Svarbu koncervai gerai tarnavo socializmui komunizmui..

Visi turejo namus pavalgyti sveiko maisto o NE gmo........ Vaikai zurejo pamokancius filmukus... O netaip kaip dabar zuri kaip zudyti karauti ir gyventi virrtuoliai.... Daigtai buvo ilgaamzai o kaip nedabar keisti kas 5metus...

Prisimenu "Pasaką", mielai ten šiandien nuvesčiau savo anūkūs. Dabar visos kavinės - vienodos, plasmasinės, jokių įspūdingesnių interjerų, nes galvojama dažniausiai tik apie pelnus ir žmonių pinigines. Neidealizuoju praeities, anaiptol ir tikrai nenorėčiau grįžti į tuos laikus, bet buvo ir tikrai gražių, įsimintinų dalykų ir žaislų. Parodoje tokių nėra, nors kolekcininkai jų turi ir moka už juos brangiai. Vaikiškos knygelės irgi buvo super, jas iliustruodavo Sigutė Valiuvienė, Taida Balčiūnienė, kitos žinomos ir vertinamos to meto dailininkės. Jas ir šianadien pavartau. Buvo nelengvi laikai, bet kažkaip išgyvenome, užaugome. Įdomu, ar dabartiniai vaikai išsaugos bent vieną žaislą ar knygelę iš vaikystės. Manau, kad ne, nes jau po kelių dienų tie daikatai keliauja į atiduotuves ar savartynus, nes tik to jie dažniausiai ir yra teverti.

Įgriso tos socialinės parodos, tas politikavimas, tas liberalinis stūmimas į vieną pusę. Paveikslų galerija užmiršo savo paskirtį rodyti meną. Nebūna jau keli metai nei dabartinių dailininkų parodų, nei iš ko nors gero iš fondų. Gaila.

Kokia čia pasaka, tevai Paryźiaus Lindono nemate pikti eilėse parduotuvese, išvarginti prekiu trūkumo vad deficitu

Batareikos buvo varvančioz rūgštimi gadindavo ir taip gendančius daznai aparatus radio remonto istaigos buvo svarbios, užverstos užsakymais

Buvo vienintelė žmogui skirta vaikystė, jaunystė, gyvenimas. Tiek pat laimingas, ar nelaimingas, kaip ir dabar gyvenančių. Tarp kitko, dabartinių edukatorių tarybinio laikotarpio neigimai visai tokie pat, kokius girdėjome būdami moksleiviais iš aktyviausių ano meto pedagogų, ir visokių komjaunimo aktyvistų, apie tarpukario Lietuvos žmonių "nelaimingą gyvenimą", kurie net ir vaikams neatrodė labai įtikinimai