Ant eglutės – tautos istorija

Menininkė Gražina Kuprevičienė šia paroda tarsi atiduoda duoklę Lietuvos istorijai. Pasirinkusi originalų darbų eksponavimo būdą (visi žaisliukai puošia gyvą eglę), senųjų kostiumo tradicijų vaizdinius perkelia į šiandieną.

Galerijoje įrengtoje ekspozicijoje G.Kuprevičienės Kalėdų eglutė papuošta 50 tekstilinėmis priemonėmis sukurtų unikalių kūrinių – žmonių figūrėlių. Kiekviena jų savo išvaizda atspindi tam tikrą periodą, tiksliau tariant, du mums reikšmingus laikotarpius, kurie išryškėja per minėtųjų figūrėlių apdarus. Tai didieji Lietuvos kunigaikščiai ir XVI a. dvaro gyvenimą menančios istorinės asmenybės bei XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tradicinis mūsų krašto tautinis kostiumas. Darbuose stengtasi išlaikyti vizualinę autentiką, tačiau detalėse nevengiama ir interpretacijos.

Pasak G.Kuprevičienės, visi Lietuvos istorijos periodai yra reikšmingi ir svarbūs. Būtent iš praeities mes galime pasisemti įkvėpimo šiandienos darbams ir kūrybai. Tai autorė teigia supratusi keliaudama po Vakarų Europos šalis, kuriose, ypač šventiniu laikotarpiu, gyventojai nepamiršę senųjų savo tradicijų, į jas atsiremia net kurdami šventinę atmosferą ir nuotaiką. Mes linkę kiek nuvertinti savo praeitį, o ji – didžiuliai klodai ieškantiems menininkams.

Jau minėta, kad galerijoje išeksponuotos dvi lietuvių istorijos linijos – maždaug XVI a. LDK diduomenės gyvenimą atspindinčios konkrečios asmenybės – Barbora Radvilaitė, Žygimantas Augustas, Žygimantas Senasis, Bona Sforsa, broliai Radvilos – Rudasis ir Juodasis, dvaro damos, juokdarys ir t.t. Tad ir jų drabužiai, atitinkantys statusą, – švytintys prabangių audinių fragmentai, saikingas blizgesys, aukso spalvos detalės – aliuzija ne tik į turtus, bet ir rafinuotą skonį.

Atitinkamos ir galvos puošmenos, pavyzdžiui, Barborą Radvilaitę nesunku atpažinti iš jau nusistovėjusio jos portreto su baltų perlų karūna. Visi vaizduojamieji atrodo tarsi nužengę iš Renesanso dailininkų tapytų portretų. Žvelgiant į kiekvieną figūrą, veriasi Lietuvos istorijos gelmės, kadangi tai asmenybės, susijusios su įvairiais įvykiais, nulėmusiais vienokią ar kitokią mūsų šalies raidą (pavyzdžiui, raštininkas Papakoda, Žygimanto Augusto dvaro muzikantas Bakfarkas). Nežinantiesiems kyla klausimų, o tai verčia ieškoti, vartyti knygas, gilintis bei šviestis.

Kita žaisliukų linija seka maždaug XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio kostiumo, skirto ne kasdienai, o šventei vaizdais. Tai nemažai autentikos turinčios aukštaitiškos, dzūkiškos, žemaitiškos, suvalkietiškos eilutės. Dėmesys skirtas kiekvienai detalei – sijono, liemenės, prijuostės raštams bei spalvoms, tradiciniams aksesuarams – juostoms, galvos apdangalams. Jaunų merginų figūrėlės – supintomis kasomis, papuoštos galionais, gėlių vainikais. Ištekėjusi moteris, kaip žinoma, tuo metu galvą dabino nuometu, nertomis kepurėlėmis, gobdavo skarele. Šios linijos personažai apibendrintai įvardyti kaip lietuvaitė ar lietuvaitis.