Projekto sumanytojai dirigentas Ričardas Šumila ir režisierius Audrius Stonys teigia, kad "Muzika kaip kinas" jiems ypač brangus įvairiais aspektais. Juk, visų pirma, lietuviški, ypač senieji, filmai vieniems kelia nostalgiją, kitiems tai yra tiesiog istorija, treti juos žiūrėdami atranda naujas lietuviško etnoso spalvas. O kur dar tas svarbus faktas, kad kone visa muzika, skambanti projekte "Muzika kaip kinas", buvo prikelta gyvenimui iš įrašų, nes didžioji dalis natų – dingusios.

Ilgai reikėtų vardyti ir atlikėjus, dalyvaujančius šioje muzikos ir kino sintezėje. Tai Jaunimo simfoninis orkestras (vadovas R.Šumila), choras "Aidija" (vadovas R.Gražinis), saksofonininkas Petras Vyšniauskas, dainininkai Lina Dambrauskaitė, Šarūnas Šapalas, Monika Liubinaitė, kanklininkė Aistė Bružaitė, akordeonistas Nerijus Bakula, džiazo muzikantų grupė.

Šiltus jausmus "Muzika kaip kinas" kelia ne tik projekto rengėjams, bet ir patiems atlikėjams ir klausytojams, jau girdėjusiems gyvai skambančią lietuviško kino muzikos klasiką.

Apie projektą "Muzika kaip kinas" kalbamės su šio projekto branduoliu – dirigentu Ričardu Šumila (R.Š.), režisieriumi A.Stoniu (A.S.), saksofonininku P.Vyšniausku (P.V.).

– Kas davė impulsą atsirasti tokiam ir originaliam ir, sakytume, nelengvam projektui "Muzika kaip kinas"?

R.Š.: Iš pradžių buvo abstraktus noras ką nors daryti su kino muzika apskritai – jungti ją su vaizdais ar kino ištraukomis. Kai pradėjome ieškoti, pamatėme, kad lietuviškos kino muzikos yra labai daug, galima sakyti, ištisi lobynai, ir ji be galo nuostabi. Labai norėjosi tą muziką iškelti į viešumą – juk jos koncertinis variantas niekada taip ir neskambėjo. Tad projekto "Muzika kaip kinas" tikslas buvo prisiminti ir atgaivinti lietuviško kino klasikos muziką.

– Su kokias atradimais ar sunkumais susidūrėte rengdami šį projektą?

Eduardas Balsys, Vytautas Barkauskas, Anatolijus Šenderovas, Giedrius Kuprevičius ir kiti. Pats tikrai nežinojau, kad jie tiek daug kūrė kinui.

A.S.: Yra filmai, kuriuos galima pavadinti mūsų kartos dokumentais. Žinoma, kinas nėra vien tik istorija, vien tik aktoriai, vien tik vaizdas. Tačiau muzika dažnai lieka antrame plane, ji užgožiama pačios pasakojamos istorijos. Šiuo atveju į pirmą planą mes pabandėme iškelti būtent ją. Ir, tiesą sakant, šis procesas mums visiems buvo kupinas didelių atradimų. Pirmiausia pamatėme, kad visa ta muzika nėra vien tik šiaip kūriniai, kurie užpildo tuščias vietas, – juk dažnai galvojama, kad muzika kine reikalinga tam, kad pastiprintų dramatinę liniją, paremtų, pailiustruotų. Atradome, kad ji gali būti savarankiška, kartais gali pasakyti daugiau nei vaizdas ar pati istorija. Lietuviško kino muzika buvo kuriama ne šiaip sau kaip koks garso takelis, bet pačių didžiausių, pačių talentingiausių mūsų kompozitorių. Tad vienas mūsų uždavinių ir buvo parodyti, kad tie kūriniai yra ne pagalbinė kino priemonė, o savyje turi jėgos skambėti savarankiškai, jie yra labai vertingi patys savaime. Manau, kitiems bus labai įdomu atrasti, kad ten, už kadro, antrame plane, glūdėjo didžiulis dar neatrastas klodas.

