Per Atlantą namo – žaismingai

Pastaruoju metu Lietuvoje pažiro miuziklų tautine tematika – dar visai neseniai nuaidėjo įspūdinga Anželikos Cholinos interpretuota karaliaus Mindaugo karūnavimo istorija, apipinta ir jo gyvenimo bei krikščionybės atėjimo į Lietuvą intrigomis, scenoje vis atgimsta "Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda", miuziklo gerbėjai matė net keletą pasakos "Eglė žalčių karalienė" interpretacijų. Šį kartą miuziklo veikėjais tapo kiek artimesnio istorinio laikmečio herojai – legendiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, 1933-iaisiais geležiniu paukščiu "Lituanica" skridę per Atlantą, tačiau Kauno taip ir nepasiekę.

Autentikos dvelksmas

"Darius ir Girėnas buvo vieni iš tų žmonių, kurie tapo tautos dvasios simboliu", – sakė spektaklio režisierius Mantas Verbiejus. Anot jo, mes, žinodami tragišką istorijos baigtį, retai kada susimąstome, kas juos skatino ir motyvavo atlikti tokį žygdarbį. Tad būtent šias priežastis, taip pat ir meilę tėvynei, šeimai ir gyvenimui miuziklo kūrėjai įvardija kaip pagrindinius savo kurtos fabulos rakursus. Pagrindiniais istorijos herojais tapo Vaidas Baumila (Steponas Darius), Jokūbas Bareikis (Stasys Girėnas), Monika Pundziūtė (Jaunutė) ir gausus būrys kitų ryškių aktorių ir dainininkų: Lina Rastokaitė, Vidas Bareikis, Darius Auželis, Larisa Kalpokaitė, Egidijus Bavikinas, Rafailas Karpis ir kiti.

Labiausiai įsiminė vizualioji miuziklo pusė, kuri buvo skoninga, estetiška, patraukli. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, žaismingi atrodė tarpukario Kauno stilistiką imituojantys kostiumai (jų autorė – Ieva Ševiakovaitė): suknelės ir karininkų uniformos – labai patrauklios, o ir krepšininkų apranga, sukomponuota iš berankovių palaidinių ir kone iki pažastų užtemptų šortų ne tik nukėlė į trečiąjį dešimtmetį, bet ir kėlė šypseną prisiminus tų laikų madas.

Autentiškumo atspalvį suteikė ir nuo naudojimo apsitrynę senoviniai lagaminai, atlikę rekvizitų funkciją ir kai kuriose choreografinėse kombinacijose. Dėmesio tikrai nusipelnė nuostabios vaizdo instaliacijos (jų autorius – Alvydas Šlepikas), kuriose – ne tik istorinį laikmetį imituojančios Dariaus ir Jaunutės vestuvių, ką tik gimusios ir jau paaugusios dukros fotografijos, greitai ir išmaniai keliaujančios laiku pagrindinių veikėjų gyvenimo kontekstuose, bet ir stogais vaikštantys ir danguje skraidantys įsimylėjėliai. Beje, pastarosios scenos kiek priminė Damieno Chazelle filmo "Kalifornijos svajos" vaizdus – tai, beje, "Lituanicai" suteikė tam tikrų aliuzijų į amerikietiškąją kultūrą, su kuria susiję ir patys spektaklyje atkuriami įvykiai. Įdomūs buvo ir pabaigoje rodyti dokumentiniai kadrai, kuriuose – tikrieji Steponas Darius, Stasys Girėnas ir "Lituanica".

Judesio jėga

Patraukli, įdomi ir "Lituanicos" choreografija (ją kūrė viešnia iš Lenkijos Paulina Andrzejevskaja), kurioje gausu žaismingų lindihopo žingsnių, kuriančių spalvingą lengvabūdišką atmosferą. Miuzikle atkuriama ne tik šokių vakarėlio aplinka, bet ir veiksmas krepšinio aikštelėje – juk S.Darius kauniečius su šiuo žaidimu ir supažindino.

Žaidimas peraugo ir į imituotą žaismingą merginų ir vaikinų kovą, būdingą gatvės šokiams, kurioje spindėjo žavingoji Aldona (L.Rastokaitė) ir V.Bareikis, pademonstravęs įspūdingų triukų su krepšinio kamuoliu. Labai pasiteisino ir sprendimas masinėse scenoje maišyti dainininkus ir šokėjus – taip susidarė įspūdis, kad puikiai šoka ir dainuoja visas būrys aktorių. Tiesa, jie visi ir šoko, tačiau dainuojančiųjų atstovų choreografiniai trūkumai buvo išmaniai užmaskuoti, atitinkamose vietose pirmame plane parodant tikruosius šokėjus.

Apskritai "Lituanicoje" šokių buvo tiek daug, kad kartais teko net stebėtis, kaip dainininkams pavyksta taip puikiai suderinti gana didelį fizinį krūvį ir dainavimą. Ypač turėjo ką veikti V.Baumila, ir dainavęs, ir daręs sukinius, ir lakstęs po krepšinio aikštelę, – buvo tikrai įspūdinga. Tiesa, antrame veiksme bandyta imituoti lietuviška vakaronė, vykstanti Čikagoje, nelabai įtikino. Lietuviški šokiai – matyt, kaip ir Amerikos lietuviai – nuo autentiškumo nutolo pernelyg.

Charakterių spalvos

"Lituanicoje" veikia gausus būrys veikėjų (jų, atrodo, 25). Personažų tiek daug, kad net sunku išskirti pagrindinius ir šalutinius. Viena vertus, smagu, kad visi ryškūs ir saviti, kita vertus, pagrindiniai nėra dinamiški ir pakankamai išplėtoti.

Neabejotinai didžiausias krūvis teko V.Baumilai, kuris scenoje buvo viso kone spektaklio metu, tačiau jo kolegos Stasio Girėno personažas išplėtotas mažai – pasirodęs tik antrame veiksme, jis, sulaukęs Dariaus pasiūlymo skristi per Atlantą namo, avantiūrą atmeta, o vėliau, į ligoninę jam atnešęs lakūno uniformą, kviečia atlikti žygdarbį. Ir tiek.

Jaunutė – drovi mylinti moteris, tačiau neturinti asmeninių ambicijų ar aiškiau išreikštų vidinių dramų. O ir pats Darius vaizduojamas kaip gražus, protingas ir itin optimistiškas, kone tobulas vyras, neturintis jokių gilesnio, įvairiapusiškesnio personažo ambicijų. Tiesa, V.Baumila šiame amplua vis tik atrodo žavingai – ir ne tik atrodo, bet ir puikiai dainuoja bei šoka. Beje, tikrai pasiteisino jo ir M.Pundziūtės duetas – gražiai dera ne tik jų balsai, bet ir šių dviejų atlikėjų energija: regis ir jie patys scenoje vienas šalia kito jaučiasi saugiai ir organiškai.

Bet vis dėlto sukurtų charakterių gausoje labiausiai sužavėjo ne Darius ar Jaunutė, o Aldona (L.Rastokaitė), atskleidusi daugiausia savo asmeninių bruožų, – ji linksma, koketiška, energinga, gyvenimą mylinti mergina: nors ir vienpusiška, bet ryški. Patrauklūs ir charakeringi buvo ir R.Karpio kurti vaidmenys, kurių scenoje tąkart buvo net du – nuožmusis generolas ir amerikietis milijonierius.

Vyraujanti lengva optimistinė gaida nėra savaime bloga – ji tikrai žavinga ir skoninga, tiesiog labiau primena pasaką, nei atkuria tikrus istorinius įvykius.

Istorija, virtusi pasaka

Ne tik miuziklo personažai, bet ir visa dramaturginė pusė buvo gana lengvo turinio: pagrindine fabulos linija pasirinkta Dariaus ir Jaunutės meilės linija, nuspalvinta saldžiomis pastelinėmis spalvomis. Antroje dalyje Steponas Darius išvyksta į Ameriką, palikęs savo šeimą Lietuvoje, tačiau Jaunutė jo ištikimai laukia ir rašo svajingus meilės laiškus – regis, nei faktas, kad vyras nyksta nuo džiovos, nei jo ketinimas geležiniu paukščiu skristi per Atlantą jai gilesnių pamąstymų ir vidinių dramų nesukelia. Ilgesys ir meilė – štai pagrindinės ir vienintelės jos emocijos. O ir patį optimistiškąjį Darių, regis, nelabai kankino abejonės – kiek padūsavęs tamsioje ligoninėje, džiaugsmingai ir lengvai jis grįžo prie savo sumanymo skristi per Atlantą.

Iškilusi finasinės paramos problema irgi išsprendžiama labai paprastai – tereikia tik paprašyti merginų apsupto milijonieriaus, ir jis, šiek tiek pasityčiojęs, netrukus sutinka, kad patriotiškumas lietuviui labai svarbus.

