Neužsiima reklama
Įsibėgėjus pokalbiui pamaniau, kad Vytautas Balsys negalėtų dirbti reklamos vadybininku – įsiūlyti savo knygų nemoka. Jam daug įdomiau žaisti su kalba, prisiminti žmones ir istorijas, kurios pačios prašosi būti užrašytos.
„Aš rašau ne tik dėl savęs, – procesas, anot kūrėjo, jam teikia malonumą, o galutiniu rezultatu norisi dalytis su kitais. – Aš noriu, kad žmonės skaitytų mano knygas. Būtų kvaila sakyti, kad yra kitaip.“
Tiesa, šie Vytauto žodžiai neskambėjo kaip raginimas eiti į knygyną. Nors mudviejų pokalbyje netrūko kalbų apie knygą, reklaminių frazių „Pirkite – nepasigailėsite“ nebuvo nė kvapo.
„Kokia knygos pradžia?“ – mano klausimas V. Balsį sugrąžino į šių metų gegužę. Dirbdamas prie vieno spektaklio, jis sulaukė leidyklos pasiūlymo išleisti knygą. Netrukus kūrėjo mintys, kurių kartkartėmis pažerdavo virtualiojoje erdvėje, sugulė į rankraštį, o šis virto knyga „Vasaros sniegas. Bohemos dienoraštis“. Leidinys debiutavo Kauno knygų mugėje ir jau spėjo rasti vietą skaitytojų namų bibliotekose.
„Gaila, bet egzempliorių nedaug. Tai ir su savimi neatsinešiau“, – rankomis skėstelėjo autorius.
Knygos pavadinimo pirmoji dalis „Vasaros sniegas“ susijusi su Zita Kelmickaite. Antroji – „Bohemos dienoraštis“ – atveria gyvą, triukšmingą, ironišką ir kartais skaudžiai tikrą pasaulį, kokio neatskleidžia oficialios biografijos. Sovietmečio Kauno kiemai, teatro užkulisiai, Paryžius, Stokholmas ir Hamburgas knygoje susilieja į pašėlusį atminties spektaklį be iš anksto parašytų vaidmenų.
Prisiminimai su šypsena
Knygoje Vytautas atvirai, be pagražinimų ir patogios distancijos pasakoja apie laiką ir žmones, kuriuos pažino iš labai arti. Apie suplanuotą penkiolikos minučių pokalbį su Peteriu Ustinovu, kuris užsitęsė iki pusantros valandos. Apie viešnagę literatūros kritikės Ugnės Karvelis namuose, kur, regis, visą laiką sklandė Julio Cortazaro dvasia. Apie netikėtus susitikimus su Juozu Miltiniu, Valdžiu Aleksaičiu, Raimundu Mikšiu-Šniūru. Apie nuotykius su menininke Jūrate Rekevičiūte.
„Mudviejų su Jūrate pažintis – sena. Dirbome televizijoje, kartu statėme ir spektaklį“, – per tiek metų, anot jo, bendroje istorijoje netrūko ir smagių nutikimų.
Vienas jų įvyko Hamburge, kur režisierius stažavosi ir turėjo nemažą bičiulių ratą. Susipažinęs su viena galerininke, Vytautas pasiūlė surengti J. Rekevičiūtės darbų parodą.
„Viskas klostėsi pagal planą. Kelionė buvo sėkminga, Jūratė atvyko“, – paslaptinga autoriaus šypsena išdavė, kad tolesnis scenarijus nebuvo toks sklandus. Užtat labai įsimintinas.
Galerija, kurioje Jūratė turėjo surengti parodą, buvo įsikūrusi rajone netoli Hamburgo stoties. Ten sukiojosi įvairaus plauko žmonės – pradedant kostiumuotais verslininkais, baigiant nuskurusiais benamiais. Kol galerijoje buvo ieškoma vietos darbams, Jūratė išėjo parūkyti į lauką.
„Jūs juk žinote, kokia buvo Jūratė. Ryški tiek savo charakteriu, tiek išvaizda“, – pastaroji, V. Balsio manymu, ir sukėlė vietos policijos pareigūnams įtarimų. Šie sustabdė kaunietę ir paprašė parodyti pasą. Jai atsakius, kad asmens dokumento neturi, nuvežė į policijos nuovadą.
„Žmonės pasigedo Jūratės. Kaipgi paroda be jos autorės? Niekas nesuprato, kur ji dingo. Kaip baigėsi istorija? Aprašau tai novelėje“, – autorius paliko intrigą.
Kauno bohemos naktys
„Bohemos dienoraštyje“ V. Balsys skyrė vietos poetui, eseistui, Kęstučiui Navakui ir knygynui „Septynios vienatvės“. Ten esą vykdavo patys smagiausi susitikimai.
