koprodukciją.

Apie tai, kaip naujai bus galima pažinti vieną iškiliausių XX a. rašytojų ir kuo jo vidinis pasaulis itin artimas koronaviruso pandemijos suvaržytame pasaulyje gyvenančiam šių dienų žmogui – pokalbis su spektaklio režisieriumi Žilvinu Vingeliu.

– Kas paskatino atsigręžti į žinomo rašytojo Franzo Kafkos gyvenimą ir kūrybą?

– F.Kafkos pasaulį pasirinko kompozitorius Andrius Šiurys ir pasiūlė statyti spektaklį drauge. Pasirinko dėl mistinės atmosferos, kuri yra tiesiausias būdas pajausti F.Kafkos kūrybą, nes patys siužetai yra gana komplikuoti. Tai autorius, savo tekstais uždegantis smegenis ir vaizduotę, besislapstantis nuo lengvų išvadų ir vienkrypčių interpretacijų. Kartu šis turėjo ir kitą pusę – be "Metamorfozės" rašytojui nepavyko pabaigti nė vieno kūrinio.

Siekiame parodyti, kad jo literatūra yra šiuolaikiška, o tekstuose kalbama apie mūsų visų vidinį pasaulį, kurį būna sunku išreikšti žodžiais. Tam naudojame ne tekstą, o šiuolaikines technologijas.

F.Kafkos pasaulis yra toks, kuriame pabaiga tiesiog neįmanoma. Čia viskas pinasi, vyniojasi iki begalybės, ta pati mintis apeina save pačią 360 laipsnių kampu, tekstas pilnas eufemizmų, įterptiniai sakiniai kituose įterptiniuose sakiniuose patys save paneigia, įtraukia į žodžių ir prasmių šokį.

F.Kafka atveria pasaulį, kuris tirštas veiksmo ir kartu skęsta kraupioje stagnacijoje. Čia dera siaubas su humoru, paranoja su žaismingumu. Dominuoja realybė, nužvelgiama iš sapno perspektyvos, o tai labai artima mūsų teatro kūrybiniams eksperimentams.

F.Kafka gyveno XIX a. pab. ir XX a. pr. sandūroje, buvo realizmo mokinys, bet jo kūriniams būdingos absurdo, siurrealizmo, net psichoanalizės apraiškos. Pirmasis siurrealizmo manifestas pasirodė 1924 m., paskutiniais F.Kafkos gyvenimo metais, tad tokio legitimaus žanro kaip "siurrealizmas" jis negalėjo žinoti.

Vis dėlto asmeninės savybės, intuicija ir literatūrinis pasaulėvaizdis jį nuvedė prie iškreipto pasaulio vaizdavimo išsaugant perteklinius realistinius aprašymus. Taip žodis ėmė naikinti pats save, suktis ir pintis, tapti menine priemone, pasąmoninių haliucinacijų ir vizualizacijų kūrimo įrankiu, o ne informacijos šaltiniu. Dėl šios priežasties mūsų spektaklyje žodžių beveik nelieka. Stengiamės prisikasti prie pačios kafkiško pasaulio gelmės ir perteikti ją teatrinėmis priemonėmis atsisakydami literatūrinių. Atsitiktinumas – dar viena mūsų kūrybinio proceso sąlyga. Pats F.Kafka tapo garsus kone atsitiktinai, kadangi prieš mirtį paprašė savo artimo bičiulio Makso Brodo sudeginti visus jo tekstus, tačiau šis to nepadarė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Spektaklyje kalbate apie nemigą. Kas tai yra F.Kafkai ir ką šis žodis reiškia jums?

– F.Kafka buvo įstrigęs gyvenimo karantine, panašiai kaip kad mes šiandien. Jo biografija žymima vidinio pasaulio įvykiais, ne išoriniais. Jis jautėsi suvaržytas gyvendamas su tėvais, nesukūręs savo šeimos ir dirbdamas nuobodų teisininko darbą. Jis yra pasakęs, kad geriau jau nemiga negu toks gyvenimas. Nemiga buvo jo gyvenimo sąlyga, kuri atitolino nuo realybės. Skaitant rašytojo dienoraščius kartais atrodo, kad jis šia kondicija slaptai mėgaujasi.