R.Š.: Kai pradėjome gilintis, pamatėme, kad kompozitoriai, kurie kūrė lietuviškam kinui, buvo tie patys didieji kompozitoriai, kuriuos mes žinome kaip klasikinės muzikos kūrėjus – pavyzdžiui, Eduardas Balsys, Vytautas Barkauskas, Anatolijus Šenderovas, Giedrius Kuprevičius ir kiti. Ir pats tikrai nežinojau, kad jie tiek daug kūrė kinui. O įdomiausia, kad jų stilistinis braižas – tai, kaip jie komponuoja klasikinius kūrinius, – ryškus ir kino muzikoje.

– Kokiais kriterijais rėmėtės atsirinkdami muziką iš kino filmų?

R.Š.: Labai aiškių kriterijų nusistatę nebuvome. Tiesiog žiūrėdamas daug filmų atsirinkau garso takelius, kurie man paliko didžiausią įspūdį. Pasidariau didelį sąrašą. Tada jau rinkomės kartu su A.Stoniu, atsižvelgdami ir į patį filmą, – buvo svarbu, kad jis būtų palikęs svarų indėlį Lietuvos kino kontekste.

– "Muzika kaip kinas" – ne tik muzika, bet ir vaizdas. Kaip šiame projekte gimė jis? Derinote prie muzikos, atrinkote gražiausias ištraukas ar vadovavotės kitais principais?

A.S.: Svarbiausia man buvo tai, kad, sąveikaujant vaizdui ir muzikai, vaizdas padėtų atsiskleisti muzikai. Tad aš manau, kad tie, kurie matė tuos filmus, girdėdami gyvą atlikimą, juos pamatys kitaip. Ir tie, kurie girdėjo šią daugelio atmintyje įsirašiusią į atmintį muziką žiūrėdami tokius filmus kaip "Gražuolė" (1969 m., rež. Arūnas Žebriūnas), "Herkus Mantas" (1972 m., rež. Marijonas Giedrys), "Džiazas" (1992 m., rež. Raimundas Banionis), irgi ją išgirs kitaip. Mūsų sumanymo esmė – kad skambėtų gyvai tai, kas kine yra tik epizodai. Kitaip tariant, tai, kas kažkada buvo įrašas, projekte "Muzika kaip kinas" yra atliekama gyvai. O rezultatas net ir pačiam buvo pribloškiamas. Juk dauguma filmų buvo sukurti prieš daugybę metų. Dabar juk labai išsivysčiusios technologinės galimybės, tačiau nežinau, ar kada nors bus sukurta tokia technika, kuri sugebėtų perteikti visas reikiamas muzikines dimensijas. Tai, kas suskamba gyvai, yra unikalu. Ir nesvarbu, kad ne visada sutampa vaizdas ir garsas, nes filmuose yra ir žodinių epizodų. Todėl ir man montuojant vaizdo medžiagą reikėjo pasitelkti tam tikrą kūrybiškumą, stengiantis, kad vaizdinis pasakojimas sinchronizuotųsi su garsu – turiu omenyje, ne techniškai, bet labiau emociškai.

R.Š.: Kaip Audrius ir sakė, buvo du variantai, kaip muzika šiame projekte buvo naudojama. Vienas variantas – kai matydavome, kad garso takelis ir vaizdas labai sutampa. Šiuo atveju siekėme tą sutapimą ir palikti. Kitas variantas – kai garso takelis buvo ilgesnis, išbaigtesnės formos (o filme panaudotos tik kelios frazės), tad norėjome visą tą muziką ir parodyti. Šiuo atveju režisierius įdėjo daugiau savęs, savo kūrybos – sukompiliavo, sumontavo, surežisavo konkrečiai muzikai pritaikytą vaizdą pagal tai, kaip jis jaučia ir mato. Tai nauja kūryba iš senos medžiagos.