„Vakarėliai vykdavo iki paryčių, susirinkdavo daugybė žmonių: Alvydas Šlepikas, Sigitas Geda, Juozas Erlickas. Ko tik ten nėra buvę“, – V. Balsio žvilgsnis išdavė, kad nemažai kas ir liko tarp knygyno sienų.
1996–2005 m. M. Daukšos gatvėje veikęs knygynas, anot režisieriaus, buvo kur kas daugiau nei vieta, kurioje buvo galima įsigyti leidinių. Čia rinkdavosi rašytojai ir menininkai, vykdavo literatūros vakarai, megzdavosi pažintys ir draugystės. Pats K. Navakas šią vietą yra pavadinęs savo didžiąja meile. Ar šiandien dar būna tokių susibūrimų?
„Nežinau. Galbūt kur nors. Poreikis burtis, dalytis mintimis ir švęsti gyvenimą iš esmės nesikeičia“, – anot V. Balsio, keičiasi tik laikai ir žmonės. Vieni lieka, kiti išeina, palikdami bendrų istorijų ir prisiminimų.
„Knygoje labai daug žmonių, kurių jau nėra. Visi išėjusieji tarsi išsitrina iš atminties, todėl ją reikia pažadinti“, – rašytojas ir teatro režisierius vylėsi, kad knyga padės išsaugoti išėjusiųjų istorijas ir neleis joms nugrimzti į užmarštį.
Vakarėliai vykdavo iki paryčių, susirinkdavo daugybė žmonių: Alvydas Šlepikas, Sigitas Geda, Juozas Erlickas. Ko tik ten nėra buvę.
Mėgaujasi kalba
Kalbėdamas apie naujausią knygą ir ankstesnius savo darbus, V. Balsys pabrėžė, kad jam svarbus ne tik pasakojimų turinys, bet ir pati kalba. Ji turi būti žaisminga, netikėta.
„Man svarbi kalbos juslinė pusė. Norisi, kad ji būtų laisva, provokuojanti, žaižaruojanti“, – kūrėjo akys kalbant spindėjo.
Ši nuostata, anot jo, atsispindi ir knygos novelėse, kurios gimė natūraliai, be išankstinio plano. Kartais jų pradžią paskatino maža detalė, kartais – nuotaika ar netikėtai iškilęs prisiminimas.
„Rašydamas stengiuosi nepasiduoti vidiniams draudimams. Man svarbu neprarasti pirminio kūrybos impulso ir leisti kalbai skleistis natūraliai“, – tikina autorius.
Vis dėlto rašymas V. Balsiui – ne vien kūrybos impulsas, bet ir darbas, reikalaujantis laiko, kantrybės. Juolab kad jis kuria ir teatrui – rašo pjeses. Tarp jų – Maironio muziejuje pristatytas „Poeto paštas“, kuriame susitinka Maironis, Adomas Jakštas, Juozas Tumas-Vaižgantas ir Maironio sesuo Marcelė.
Teatras V. Balsiui patrauklus tuo, kad kiekvienas spektaklis vyksta čia ir dabar, todėl kaskart būna vis kitoks. Prie parašyto teksto galima sugrįžti, perskaityti jį iš naujo ir atrasti kitų prasmių.
„Kūryba man visų pirma yra būdas pasakoti. Jei nerašyčiau, tada tapyčiau, o gal muziką kurčiau. Svarbiausia tik rasti tinkamą formą pasakojimui ir priemones“, – sakė V. Balsys, šiuo metu rašantis romaną.
Garso knyga
Mudviem susitikus redakcijoje, prisiminiau vieną paskutinių pasivaikščiojimų Laisvės alėja. Tąkart nemažai kalbėjomės apie popierines knygas, bet ne apie garso. Galbūt todėl, kad jų populiarumas dar nebuvo pasiekęs dabartinio masto.
„Vytautai, ar klausotės garso knygų?“ – išgirdęs klausimą, V. Balsys papurtė garbanas.
Nors pats to nedaro, nes labiau mėgsta skaityti, šis formatas jam puikiai pažįstamas. Gyvendamas Hamburge režisierius dirbo su garso knygųomis, bendradarbiavo su radijo teatro aktoriais ir yra pastatęs ne vieną radijo spektaklį.
„Man radijo teatras labai patinka“, – pridūrė V. Balsys. Tuos, kurie mėgsta garso knygas, nudžiugino. „Vasaros sniegas. Bohemos dienoraštis“ pasirodys ir garso formatu.
Knygą įgarsins pats V. Balsys kartu su kolega Algirdu Kaušpėdu. Taigi skaitytojai galės rinktis: „Bohemos dienoraščio“ istorijas atsiversti knygos puslapiuose arba jų klausytis. Ar pats autorius klausysis įrašo? V. Balsys nusijuokė. Savo parašytų knygų jis neskaito, tad tikėtina, kad ir garso versija pirmiau pasieks kitų, o ne jo ausis.
(be temos)