Net ir pati spektaklio pabaiga – gana optimistiška: dokumentiniuose kadruose "Lituanica" pakyla į dangų, ir po trumpų dramatiškesnių intonacijų vėl pasigirsta lindihopas – atlikėjai jau lenkiasi scenoje. Regis, nespėjai net pamąstyti, ką mums, lietuviams, reiškia legendinis tragiškai pasibaigęs skrydis. O galbūt spektaklio kūrėjai to ir nesiekė – juk nebūtinai kiekvienas sceninis kūrinys turi būti be galo gilus, apkrautas dramomis, vidinių veikėjų išgyvenimų – abejonių ir pasirinkimų – vingiais.

"Lituanicoje" vyraujanti lengva optimistinė gaida tikrai nėra savaime bloga – ji tikrai žavinga ir skoninga, tiesiog labiau primena pasaką, nei atkuria tikrus istorinius įvykius ar pateikia išsamesnius, dinamiškus ir kiek realistiškesnius tų įvykių dalyvius.

Besveriant prioritetus

Miuziklas – sintetinis žanras, tačiau muzika jame (kaip ir sufleruoja pats pavadinimas) lyg ir yra viena pagrindinių sudedamųjų dalių. Ir būtent šis komponentas šį kartą kėlė bene daugiausia prieštaringų jausmų. Jau vien tai, kad ieškant informacijos apie miuziklą teko gerokai paplušėti, kol pavyko surasti muzikos ir libreto autorius – Gintautą Venislovą ir Martyną Bialobžeskį, kurie informaciniuose tekstuose neminimi visai arba atsiduria paskutinėse eilutėse.

Kūrėjų komanda į pirmą planą iškelia populiariosios muzikos scenoje gerai žinomų atlikėjų pavardes, be kurių pats kūrinys lyg ir – taip išeina – neturėtų prasmės. Gal nevertėtų pamiršti, kad be konkretaus muzikos kūrinio net ir patys garsiausi atlikėjai neturėtų progos pasireikšti atitinkamame amplua, be to, sceninė interpretacija ir atlikėjai kinta, o pats kūrinys lieka ateities kartoms. Toks gana vartotojiškas požiūris lietuviško miuziklo kontekstuose užkliūva tikrai ne pirmą kartą.

Ne pirmą kartą tenka papykti ir ant pačių lietuviškų miuziklų muzikos autorių, kurie muzikinėje plotmėje tik parodo savo potencialą, bet jo neišplėtoja iki galo. Ne išimtis ir "Lituanica" – muzika (sukurta originaliai ir atrinkta) atitinka laikmečio dvasią, o taip pat organiškai dera ir su vizualiniu apipavidalinimu ir režisieriaus pasirinktu žaismingu požiūrio tašku. Skambančių arijų melodijos – jausmingos, gražios ir gaivališkos, regis, ko daugiau reikia.

Tačiau muzika – ne vien tik melodija: ar ji atsiskleidžia, ar ne, priklauso nuo orkestruotės, harmonijos ir kitų muzikinių parametrų. Taigi orkestruotė ir harmonija šį kartą nuvylė: ji išplėtota nepakankamai, tad puikių solistų balsai skambėjo plikai, tarsi kabotų ore. Susidarė įspūdis, kad fonograma skamba tik tam, kad skambėtų – įdomesnius harmoninius ir instrumentuotės sprendimus teko dėlioti tik sau, galvoje, o kompiuterinis orkestro skambesys kartais net erzino.

Nebuvo ir išsamesnių išplėtotų instrumentinių epizodų, galėjusių gana išsamiai iliustruoti veikėjų emocijas ar situacijas. Tikrai gaila, kad šiuolaikiniuose komerciniuose miuzikluose finansiniais (ar kartais akustiniais) sumetimais atsisakoma gyvo muzikos atlikimo – tai iš šio žanro išpildymo skalės atima labai daug. Tačiau net ir pasitelkus alternatyvius sprendimus pati muzikos reikšmė mažėti neturėtų.

Miuziklas "Lituanica" – šviesus, gražus pasakojimas apie meilę, užsimezgusią tarpukario Kaune. Šis miuziklas – tarsi labai skanus ir gaivus saldainis ar koks vasariškas meilės romanas: daug šokių, žaisminga lindihopiška atmosfera, gražus vaizdas, puiki vaidyba ir tikrai nepriekaištingas vokalinių partijų atlikimas. Tačiau anonsuose žadėti gilesni pamąstymų apie S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio "Lituanica" motyvus ar rimtesnės aliuzijos į jų asmenybių bruožus čia neužčiuoptos. Tačiau miuziklas –  pramoginis žanras, tad kokybiškai pateikta lengvo turinio istorija ir iniciatyva scenoje interpretuoti šiame kontekste dar neplėtotą istoriją išties sveikintina.



NAUJAUSI KOMENTARAI

nuomonė

nuomonė portretas
Buvo gražu.Ačiū,
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių