Į parodą ėjau ne iš būtinybės pamatyti, kaip gyveno mano tėvai, bet iš smalsumo išgirsti, ką kalba lankytojai, kol žvalgosi aplink. Feisbuke dalyvauju keliose grupėse, kuriose kalbama apie „senąjį“ Kauną. Tuo senuoju grupių nariai dažniausiai laiko sovietinį Kauną – kelia buvusių parduotuvių nuotraukas, pastatų, kur per 30 metų pasikeitė nesuskaičiuojamas verslų skaičius, fotomenininko Romualdo Požerskio ciklą „Lietuvos senamiesčiai“ ir dėdės ledų pardavėjo, kurį dievino, girdavo ir iškeldavo aukščiau debesų, pasakoja istorijas, kiek ir kokie autobusai važiuodavo, deda kauniečių prie Karo muziejaus liūtų nuotraukas ir yra besąlygiškas nostalgiški, suteikiant įspūdį, kad, nepaisant buvusios politikos, režimo, karų, cenzūros, buvo gera gyventi.

Tačiau šis rašinys – ne apie feisbuko vartotojus, o apie tai, kaip dar esame prisirišę prie prieš 30–50 metų pranykusių dalykų, kaip jie romantizuotai pristatomi dabartiniam jaunimui: metalinės lovytės gimdymo namuose, liūdesys darželyje dėl Leonido Brežnevo mirties, auklėjimo ypatumai – jei geri, apie juos kalbame gerai, jei blogi – tylime. Visai kaip apie mirusį žmogų.

Prisukamos meškos. Tomo Biržiečio kolekcija. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Pagrindinė parodos ašis – populiarioji sovietmečio kavinė „Pasaka“. Nors esu girdėjusi ne vieną pasakojimą apie šią kavinę, vis dėlto ryškiausiai išlikęs artefaktas yra menininkės Filomenos Ušinskaitės trikampio formos vitražai. Jie įsirėžė į atmintį ne tik mūsų tėvams ar seneliams, bet ir visoms kartoms, mačiusioms šį išskirtinį kūrinį.

Keliaujant pirmuoju ekspozicijos aukštu ypač sukrėtė parodos dalis, pasakojanti apie Panevėžio kūdikių namus ir jų reformatorių Algimantą Juozą Bandzą (1936–1992). Jo atsidavimas ir didvyriškas darbas keičiant vaikų globos sistemą paliko gilų įspūdį, priversdamas susimąstyti apie to meto realybę. Efektą dar labiau sustiprino „Našlaičių kambarys“ – parodos dalis, pasakojanti apie internatuose augusius vaikus. Galbūt ši tema mane taip stipriai palietė ir dėl asmeninės patirties: mano močiutė dirbo auklėtoja tokioje institucijoje, o grįžusi namo pasakodavo nemalonias, dažnai skaudžias istorijas.

Paroda „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Visam šiam emociniam fonui paaiškinti skirčiau Virgilijaus Šontos fotografiją, kurioje vaizduojamas Dauno sindromą turintis vaikas, jausmingai ir smalsiai žiūrintis į dangų. Sugretinus istoriją ir šią nuotrauką viduje „rakauskiškas“ jausmingumas virsta bejėgiškumu ir gailesčiu. Šią nuotrauką laikyčiau lūžio tašku parodoje – iš pirmo žvilgsnio ji sukelia pakilumo, ramybės jausmą, tačiau perėjus visus tris aukštus ir grįžus atgal prie jos, emocijos pasikeičia.

Būdama moteris automatiškai labiau simpatizuoju mūsų, moterų, išgyvenimams. Tačiau pamatytos ledo šaltumo metalinės svarstyklės, tos pačios medžiagos spyruoklinės lovytės dar labiau atbaidė nuo viso vėlyvojo sovietmečio romantizavimo ir frazės „sovietmečiu buvo geriau“. 1989 m. Panevėžio ligoninėje Jono Ambraškos sukurtos nuotraukos dar labiau išryškina faktą, kad emocijos, psichologinė būsena anuomet nebuvo svarbu – didžiausią pagarbą moteris turėjo patirti gimdydama vaikus vieną po kito, o kai kurioms buvo įteikiamas ir medalis už kelių vaikų pagimdymą ir auginimą.

Nenoriu nuteikti neigiamai – trijų aukštų ekspozicijos „Pasakų abėcėlės“ erdvėje jauku ir saugu.