Prieš kelerius metus aš pats esu susidūręs su ilgalaike kankinančia nemiga, mane įkalinusia nesibaigiančiame realybės ir sapno fragmentų filme. Tai buvo fiziškai kankinantis, bet kažkuo ir įkvepiantis laikas. Nemiga man pasirodė daug ką paaiškinanti sąlyga, kaip tuo metu galėjo gimti tokia literatūra. Intuityviai pradėjau jausti sąsajas tarp to, kur mes esame dabar, F.Kafkos literatūros ir šiuolaikinio teatro, kurio laisvinimasis iš teksto gali gimti iš tokių autorių kaip F.Kafka. Supratau ko iš jo literatūros tikisi Andrius, ką jis joje girdi ir ką mato, tad ėmiau statyti ne tik Kafką, bet ir Andrių. Lyg operos statymo procese – pirmiausia inspiruotas muzikos su scenografe Paulina Simutyte kūrėme vaizdinius, kurie tik vėliau rasdavo logines sąsajas su F.Kafka. Atrodo, kad kartu skaitydami jo kūrybą staiga panirome į save pačius ir į vienas kitą, ėmę "mąstyti kafkiškai" kartu sau leidome nuo jo nutolti, neėmėme visko tiesiogiai iš knygų.

– Ar spektaklyje bus galima susipažinti su visa F.Kafkos kūryba, ar su konkrečiais kūriniais?

– Spektaklyje skamba tekstų nuotrupos iš F.Kafkos dienoraščių, romano "Pilis", apsakymų "Jozefina, dainininkė, arba Pelių padermė", "Šuns tyrimai" ir kt., bet tai veikiau minčių fonas nei tvirtas mūsų atspirties taškas. Daugumoje savo kūrinių F.Kafka kuria tą patį pasaulį, kartojasi, dažnai pagrindiniai veikėjai yra jo paties alter ego, tad tą nežinia sapnuojamo ar sapnuojančio K. sapną ir stengiamės prikelti scenoje. Spektaklyje nemažai virtimo gyvūnais motyvų – pelės, šuns, beždžionės, vabalo ir kt. Tam pasitarnavo F.Kafkos pasakojimų rinkinys "Šakalai ir arabai: pasakojimai apie gyvūnus". Daug interpretacinės laisvės suteikė Gilles Deleuze ir Felixo Guattari knyga ,,Kafka: Toward a Minor Literature" ir jų šizoanalizės koncepcija. Taip pat diskusija ir konsultacijos su filosofu Gintautu Mažeikiu.

Kita įdomi tema, kuri mus papildomai motyvuoja, yra ta, kad F.Kafka yra įtrauktas į mokiniams rekomenduojamos literatūros sąrašą. Spektaklis turėtų būti ypač aktualus ir įdomus jaunimui, kaip kitokia pažintis su rašytoju, sukurianti įsimintiną atmosferą, į kurią mintimis galima grįžti skaitant bet kurį F.Kafkos kūrinį. Siekiame sudominti, parodyti, kad jo literatūra yra šiuolaikiška, jos atmosfera įtraukianti, o tekstuose kalbama apie mūsų visų vidinį pasaulį, kurį būna sunku išreikšti žodžiais. Tam naudojame ne tekstą, o šiuolaikines technologijas bei šiuolaikinio teatrinės raiškos priemones, kurios gali tiek nustebinti klasikinio teatro žiūrovus, tiek ir suerzinti (gali trūkti skaitomų žodžių). Visgi tikimės įtraukti vizualinę kalbą geriau nei tekstinę suprantančių paauglių auditoriją, kuri paprastai teatru nesidomi.

– Esate vizualinio teatro atstovai, siekiantys atverti galimybes naujai įprastos realybės reiškinių patirčiai. Kaip kitaip bus galima suvokti literatūros tekstą?

– Vizualinio teatro dramaturgija paremta asociatyvių vaizdinių koliažu, ne linijinio siužeto karkasu ar tekstine partitūra. Paprastai literatūriniame teatre būna pjesė, kuri turi savo struktūrą, dažnai tampančią ir spektaklio struktūra, o vizualinio teatro koncepte nelieka aiškaus pirminio stuburo. Viskas gimsta eigoje, kabinasi vienas už kito, tvirtinasi, sudaro vieną garso ir vaizdo jungiamąjį sakinį ir atskirai neturi jokios reikšmės. Tai necituojamas teatras, nes konkrečios vietos prasmę sukuria kontekstas, kuris priklausomai nuo žiūrovo minčių eigos kiekvienam turėtų būti vis kitoks.

