Netrukus Sugiharos namuose bus eksponuojamos dailininkės Kotrynos Šešelgytės akvarelės, kuriose – Fukušimos tragedijos sukrėsta Japonija. Tačiau anaiptol ne tragiška, bet paslaptinga.

Vaizdų galia

Sugrįžti į praeitį, perdirbti prisiminimus, juos realizuoti dabarties pavidalu. Ši tema nesvetima Lietuvai, ypač kai kalbama apie trauminę atmintį. Bet atmintis – tai ne tik dvidešimtmečio istorija. Tai ir praėjusių metų, mėnesių, savaičių, dienų sintezė.

Kalbėjimas vaizdais, šiandien ne tik nieko nestebina – tai viena būdingiausių dialogo formų. Net ir dabarties suskaldytas laikas jau yra kažkada išgyventas, o amžina laiko spiralė sukasi ir grįžta.

Išrašytas ar išpieštas paaiškinamasis vaizdas viduramžių bažnyčioje kalba prieinama kiekvienam, lotyniškai nereikia mokėti nė skiemens. Taip ir šiandien: jei negali paaiškinti žodžiu – parodyk kad ir nuotrauka.

Sakralumo neliko, bet vizualumas amžinas, įsirėžęs į kiekvieno individo savastį. Galbūt taip perdirbamas laikas – kaip kad tos šiukšlės, kurias sumetame į gražius spalvotus konteinerius?

Pasaka ir tragedija

Viskas gražu, kas praeina. Turbūt taip tiktų apibūdinti ir Kotrynos Šešelgytės kūrinius, kurių paroda neseniai eksponuota Nacionalinio Kauno dramos teatro fojė, o dabar pristatoma VDU Azijos centre Sugiharos namuose Kaune.

Dailininkės akvarelės ir tušo peizažai stebina ne tiek patys savaime, kiek dėl jų sukūrimo konteksto. Švelnios pastelinės spalvos, tikslūs tušo tonai – tarsi iš pasakos atkeliavusi Rytų šalis: su vartais, šventyklomis, salomis, ne paslaptis –  pasilinksminimų rajonu.

Visa tai menininkės ranka išlieta taip, kad kiekvienas galėtų atsidūsėti: "Taip tai ta Japonija, kurią retkarčiais sapnuoju." Tačiau konceptualiai žvilgtelėjus į kūrinių tapybos laikotarpį galima gūžtelėti pečiais. Jie atsirado šalį ištikusių nelaimių apogėjuje: menininkė Japonijoje savanoriavo po Fukušimos nelaimės.

Nubraukus dabarties žemes

Turbūt daugelis mergaičių atsimena taip vaikystėje mėgstamą užsiėmimą – vadinamųjų paslaptėlių gaminimą. Prisirinkdavome spalvotų popieriukų, gėlių žiedų, įdomesnės formos lapelių, juos slėpdavome po skaidria stiklo šuke, užkasdavome ir iškart skubėdavome atkasti – pasižiūrėti ir draugėms parodyti, kokį mažą stebuklą palikome po žeme.

Vėliau visos slaptosios pačių sukurtos vietelės užsimiršdavo, galėdavai išknaisioti visą kiemą ir nebeatrasti. Bet tuo sukūrimo momentu juodomis nuo žemės rankomis, smėlėtomis panagėmis kiekviena džiaugėmės savo maža paslaptimi. Va čia tai grožis! Taip ir K.Šešelgytės paroda, kaip tos mažos paslaptys, išlendančios pro žemėtas rankas, – spalvingi, tyri, net kiek romantizuoti vaizdai.

Galbūt įtakos turi tai, kad jaunoji menininkė yra baigusi vitražo specialybę ir jos tapyba – taip pat tarsi per stiklo ūką besiskleidžiantys vaizdai. Tuomet, kai sprogsta atominė elektrinė, žemės drebėjimą seka cunamis, švelniose akvarelės pastelėse matai sapnuotą šalį. Tą, kuri nesistebi, kad masino XX a. pradžios kūrėjus; apipintą legendomis, nežemiškais imperatoriais, kimono ir arbatos gėrimo ceremonijomis.

Galbūt šiek tiek naivu? Tikriausiai. Kartais net keista, kokiu būdu jauna kūrėja išlaiko tokį tyrą žvilgsnį, suguldo visa tai į savo atminties kerteles. Tačiau kiek daug skaudžių istorijų, išgyvenimų anksčiau ar vėliau nugludina laikas ir visa tai virsta tik šiltai užplūstančiais prisiminimais.

Tai, ko pakanka

Nieko gražaus nėra nelaimėse, žmogaus skausme, netektyse. Bet kartu atsiskleidžia ir visa ko trapumas ir laikinumas. Kaip kad dailiai nutapytos viduramžių bažnyčios slėpė inkvizicijos šešėlį, įspūdingos barokinės puošmenos talpino purvą, ponų dvarai – lažą kenčiančius darbininkus, industrinė revoliucija – kraupias darbo valandas, šiandiena – jau priežodžiu tapusį cinizmą ir susvetimėjimą.

Visi turime, ką slėpti, visais laikais egzistavo tos dvi nenumaldomos sankirtos, amžinos kaip pats gyvenimas, tarp gėrio ir blogio, juodo ir balto in ir jang, Dievo ir velnio. Vadinkime taip, kaip norisi. Kad ir kaip būtų patetiška, tačiau asmeniniai skausmai laikui nerūpi.

Apgaubti lietuviško žiemiško speigo, galime pasinaudoti proga ir nukeliauti į svetimą sapną. Ne tą froidišką, kupiną sublimacijos ir erotinio skausmo, bet tą, vaikystės, kurį prakrapštytume iš savo prisiminimų kad ir juodomis panagėmis.

Seneka laiškuose Lucijui, kalbėdamas apie skurdą, rašė: "Žemiausia – turėti tiek, kiek būtina, aukščiausia – turėti tiek, kiek pakanka." Šį kartą K.Šešelgytės Japonija yra tai, ko pakanka. Tarp skubančio laiko, dar labiau skubančių žmonių, neatšąlančių kavos puodelių ir trumpėjančių prisiminimų.

Kas? K.Šešelgytės darbų paroda "Japonija akvarele".
Kur? Sugiharos namuose.
Kada? Paroda veiks iki gegužės 31 d.