– Kodėl "Muzika kaip kinas" skamba daugiausia senojo ar bent senesnio lietuviško kino muzika? Ar siekėte klausytojams sukelti nostalgiją?

R.Š.: Ne vien tik senojo, yra visokio. Tačiau šiuolaikiniuose filmuose muzika yra kitokia, dažniausiai elektroninė. Filmų kūrėjai jau senokai atsisakė to varianto, kaip muzika kine atsirasdavo seniau, kai būdavo atskira studija orkestrui. Būdavo leidžiamas filmas ir ant to filmo įrašoma muzika su gyvu orkestru. Dabar viskas yra kitaip, ne kiekvienas juk įperka orkestrą. Todėl ir pati kino muzika iš principo yra kitokia, ne akustinė orkestrinė. O mes norėjome viską atlikti gyvai su orkestru.

P.V.: Daugelis net neįsivaizduoja, kokių sąnaudų reikalauja filmo garso takelis, įrašytas gyvai orkestro. Ir ne vien finansiškai. Kiek tam reikia laiko! Pavyzdžiui, įsivaizduokime tokią situaciją prieš 30 metų. Būgnininkas atsineša visą savo įrangą – kiek laiko užima ją visą sustatyti! Be galo ilgai užtrunka derinimosi procesai, jau net nekalbu apie simfoninį orkestrą. O grodami projekte "Muzika kaip kinas" mes ir turime tą džiaugsmą viską atlikti gyvai. Tuomet ir vaizdas tampa gyvas. Tai didelis skirtumas nuo to, kai viskas daroma pasitelkiant įvairias technologijas.

A.S.: Gyva tai tampa ne vien dėl gyvo garso. Juk studijoje visuomet gali sustabdyti, perrašyti. O kai kino muzika skamba čia ir dabar, įvyksta absoliučiai unikalus ir nepakartojamas dalykas. Juk kiekvienas muzikantas gali pasakyti, kad nėra dviejų identiškų atlikimų, tam tikri niuansai visuomet yra unikalūs. Ir jie priklauso labai nuo daug ko – nuo auditorijos, nuo sielos virpesių ir pan. Tokiu atveju žiūrovas tampa ne gerai nušlifuoto produkto vartotoju, o kūrybinio proceso dalyviu ar liudininku. Čia ir slypi autentiškumas, kurio mes esame taip pasiilgę.

– Tačiau nostalgiją jis vis dėlto kelia...

R.Š.: Rengdami projektą "Muzika kaip kinas" mes tikrai nežinojome, kas išeis. Bet dabar visi galime drąsiai sakyti, kad jis labai žadina jausmus. Jame yra labai daug nostalgijos, ypač ją jaučia vyresnioji karta, nes tai yra filmai, su kuriais jie užaugo. O net ir jaunoji karta gali ją pajusti – juk ta visa muzika yra be galo lietuviška – turiu omenyje, mes, lietuviai, esame romantikai, tad ir šioje muzikoje yra be galo daug lyrikos, svajingumo, melancholijos. Ir dar vienas labai svarbus momentas – didžioji dalis atlikėjų yra jaunosios kartos atstovai. Bet jie irgi labai laukia šio projekto, jiems be galo patinka jame dalyvauti, šis projektas emociškai labai paliečia ir juos. Dažnai po koncertų sulaukiu komentarų, kad jiems buvo labai gera, labai nuoširdu. Ir man asmeniškai jis labai brangus, nes per jį sau atradau daug dalykų.