Be teatro, aš dirbu dar ir su virtualia realybe, mobiliomis aplikacijomis, interaktyviomis instaliacijomis ir matau, kokios yra techninės galimybės ir kaip teatras lėtai jas įsisavina. Labai norisi priartinti tradicinį teatrą su tikrai didinga praeitimi ir vidiniu prasmės užtaisu prie jaunai kartai artimesnės meninės kalbos, techninių galimybių.

Patys sau įvardijome, kad šį spektaklį suvokiame kaip audiovizualinę parodą pagal F.Kafkos kūrybą. Tik ji patiriama ne judant erdvėje, kaip įprasta muziejuose, o yra išdėstyta laike vienoje teatro scenoje. Spektaklyje naudojame binarinį garsą (kolonėles, instaliuotas netikėtose salės vietose), gyvą profesionalių muzikantų atliekamą muziką, elektroninę muziką, lėlių ir objektų teatro technikas, scenografijoje instaliuotus mikrofonus bei gyvos ir montuotos vaizdo medžiagos videoprojekcijų koliažus. Aktoriai pasitelkia šokį, judesį, draminę vaidybą, lėlių ir objektų animaciją, kartais netgi klounados pradmenis. Spektaklis turėtų patikti tiems, kas mėgsta kiną. Patys įsikvepiame žiūrėdami ir aptarinėdami Davido Lyncho, Peterio Greenaway, Jano Švankmajerio, Michelio Gondry, Alejandro Jodorowsky filmus. Scenų montažą kuriame pasitelkdami Sergejaus Eizenšteino knygos "Montažas" teorinius samprotavimus. Kelis kartus žiūrėjome ir analizavome Orsono Welleso filmą "Procesas" – geriausią kada nors sukurtą F.Kafkos ekranizaciją.

Kompozitorius Andrius Šiurys kuria muzikaliai išbaigtą atpažįstamų leitmotyvų sistemą žaisdamas riba tarp kompoziciškai konkrečios ir melodingos, diegetinės (personažui girdimos) ir abstrakčios atmosferinės elektroninės muzikos. Aktorė Paulina Simutytė spektaklyje debiutuoja kaip scenografė. Tai, ką ji sukūrė, mažų mažiausiai nustebino. Tai labai subtilus, bet gyvas ir mobilus sceninis paveikslas. Taip pat Paulinos balsas – neabejotinas mano metų atradimas. Naudojamos trijų kanalų videoprojekcijos, tiesioginės transliacijos ir filmuoti vaizdai projektuojami ant visų scenografijos objektų. Tai kuria videomenininkas Kornelijus Jaroševičius. Be Paulinos, vaidina jauni, energingi ir labai gabūs aktoriai Gytis Laskovas ir Balys Ivanauskas. Spektaklyje groja ir du muzikantai – saksofonininkas Danielius Pancerovas ir gitaristas Justinas Žilys, dalyvaujantys daugybėje skirtingų muzikinių projektų. Šokio klausimais konsultavomės su šokėju Mantu Stabačinsku, šviesų dailininkas Aistis Landsbergas jautriai spalvina jau sukurtą atmosferą, praplečia ją, pagyvina, mąsto labai tapybiškai. Panašu, kad panaudosime ir Kosmos APP mobiliąją programėlę, kuri leis spektakliui prasidėti jau namie. Bet apie tai daugiau mūsų puslapyje. Nuo muzikantų iki aktorių – visi skaitome F.Kafką. Visą iš eilės. Kartais atskirai, bet dažniau prieš repeticiją susėdę ratu ir garsiai. Stengiamės, kad jis apsigyventų mūsų galvose ir taip pasimirštų.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Koks buvo F.Kafkos santykis su teatru? Ar jis jį mėgo?