Keliaudama ekspozicija „Disciplinos maršas“ susipažįstu su anuomet egzistavusiu idealaus vaiko formavimu ciklu. Sekdami šios ekspozicijos istorijas lankytojai pastebimai prityla ir paniūra – prisiminimai apie vaikų darželį nekelia jokio džiugesio. „Berniukas su kaspinu“, „Visi vienodi“, „Asmeniniai skudurėliai“, „Tikrasis kolektyvizmas“, „Uždrausta verkti“ – tai tik kelios istorijos apie tai, kaip buvo auklėjamas darželinukas: peržengęs institucijos slenkstį jis tapdavo jaunu suaugusiuoju, buvo lavinamas kaip būsimasis darbininkas.

Nenoriu nuteikti neigiamai – trijų aukštų ekspozicijos „Pasakų abėcėlės“ erdvėje jauku ir saugu. Šios erdvės kuratorė Audronė Meškauskaitė paslaptingose drevėse paslėpė kiekvienai abėcėlės raidei skirtą knygą, tekstą ar žaisliuką. Lankydamas kiekvieną „drevę“ suvoki, kad literatai sovietmečiu ir buvo tie žmonės, kurie nuo zombinimo gelbėjo ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. „Grybų karas“, „Zuikis Puikis“, „Robotas ir peteliškė“, tautosakos pasakos neleido pamiršti praeities, gelbėjo nuo prievarta brukamos propagandos. Literatūra tapo langu į geresnį rytojų. Negyvenau tuo laikmečiu, bet daugelis to meto knygų lydėjo ir mano vaikystę. Ši nostalgija – ne tik prisiminimas, bet ir būdas išgyventi praeities sudėtingumus. Ezopo kalba, paslėptos prasmės ir knygose slypėjęs pasaulis ne vienam padėjo rasti viltį ir išsigelbėjimą iš kasdienybės pragaro.

Romualdas Rakauskas. Iš ciklo „Žydėjimas“. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Ekspozicijos pabaigoje patyriau šiokį tokį sukrėtimą ir grąžinimą į realybę. Kaip gi visoje trijų aukštų parodoje nekalbėsime ir apie šiuos laikus? Pakeri Martynos Pliopytės-Zujienės instaliacija „Virsmai ir jungtys. 2024“. Išversti, po laminavimo plėvele paslėpti žaisliukai atrodo lyg būtų išdoroti, netekę gyvybės. Jie sugrąžina į vaikystę, kai kiekvienas žaislas buvo branginamas ir saugomas, o šiandien, gyvendami pertekliuje, po mėnesio pamirštame net mylimiausią meškiuką. Iš lankytojų replikų buvo aišku – jų pasibaisėjimas tiesiog tvyrojo ore. Daugelis nesuprato, kaip galima taip elgtis su žaisliuku, kuris yra tarsi gyva būtybe. Tuomet suvoki: tie, kas gimė iki 2000–2005 m., augo turėdami mažiau žaislų, natūraliai prie jų prisirišdavo. Šis prisirišimas verčia juos sugrįžti į vaikystę – laiką, kai nereikėjo rūpintis buitimi, balsuoti ar auklėti vaikų. Jie tiesiog buvo vaikai.

Minia: vienodos lovytės, vienodos trikampiais išrikiuotos pagalvės parodoje tampa unifikuotos vaikystės simboliu. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Praėjusių laikų neromantizuočiau ir nepasiduočiau socialinių medijų peršamom nuotaikom, esą anksčiau buvo geriau. Užstrigę praeityje ir negalintys judėti į priekį žmonės ne tik nepadeda sau, bet ir stabdo aplinkinius. Parodos tikslas – ne prisiminti praėjusius „puikius“ laikus, bet parodyti, kaip kentėta, kaip gyventa (nors dažnai stengiamasi pamiršti sunkias ir nemalonias akimirkas) ir kaip svarbu išsaugoti tai, kas pasiekta ir iškovota šiandien.

Kas? Paroda „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? veikia iki liepos 27 d.

Kelionė į save

Dailės terapeutė Sigita Stabinskė (Kupčiūnienė) kviečia į dailės terapijos užsiėmimus parodoje „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“.

Dailės terapijos ciklo „Kelionė į save“ susitikimai vyksta pirmadieniais nuo 16.30 val. Grupė uždara (tik dešimt užsiregistravusių asmenų). Užsiėmimai mokami, taikomos nuolaidos.

Užsiėmimų metu, remiantis grupinės terapijos principais, dirbama su parodos „Pasaka“ temomis. Apsilankius skirtingose ekspozicijos erdvėse, analizuojami skirtingi meno objektai, temos, naudojami vis kiti dailės terapijos metodai. Kiekvienas užsiėmimas baigiamas refleksijomis (grupės darbų aptarimu).

Artimiausi užsiėmimai – kovo 3, 10, 17, 24, 31 d.; balandžio 7, 14 d.; gegužės 5, 12 d.

Registracija: e. paštu [email protected]; telefonu +370 602 80 537 (darbo dienomis nuo 9 iki 17 val.).