A.S.: Kita vertus, tai nėra tam tikra žinutė tam tikrai kartai. Iš tiesų tas laiko tarpas, kuriame yra išsidėstę filmai, yra labai ilgas. Yra filmų, kurių aš nemačiau, nes buvau dar per mažas – pavyzdžiui, "Žydrasis horizontas" (1957 m., rež. Vytautas Mikalauskas). Ir yra vos dvejų metų senumo – pavyzdžiui, mano režisuoti "Avinėlio vartai". Kai kuriems labai svarbus yra nostalgijos elementas, bet iš tiesių ne mažiau svarbus yra ir atkūrimo elementas. Nustembi, kai žiūri filmą, sukurtą 1957 m. ir suvoki, kad jo muzika šiandien gali skambėti ne kaip kažkokia seniena, o kaip savarankiškas įdomus kūrinys. Tad "Muzika kaip kinas" vieniems yra nostalgija, kitiems – didelis atradimas.

– Kaip jau minėjote, projekte "Muzika kaip kinas" skamba ir jūsų paties režisuoto filmo "Avinėlio vartai" muzika, kurią sukūrė Giedrius Puskunigis. Šiuo atveju pats esate liudininkas to, kaip šiame filme susilieja garsas ir vaizdas. Kuo ši muzika ypatinga?

R.Š.: Iš tiesų aš labai norėjau, kad "Avinėlio vartų" muzika skambėtų šiame projekte, nes tai nuostabi muzika. O dar nuostabesnė yra istorija, kaip ji muzika atsirado. A.Stonys kartu su broliu pranciškonu Gediminu Numgaudžiu, šio filmo prodiuseriu, ir filmavimo grupe, viešėdami Jeruzalėje, apsilankė mažoje asirų bažnytėlėje, kur įrašė asirų moters giedamą maldą "Tėve mūsų", atliekamą senąja aramėjų kalba, kuria kalbėjo Jėzus Kristus. Dabar ši kalba yra beveik išnykusi, ja kalba labai mažai žmonių. Įraše – spontaniškas, vienkartinis atlikimas, kurio pakartoti neįmanoma. Tad kūrinys skamba su fonograma, kurioje – toji įrašyta giesmė, o G.Puskunigis, gaudydamas tas visas intonacijas, sukomponavo savo muzikinį audinį, kuris išsivysto būtent iš "Tėve mūsų" giesmės. Vėliau įsijungia orkestras ir solistai – Lina Dambrauskaitė ir Šarūnas Šapalas, taip pat  choras. Muzikinė medžiaga tikrai labai jautri ir įdomi, nes kiekvienas choristas turi savo atskirus tekstus, kurie yra tarsi maldos. Ten net yra nuorodos, kad kiekvienas turi dainuoti savo vidinę maldą. Šitas muzikinis numeris yra stiprus emociškai, tad labai prašiau Audriaus, kad suteiktų galimybę jam nuskambėti ir projekte "Muzika kaip kinas".

A.S.: G.Puskunigis yra labai preciziškas ir be galo jautrus žmogus, jis labai subtiliai jaučia santykį tarp kino ir muzikos. Jam reikėjo atlikti didžiulį darbą, kad tas kūrinys vystytųsi organiškai, įsilietų į naują erdvę. Jis tikrai ne toks žmogus, kuris sakytų – va, parašiau muziką, imkite ir grokite. Pats dalyvavo kiekvienoje repeticijoje, kiekviename koncerte, visuomet jaudinosi, kad visi niuansai nuskambėtų taip, kaip sumanyta.

– Grįžtant prie nostalgijos elemento – ar galima sakyti, kad "Muzika kaip kinas" jungia skirtingas kartas?

R.Š.: Apie kartų susivienijimą po pirmo mūsų koncerto kalbėjo labai daug žmonių. Nuostabu žiūrėti, kaip orkestras, pilnas jaunų žmonių, kupinas entuziazmo, groja mūsų klasikų, tokių kaip E.Balsys ar G.Kuprevičius, kūrybą. Jau vien čia jungiasi kartos. Scenoje yra dar ir kita karta – P.Vyšniauskas.