– Jis labai mėgo teatrą. Savo dienoraščiuose kas antrą dieną rašė apie teatrą, tiksliau, išreiškė nepasitenkinimą tam tikru spektakliu, bet kažkodėl juose lankėsi. Pusę dienoraščių sudaro kritika ir itin aukštų standartų taikymas kitiems ir sau. F.Kafka dažnai aprašinėdavo aktores, kad viena, esą, su daug raukšlių, antra – žemo balso, trečia – tragikė, kuri turi kažką komiško. Yra aprašytas ir ne vienas sapnas, kurio veiksmas vyksta teatre. Vieną kartą su aktoriais kalbėjome, kad šis spektaklis galėtų būti F.Kafkos sapnas teatre.

Jaučiu, kad mūsų kuriamas spektaklis jam patiktų arba bent jau sukeltų minčių. Nyderlandų teatrologė ir meno istorikė Maaike Bleeker knygoje "Visuality in the Theatre" teigia, kad vizualumas nepriklauso nei vienam iš atskirų spektaklio komponentų, o ištinka kaip visumos efektas. Pasak žinomo kanadiečių režisieriaus Roberto Lepage, teatras turėtų būti daina ir šokis. Iš F.Kafkos replikų galima pajusti, kad M.Bleeker aprašytas "vizualumas, kaip visumos efektas" jam būtų artimas. Dar rašytojui esant gyvam 1917 m. Paryžiuje buvo pastatytas spektaklis "Paradas", kuriam muziką kūrė Erikas Satie, pjesę rašė Jeanas Cocteau, o Pablo Picasso buvo scenografas. Tai buvo spektaklis be siužeto, šiuolaikinis baletas, tarsi scenoje išdėstyta paroda. Panašiu principu dirbame ir mes.

F.Kafka atveria pasaulį, kuris tirštas veiksmo ir kartu skęsta kraupioje stagnacijoje. Čia dera siaubas su humoru, paranoja su žaismingumu.

Labai norėčiau dar paminėti tris šio spektaklio "mamas" – "Kosmos Theatre" direktorių ir prodiuserį Darių Vizbarą, Kauno kamerinio teatro direktorę Jurgą Knyvienę ir festivalio "ConTempo" vadovę Gintarę Masteikaitę. Dar niekada spektaklio premjeros neorganizavo trys skirtingos komandos. Labai džiugina, kad "Kafka Insomnia" bus festivalio premjera, kadangi į ją ateis kitoks žiūrovas, jau matęs kitus festivalio spektaklius, jautresnis ir susikaupęs, pamiršęs televizines klišes, youtube, pasiruošęs teatrui.

Festivalyje rodysime ir dar vieną mūsų teatro spektaklį "Protestas", kurį sukūrėme karantino metu. "ConTempo" – tarp dviejų (faktinio, jau įvykusio, ir ore tvyrančio ateities) karantinų vykstanti teatro fiesta Lietuvos širdyje. Šių metų festivalio programa mane labai džiugina. Joje turėjo būti daug užsienio atlikėjų, bet išėjo labiau nacionalinė negu tarptautinė, subūrusi labai įdomias ir skirtingas Lietuvos kūrėjų teatrines pasaulėžiūras į vieną vietą.

Esame jaunas ir eksperimentuojantis teatras, tad savo žiūrovo dar ieškome. Galbūt jis visai ne teatre. Gal vakarėlyje? Koncerte? Parodoje? Labai laukiame kiekvieno žiūrovo nuomonės, teigiamų ir neigiamų komentarų, nes tai mums labai svarbu. Esu Vilniuje gyvenantis kaunietis, todėl smagu vėl kurti Kaune. Kauno žiūrovas noriai priima ir vertina kūrybinius eksperimentus, todėl labai tikiuosi, kad pavyks jam pasiūlyti kažką naujo ir įdomaus.


Veidai ir vardai

"Kafka Insomnia" kūrybinė komanda: režisierius Žilvinas Vingelis, kompozitorius Andrius Šiurys, dailininkė: Paulina Simutytė, vaizdo projekcijų dailininkas Kornelijus Jaroševičius, šviesų dailininkas Aistis Lansbergas, aktoriai Gytis Laskovas, Balys Ivanauskas ir Paulina Simutytė. Gyvai groja: saksofonininkas Danielius Pancerovas ir gitaristas Justinas Žilys.

Premjera – 20 d. 20 val. ir 21 d. 18 val. Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių