Architektas S. Pūtvis: prosenelio idėjos man padėjo suvokti sovietmečio absurdą

Parodoje eksponuojami naujausi S. Pūtvio tapybos darbai, pateikiama jo kurtų ir įgyvendintų memorialinės paskirties objektų apžvalga ir meninė instaliacija „Ąžuolas ir titnagas“, sukurta Lietuvos šaulių sąjungos 100-mečiui. Pokalbis su architektu – apie šiltus vaikystės prisiminimus lankantis A. Žmuidzinavičiaus namuose, visą gyvenimą lydinčią prosenelio aurą ir kelią į tapybą.

– Esate architektas, o tapyti pradėjote jau būdamas brandaus amžiaus. Kita vertus, dailės sritis jums buvo artima nuo vaikystės – daug lankydavotės savo dėdės dailininko A. Žmuidzinavičiaus namuose, su juo keliaudavote į M. K. Čiurlionio dailės galeriją. Papasakokite apie pažintį su daile vaikystėje ir savo paties kelią į tapybą.

– Vaikystėje man tikrai teko daug lankytis A. Žmuidzinavičiaus namuose, kuriuose šiandien įsikūręs jo vardu pavadintas muziejus ir vyksta ši paroda. Jis man neabejotinai padarė reikšmingą įtaką, tad paroda ne veltui skirta ne tik mano proseneliui V. Putvinskiui-Pūtviui, bet ir A. Žmuidzinavičiui. Pats tapyti pradėjau tik sulaukęs brandaus amžiaus – beveik 50-ies. Susilaužiau kairę ranką, kol ji gijo, turėjau laisvo laiko, o dešinė ranka buvo sveika, tad taip ir pradėjau tapyti. Žinoma, architektūros studijų metais teko mokytis piešimo pagrindų – juk architektams reikia kurti eskizus. Vis dėlto tapybos pamokų buvo mažai. Labai džiaugiuosi, kad Vilniaus inžineriniame statybos institute man dėstė iškilus tapytojas Jonas Čeponis. Jis Architektūros fakultete dirbo tik trejus metus, taigi man pasisekė, kad studijavau būtent tuo laikotarpiu. Tada negalvojau, kad kada nors užsiimsiu tapyba, tačiau mano darbuose šiandien tikrai juntama J. Čeponio įtaka ir tai man pačiam labai malonu. Jau pradėjęs tapyti susipažinau su dailininku Alfonsu Vilpišausku, su kuriuo teko daug bendrauti, tad keletas darbų šioje parodoje atspindi ir A. Vilpišausko įtaką. Bendro braižo mano darbuose nėra, kiekvienam kūriniui stengiuosi atrasti skirtingą išraiškos priemonę.

Dvi katedros. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Kaip minėjote, A. Žmuidzinavičius buvo ypatingas žmogus jūsų gyvenime. Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo santykį su šiuo dailininku?

– A. Žmuidzinavičius buvo vedęs mano prosenelio V. Putvinskio-Pūtvio seserį Mariją Putvinskaitę, tad turėjome šiokį tokį giminystės ryšį ir aš dažnai pas jį apsilankydavau. A. Žmuidzinavičių mes, vaikai, meiliai vadindavome Dieduliu – jis buvo labai jautrus ir turėjo išskirtinį gebėjimą bendrauti su mažaisiais. Prisimenu, kad jis su vaikais elgdavosi labai globėjiškai ir dėmesingai – visada pakalbindavo, pagirdavo. Man leisdavo ir papiešti. Atsimenu, kaip jis svečiams rodydavo savo pradėtą rinkti velnių kolekciją, o aš smalsiai sekiodavau iš paskos ir jį stebėdavau. Savo dirbtuvėse A. Žmuidzinavičius gerdavo kavą, o prie jos būtinai skanaudavo baltą sūrį su medumi. Dailininko aplinka man darė išties didelį įspūdį. Svajodavau namuose, kaip ir jis, turėti daug paveikslų ant sienos. Ši svajonė išsipildė – prisitapiau sau pakankamai paveikslų, namuose jiems jau net trūksta sienų (juokiasi).