P.V.: Kad projekte "Muzika kaip kinas" susijungia kartos, galiu paliudyti ir aš. Man jis kelia daug jausmų. Visų pirma, labai primena vaikystę. Pamenu, kokiais 1960-aisiais Plungėje, iš kurios esu kilęs, viena šeima nusipirko televizorių. Niekas kitas tokio stebuklo namuose neturėjo, tad visa Plungė eidavo pas juos žiūrėti. Ir, žinoma, žiūrėjome ir tuos filmus, kurių muzika skamba šiame projekte. Be to, aš asmeniškai pažįstu ir kone visus kompozitorius, kurie kūrė šią muziką, – žinau ne tik jų muziką, bet ir charakterius. Dar vienas įdomus niuansas – į projektą įsiliejo dainininkė Monika Liubinaitė, o jos mama buvo mano bendrakursė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Tai irgi yra savotiškas kartų susitikimas, tam tikras perdavimas. Tad "Muzika kaip kinas" tikrai sujungia skirtingas kartas įvairiais aspektais. Šis muzikos ir vaizdo junginys yra stipri gija tarp praeities, dabarties ir ateities, ir tai tikrai turi išliekamąją vertę.

– O kaip atsirado projekte "Muzika kaip kinas" taip entuziastingai dalyvaujantis Jaunimo simfoninis orkestras? Kokia jo koncepcija?

R.Š.: Su Jaunimo simfoniniu orkestru pradėjome dirbti projekte "Saksofono serenados" su P.Vyšniausku. Tai buvo 2014-ųjų vasarą. Turėjome kūrybinę savaitę – dirbtuves, kuriose sudėliojome programą. Tada norėjome labiau džiazo muzikos. Pirmas koncertas buvo Palangoje, vėliau su ta pačia programa koncertavome Vilniuje ir Kaune. Tuomet ir susiformavo šio kolektyvo branduolys – jauni žmonės, kurie dar mokosi aukštosiose muzikos mokyklose ar netgi vidurinėse meno mokyklose. Su jaunais žmonėmis dirbti yra labai smagu, nes jie turi daug entuziazmo, patys savyje yra prikaupę noro groti, muzikoje ieškoti naujų sprendimų, nereikia jų įtikinėti. O daugiau projektų su jais nelabai ir turėjome – tiesa, grojome keletą koncertų "Druskomanijos" festivalyje, dar kartojome "Saksofono serenadas", o dabar dirbame projekte "Muzika kaip kinas".

P.V.: Kaip atlikėjas, turiu pasakyti, kad su Ričardu labai lengva dirbti. Jis nėra diktatorius, nors orkestrantai dažnai to laukia, nes, matyt, yra įpratinti prie tokio vadovavimo. Ričardas per širdį suranda kelią, kaip vadovauti, ir savo norimą idėją visuomet įgyvendina. Jis dirba ne per muštrą, veikiau turi kontaktą su muzikantais ir rezultatas – labai puikus.

– O ar jums, gerb. P.Vyšniauskai, buvo naujiena groti kino muziką?

P.V.: Tikrai ne. Esu įgrojęs ir daugiau filmų garso takelių –  Rimvydo Racevičiaus televiziniam miuziklui "Dičiaus karjera" 1980-aisiais, Kęstučio Antanėlio "Meilė ir mirtis Veronoje" 1984 m. (tiesa, šis buvo rodomas teatre, tačiau muzika įrašyta iš anksto – kaip filmui), keletui dokumentinių filmų. Ir, žinoma, įgrojau R.Banionio filmui "Džiazas", kuriam muziką parašė Faustas Latėnas. Originalioje versijoje dainavo Neda Malūnavičiūtė. Tą patį kūrinį groju ir dabar, o dainavo taip pat N.Malūnavičiūtė – dabar ją pakeis Monika Liubinaitė. Tuomet įrašinėjome Vilniaus jaunimo teatre, kur buvo įrašų studija. Idėja atgaivinti visą šią lietuviškosios kino klasikos muziką man atrodo labai originali ir labai įdomi – tikrai nepamenu, kad kas kitas būtų tą daręs. Gaila, "Muzika kaip kinas" renginių buvo (ir dabar bus) tiek mažai. Aš, kaip atlikėjas, labai džiaugiuosi turėdamas galimybę groti kinui gyvai, ne įrašų studijoje. Būdamas studijoje nemačiau vaizdo, o grodamas šiame projekte matau – tai yra didelis skirtumas. Man visada atrodė, kad, grojant filmo garso takeliui, būtina matyti vaizdą. Ji netgi gimti turėtų paties filmo metu. Nėra gerai, jeigu kompozitorius parašo muziką prieš filmą. Juk pirmiausia turi jį pamatyti, per kažkieno žodžius viso vaizdo tikrai nesusidarysi. Aš laikausi tos nuomonės, kad muziką reikėtų rašyti tada, kai filmas jau yra nufilmuotas. Kai turiu vaizdą, tada groju jį interpretuodamas savaip.

A.S.: Aš, kaip režisierius, ne visai sutinku. Manau, kad rašyti muziką po filmo yra gerokai per vėlu. Ji turėtų gimti paraleliai su vaizdu, nes garsas ir vaizdas vienas kitą papildo. Besikurianti muzika gali ir pačią istoriją šiek tiek pasukti kita linkme. Juk negali būti taip, kad filmas jau nufilmuotas, tada jį paduodi kompozitoriui ir sakai – na, dabar parašyk muziką. Didysis kino stebuklas ir yra, kad kartu gimsta ir garsas, ir vaizdas.

– O kaip atsirado natos? Juk Lietuvos kino studija buvo išardyta, kartu su ja dingo ir natos. Teko jas patiems atkurti iš įrašų?

R.Š.: Dėl šių natų buvo labai didelis detektyvas. Jų labai ilgai ieškojau, kreipiausi į visas įmanomas instancijas. Jos turėjo būti kino studijoje, kuri, deja, buvo išardyta. Daug kas iš jos nukeliavo nežinia kur, daug kas buvo sudeginta, sunaikinta, išmesta. Prisikasiau prie tų žmonių, kurie už tai buvo atsakingi, bet jie jokio konkretaus atsakymo nedavė, nukreipdavo kažkur kitur, nelabai norėjo padėti. Tiesa, dalies filmų muzikos partitūras pavyko gauti rankraščių pavidalu iš pačių kompozitorių, bet tai buvo tik koks trečdalis reikiamos medžiagos. O vienintelės iš jau anapilin iškeliavusių kompozitorių natų, kurias pavyko rasti, buvo E.Balsio natos. Jas radau Lietuvos valstybiniame archyve. Visa kita atkūrėme iš įrašų patys. Dirbau aš ir dar keli žmonės – Tadas Šileika, Leonardas Pilkauskas, Giedrius Nakas ir Dominykas Digimas. Stengėmės viską atkurti autentiškai, projekte "Muzika kaip kinas" nėra jokių aranžuočių. Vienintelė šiek tiek aranžuota yra fimo "Džiazas" daina "Toli toli", kuri skamba du kartus – pirmą kartą originaliai, tik su ritmo grupe, o antrą kartą – kaip finalinė viso projekto daina, kurioje pagal mūsų sumanymą dalyvauja visi projekto atlikėjai, tad šį variantą teko šiek tiek aranžuoti.

– Ar "Muzika kaip kinas" turės tęstinumą?

R.Š.: Mes tikrai turime minčių sukurti keletą panašių projektų, kurie tarsi ir išsirutuliotų iš šio – "Muzika kaip kinas". Tik laiko ir finansavimo klausimas, kaip su jais seksis. Planuojame su muzika jungti ne vien tik kiną, galbūt ir kitus menus. Būtų įdomu daryti panašias kompiliacijas iš muzikos ir teatro, poezijos, dailės. Ar pavyks, priklauso nuo daugelio dalykų.