Šią savaitę Kauno valstybinis muzikinis teatras pradėjo šokėjų į baleto trupę atranką, bet kuo ji baigsis, ar bent vienas norintysis pateks į trupę, kol kas nežino nei šokėjai, nei teatro vadovai.
Atrankos komisijos ir teatro baleto trupės vadovas Aleksandras Jankauskas kandidatus po vieną kviečiasi pokalbio. Pirmoji nubėga Aušrinė. Mergina grįžta jau už pusantros minutės. Vienintelis kylantis klausimas: "Tai nepatekai?" "Ne, viskas gerai, tiesiog norėjo pažiūrėti į mane. Vis tiek viskas dar tik spręsis", – šypsojosi mergina.
Komisijai kviečiant kandidatus pokalbio, atsirado laiko pakalbėti su galbūt būsimomis balerinomis ir baleto artistu.
Kęstas – vienintelis vaikinas, tądien atėjęs į atranką. Dalyvauti jį prikalbino draugas, kuris pats į atranką taip ir neatėjo. Paklaustas, kaip mano, ar, būdamas vienintelis vyras per atranką, jau laiko laimingą bilietą rankoje, vaikinas nusišypsojo. "Gal ir lengviau man, bet vis tiek viskas spręsis, kaip pavyks pasirodyti per šokius", – sakė jis.
Greta – italė Marija. Baleto mergina mokėsi Anglijoje ir Baltarusijoje. Keliaudama pamilo Vilnių, o būdama visur, kur tik gali, išsiuntinėjo CV. Nebaisu jai ir tai, kad atlyginimas karjerą pradedančiam šokėjui Lietuvoje – juokingas pagal Vakarų standartus, vos 500 eurų. "Tikrai užteks tų pinigų – nepatikėsi, kaip aš noriu šokti", – šypsojosi italė.
Panašios ir kitų merginų istorijos. Visas jas vienija didelis noras šokti baletą ir tai, kad niekada nedrįso eiti į jokias atrankas. Tiesa, pastarųjų daug ir nebūdavo – juk paprastai į teatrus atkeliauja Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos absolventai. Tačiau šiemet Kaune – viskas kitaip. Ir to iniciatorius – A.Jankauskas.
Į baleto salę grįžta komisija. Jos narių rankose – lentelė, kurioje kiekvienas kandidatas įvertinamas pagal vienuolika punktų: koordinacija, lankstumas, atmintis, raumenų tonusas, šoklumas, minkštumas, muzikalumas, artistiškumas... Vietos palikta atskiriems klasikinio ir šiuolaikinio šokio bei improvizacijos pažymiams.
"Tikėjausi geresnio vaizdo, nes CV labai jau gražiai buvo surašyti, o ir beveik pusė kandidatų neatėjo", – kalbėjo A.Jankauskas.
Spėju žinąs, kodėl neatėjo: teatro gyvenimas apskritai atrodo esąs tik išrinktiesiems, turintiesiems ne tik pašaukimą, bet ir ne visiems prieinamą išsilavinimą. Ką kalbėti apie baletą, kurio atlikėjai – tarsi ne šios žemės gyventojai, lyg ateiviai, kuriems negalioja gravitacijos dėsniai. Trupės vadovas A.Jankauskas pasiryžęs tokį požiūrį keisti. Ne veltui ir teatro skelbime, kviečiančiame ateiti į atranką, nurodyta: kandidatams profesinė patirtis nebūtina, tereikia turėti vidurinį išsilavinimą ir būti jaunesniam nei 30-ies.
"Kaune neturime tiek šokėjų, kiek norėtume. Žmonės, kurie šoko ar gali šokti, prisibijo ateiti į teatrą, galvoja, kad čia keliami didžiuliai reikalavimai, labai nepasitiki savimi. Dėl to ir norėjome pakviesti kiekvieną norintįjį. Nepavyks, tai nepavyks, sakysim "sorry", bet svarbu, kad ateitų", – kalbėjo A.Jankauskas. Jo vizija – gerokai didesnė teatro trupė, kurioje šiandien – keturios solistės ir trys solistai.
"Norime padidinti kolektyvą tam, kad su tuo kolektyvu galėtume ką nors nuveikti. Jei neturėsime repertuaro, niekas čia nenorės šokti ir dirbti. Dvejus metus jau turime tris choreografinius pasirodymus, bet labai trūksta žmonių", – pasakojo žinomas choreografas.
Planas atrodo paprastas – reikia gabaus žmogaus, jį išmokyti ir tada jau mėgautis darbo vaisiais. Tačiau gebėjimai – ne viskas. Svarbiausia – aistra, noras šokti. "Jei žmogus nenori, tai neišmokysime jo niekada. Turėjome pavyzdį, kai atėjo žmogus be jokio pasiruošimo, bet per metus padarė tokią didžiulę pažangą, kad faktiškai galėjome į jį atsiremti", – optimistiškai kalbėjo A.Jankauskas.
Naujausi komentarai