Prisimenu jaudulį, kurį jausdavau įėjęs į A. Žmuidzinavičiaus namų vestibiulį ir pamatęs mūsų pasitikti ateinantį Diedulį. Jo išvaizda, žiūrint vaiko akimis, buvo labai įspūdinga. Giminėje daugiau barzdotų vyrų nebuvo, tad man būdavo labai įdomu jį stebėti. Pamatęs mane, A. Žmuidzinavičius visada globėjiškai uždėdavo ranką ant galvos, paklausdavo, kaip laikausi, duodavo saldainį ar kokią įdomią smulkmenėlę. Atsimenu, vieną kartą, pakeliui iš kažkokios kelionės, jis apsilankė pas mus namuose, nežinodamas, kad tą dieną mano gimtadienis. Susijaudinęs, kad neturi dovanos, Diedulis išsitraukė piniginę, sulenkė rublį per pusę ir sako: štai tau knygelė. Aš apžiūrėjau pinigą ir atsakiau, kad čia – tik viršelis. Tada Diedulis išsitraukė dar vieną banknotą ir įdėjo jį į pirmojo vidų. Už tuos pinigus nusipirkau knygą „Robinzonas Kruzas“, o vėliau gavau ir A. Žmuidzinavičiaus autografą.

Laivės. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Šiltų ir malonių prisiminimų apie Diedulį – tikrai daug. A. Žmuidzinavičius mirė, kai man buvo dešimt – tai buvo pirmoji mano netektis, nemaža psichologinė trauma. Atsimenu laidotuvių procesiją, keliavusią nuo jo namų iki Petrašiūnų kapinių. Mes su pusbroliu ėjome priekyje ir nešėme vainiką. Diedulio prisiminimas man visada išliko šviesus ir džiuginantis. Dabar dažnai apsilankau jo namuose įkurtame muziejuje – užėjęs visada pajuntu teigiamų emocijų. Be galo malonu, kad mano paroda  eksponuojama senuosiuose A. Žmuidzinavičiaus namuose. Niekada apie tai nebūčiau nė pasvajojęs. Man didžiulė garbė, kad galiu čia eksponuoti savo darbus, kartu atiduodamas pagarbą ir Dieduliui, ir savo proseneliui V. Putvinskiui-Pūtviui.

Svajodavau namuose, kaip ir jis, turėti daug paveikslų ant sienos. Ši svajonė išsipildė – prisitapiau sau pakankamai paveikslų, namuose jiems jau net trūksta sienų.

– A. Žmuidzinavičius jus sudomino dailės pasauliu, o kas paskatino pasirinkti architektūros studijas?

– Vienas didžiausių mano motyvuotojų buvo močiutės pusbrolis Vladys Zubovas, su kuriuo teko nemažai bendrauti. Jis gyveno beveik 100 metų, tad buvo tikras Kauno architektūros patriarchas. Didelę įtaką padarė ir giminaitis Algirdas Slavinskas – vyriausiasis Kauno miesto architektas, kurio šeimoje apsigyvenome su tėvais sugrįžę iš Sibiro. Iš tremties sugrįžome, kai man buvo vieni, tėvas mane parsivežė kailinių rankovėje.

Su architektais bendravau nuo vaikystės, tad ne veltui susidomėjau šia specialybe ir vėliau pasirinkau architektūros studijas. Visą savo darbinę veiklą ir praleidau dirbdamas architektu. Dirbau Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos skyriuje, taip pat paveldosaugos srityje. Hobį tapyti atradau tik vyresniame amžiuje.

Ąžuolas ir titnagas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– Parodą skiriate savo proseneliui – Šaulių sąjungos įkūrėjui V. Putvinskiui-Pūtviui. Augote sovietmečiu, bet turbūt nuo vaikystės girdėjote pasakojimus apie garsųjį giminaitį?

– Tikrai taip, prosenelio darbai ir idėjos man buvo puikiai žinomi nuo mažų dienų. Ryški V. Putvinskio-Pūtvio aura mane lydėjo visą vaikystę. Mokykloje buvau priverstas mokytis mokslinio komunizmo, bet grįžęs namo skaitydavau V. Putvinskio-Pūtvio raštus. Tai man leido dar geriau suvokti oficialiosios to meto politikos absurdą. Mano pažiūroms formuotis prosenelio darbai padarė neabejotiną įtaką. Žinoma, apie V. Putvinskį-Pūtvį kalbėdavau tik namuose, viešai jo idėjų propaguoti negalėjau. Sovietmečiu gyvenome dvilypį gyvenimą – vienus dalykus deklaruodavome viešumoje, kitus kalbėdavome saugioje aplinkoje. Namuose apie V. Putvinskį-Pūtvį, kurį šeimoje vadinome senučiu, kalbėdavome drąsiai, nebuvo jokių suvaržymų. Mūsų namuose dažnai susirinkdavo tėvų draugai iš Sibiro tremties, kurie tikrai nepalaikė okupantų santvarkos. Sugrįžę į Lietuvą, namų aplinkoje, jie kalbėdavo laisvai.

– Pats taip pat sekate giminės vyrų pėdomis – priklausote Šaulių sąjungai. Būdamas architektu, prosenelio atminimą įamžinote Kelmėje suprojektavęs V. Putvinskio-Pūtvio paminklą. Kas sunkiau – kurti monumentą giminaičiui ar svetimam žmogui?

– Šaulio priesaiką daviau jau seniai, tačiau šauliškoje veikloje aktyviau nedalyvavau. Mūsų giminei sąjungoje ilgą laiką atstovavo mano tėvas Rimantas Pūtvis. Jam prieš porą metų mirus, šį vaidmenį perėmiau aš. Įamžinti prosenelio atminimą man yra tikrai svarbu. Dar dirbdamas Kauno savivaldybėje pasirūpinau, kad ant Šaulių sąjungos namų atsirastų memorialinė V. Putvinskio-Pūtvio lenta. Kartu su V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentu Stasiu Ignatavičiumi ir finansininku, visuomenės veikėju Vytautu Dudėnu pavyko gauti labai gražią vietą Kelmėje – šalia bažnyčios. Čia suprojektavau proseneliui paminklą, kurio biustą sukūrė skulptorius Stasys Žirgulis. Paminklas buvo atidengtas 2019 m. Kadangi esu architektas, džiaugiuosi, kad taip galiu prisidėti prie prosenelio atminimo įamžinimo. Ar sudėtinga kurti paminklą giminaičiui? Sunku pasakyti. Tokiu atveju jauti didesnę motyvaciją, bet atsakomybė taip pat didesnė.

Savo darbais esu pagerbęs ir kitus giminaičius. 2017 m. Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse atidengtas mano projektuotas paminklas Lietuvos kariuomenės karininkams, žuvusiems nuo nacistinio ir sovietinio genocido, atminti. Jame įamžintas ir mano senelis Stasys Putvinskis, kuris buvo Lietuvos karininkas, šaulys. 1942 m. jis žuvo Gorkio kalėjime. Nors mano prosenelis V. Putvinskis-Pūtvis buvo labai ryški asmenybė, giminėje būta ir daugiau iškilių žmonių, tik ne apie visus juos daug žinoma. Pavyzdžiui, mano proprosenelis – V. Putvinskio-Pūtvio tėvas Rapolas Putvinskis – buvo 1863 m. sukilimo dalyvis. Pats stengiuosi vis pasidomėti giminės istorija, paskaityti apie ją, kad nieko neliktų užmarštyje.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Parodoje eksponuojamais darbais pagerbėte ne vieną jums svarbų asmenį. Gal galite trumpai papasakoti apie parodos koncepciją ir jos kūrinius?

– Praėję metai buvo paskelbti mano prosenelio V. Putvinskio-Pūtvio metais, nes jie sutapo su jo 150-osiomis gimimo metinėmis. Viena iš V. Putvinskio-Pūtvio metų programos dalių yra ir ši paroda. Labai džiaugiuosi, kad joje pagaliau pavyko eksponuoti Šaulių sąjungos įkūrimo 100-mečiui sukurtą meninę instaliaciją „Ąžuolas ir titnagas“, kurioje ąžuolas ir titnagas simbolizuoja Šaulių sąjungos stiprybę. Mano tapybos darbuose atsispindi nemažai iš vaikystės atėjusių idėjų ir minčių. Pavyzdžiui, mano darbas „Dzūkų kaimelis 3“ – aliuzija į garsiuosius A. Žmuidzinavičiaus darbus „Dzūkų kaimelis“ ir „Dzūkų kaimelis 2“. Diedulio įkvėptas ir kūrinys „Verba“. Verbas labai gerai prisimenu iš apsilankymų A. Žmuidzinavičiaus namuose – ant spintos jo kambaryje visada būdavo padėta spalvinga verba, kuri man anuomet atrodė tiesiog magiška. Esu nutapęs kelis verbos variantus. Ji man pradėjo atrodyti netgi turinti tam tikrą kosmišką aurą, tad nutapiau darbą „Kosminė verba“, kuris atskleidžia visai kitokią verbos prasmę.

Kūriniu „Angelai“ įamžinau savo proproprosenelio Hermenhildo – V. Putvinskio-Pūtvio senelio – atminimą. Jis palaidotas Pakėvio šv. Teklės bažnytėlėje, kuri dabar visiškai sunykusi. Išlikusios tik nuotraukos, kuriose galima pamatyti, kad bažnyčios viduje, šalia vargonų, stovėjo labai gražūs mediniai angelai. Juos ir nutapiau, prisimindamas proproprosenelį. Savo miestui skyriau darbą „Apreiškimas Kaunui“ – tai aliuzija į Leonardo da Vinci kūrinį „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Kūrinys „Laivės“ yra sąsaja su M. K. Čiurlionio to paties pavadinimo darbu. Šiam paskutiniam garsiojo dailininko kūriniui skiriama labai mažai dėmesio. Jis beveik neeksponuojamas ir neįtrauktas į M. K. Čiurlionio darbų katalogus, tad šio kūrinio dauguma nė nežino. Todėl savo paveikslą nutapiau tarsi tam tikrą protesto formą. Nedidelio formato M. K. Čiurlionio darbas, sukurtas mišria pastelės ir temperos technika, tik vieną kartą buvo eksponuotas parodoje M. Žilinsko dailės galerijoje. Tada aš jį nufotografavau ir nusistebėjau, kad toks puikus kūrinys neįvertintas M. K. Čiurlionio kūrybos kontekste. Mano akimis žiūrint, jis labai vertingas, nes atskleidžia tam tikrą dailininko stilistinį lūžį, perėjimą link puantilizmo. Darbą sukūriau aliejine technika, atkartodamas paties M. K. Čiurlionio naudotą koloristiką. Žinoma, šiame M. K. Čiurlionio darbe, kaip ir kituose, gausu simbolių ir užslėptų reikšmių. Tad galbūt vaizduojamos laivės plukdo į anapusinį pasaulį? Kadangi tai paskutinis M. K. Čiurlionio darbas, man kartais atrodo, kad jį tapydamas dailininkas jau nujautė savo likimą.

Kas? Stasio Pūtvio kūrybos paroda „Švieskis ir šviesk“.

Kur? A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Iki sausio 28 d.