Aktoriaus V. Paukštės dukra: tėtis liko iki galo neatskleista paslaptis

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista, teatrologės Daivos Šabasevičienės ir A. Paukštytės sudaryta monografija pasakoja apie vieno garsiausių XX a. antrosios pusės–XXI a. pradžios Lietuvos aktorių gyvenimą ir kūrybą. V. Paukštė (1932–2022) iki paskutinių gyvenimo metų dirbo Klaipėdos dramos teatre, sukūrė apie 130 vaidmenų teatre ir apie 70 – kine. Sulaukęs 90-mečio, garsus aktorius pernai liepą paliko šį pasaulį.

Pokalbis su A. Paukštyte – apie brangius prisiminimus, vaikystę teatre ir V. Paukštės fenomeną.

– Knygą „Pagrindinis vaidmuo – Vytautas Paukštė“ rašėte net ketverius metus. Per tą laiką prasidėjo ir atslūgo pandemija, kilo karas Ukrainoje, netekome paties V. Paukštės. Į knygą sudėti dešimtmečius artimo žmogaus gyvenimo – nelengva užduotis. Kas buvo sunkiausia šiame procese? Kas, rankiojant tėvelio praeities įvykius, pralinksmino, prajuokino?

– Knygos gimimo kelias buvo ilgas, vingiuotas ir momentais kupinas abejonių. Tai buvo mano užsispyrimas įamžinti tėvelio atminimą. Nedrįstu postringauti apie jo asmenybės reikšmę Lietuvos kultūros kontekste. Pradžioje šią knygą įsivaizdavau kaip pokalbį – mane labai įkvėpė istoriko Aurimo Švedo knyga apie mano pažįstamą ir mylimą teatrologę Ireną Veisaitę. Atrodė, kad kalbėti apie šitiek istorinių lūžių išgyvenusius ir juos formavusius žmones galima tik istorinių įvykių kontekste. Šiam sumanymui nepavykus, aiškėjo, kad teks su sukauptos medžiagos kalnais tvarkytis pačiai. Tuomet pagalbos kreipiausi į teatrologę D. Šabasevičienę, kuriai mūsų kūrėjų atminimas nuoširdžiai rūpi. Esu be galo jai dėkinga už patirtį, kruopštumą ir sutikimą dalytis nelengva našta, nes suvaldyti tiek daug medžiagos buvo rimta užduotis.

Rinkti pačią medžiagą buvo didelis malonumas. Landžiojau po namų stalčius, tryniau Meno archyvo slenkstį, dalis medžiagos atkeliavo išvis netikėtai. Pavyzdžiui, kažkas atrado išmesti paruoštą tėčio kino bylą su jo ranka rašyta biografija, charakteristikomis, straipsnių iškarpomis ir paskambino man. Buvo netikėta atrasti sąsiuvinius, kuriuose tėtis ranka perrašinėjo draudžiamų knygų ištraukas, linksma skaityti jo aštrias pastabas apie stojančius į aktorinį fakultetą, gastrolių dienoraščius, kurių puslapiuose konstatuojamos problemos laiko perspektyvoje skamba gan komiškai. Žinoma, buvo labai smalsu ir įdomu skaityti telegramas ir laiškus, per kuriuos atsiskleidė daug paralelinių sluoksnių, ryškėjo, kokia svarbi ir nesumeluota buvo tos kartos draugystės sąvoka. Kokio gražumo tėvų meilės laiškai...

Koks siurrealus atrodo tas susirašinėjimas iš ligoninių, kur seselės dirbo „pašto kurjerėmis“ ir tuos laiškus turbūt paskaitydavo. Juokingi gerbėjų rašteliai. Smagūs darbovietės lapai, kuriuose būdavo dokumentuojama, kad šventės proga aktoriui skiriamas butelis saldaus šampano ir višta. Graudina tėčio ranka fiksuoti pirmųjų Sąjūdžio suvažiavimų protokolai. Tarp laikmečio dokumentų radau laikiną Lietuvos piliečio pažymėjimą – tai, matyt, buvo tarpinis dokumentas atgavus nepriklausomybę.

Ištakos: Paukščių šeima. V. Paukštė -- nuotraukoje dešinėje, centre. / V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– Kaip atrodė ilgas medžiagos knygai rinkimo procesas? Daug medžiagos buvo surinkusi V. Paukštės sesuo Valerija, pati taip pat kalbinote jį pažinojusios žmones, teatralus, knygoje pateikiami gastrolių dienoraščiai, laiškai. Greičiausiai visa surinkta medžiaga nė netilpo į knygą?

– Medžiagą rinkti pradėjau dar prieš tėvelio 70-metį, kai su tuo pačiu knygos dalininku Gedu Čiuželiu kūrėme jubiliejinį bukletą. Ten tai siautėjome – dėjome karpytas telegramų ištraukas, citatas, vaikų piešinius, grimo bandymų nuotraukas – kad tik būtų įdomiau žiūrėti. Rengiant knygą dailininkas buvo griežtas. Aš nemiegojau naktimis, nes supratau, kad pusė surinktos medžiagos nepateks į knygą, vadinasi, niekada ir neišvys dienos šviesos tie mano džiaugsmingai rankioti ir smagiausi artefaktai: kolegų koliažai, pasirašytos programėlės, pjesių paraštės, raštai, juodraščiai ir pan. Nepaisant mano panikos priepuolių, taip ir nutiko. Tikrai daug kas nepateko į knygą. Tai, kas pateko, irgi dar teko trumpinti. Antraip, kaip šmaikštavo kolegė Daiva, su tokio storumo knyga būtų galima ir žmogų užmušti. Visgi, aš labai džiaugiuosi, kad knygoje tiek daug tėčio minčių.

Turėjome savų ritualų, net savo kalbos manierą, mėgome perdaryti žodžius, kad skambėtų smagiau, – šių momentų net aprašyti neįmanoma.

– Koks jūsų brangiausias prisiminimas, susijęs su tėčiu? Ar jis pakliuvo į knygą?

– Aš nesimaivydama sakau – man visos akimirkos su tėčiu yra brangios. Tad jos ir labai norint netilptų į knygą. Mes turėjome savų ritualų, net savo kalbos manierą, mėgome perdaryti žodžius, kad skambėtų smagiau, – šių momentų net aprašyti neįmanoma. Tėtis buvo šiek tiek maištininkas. Tačiau toks užtikrintas, kad juo abejoti buvo neįmanoma. Dar buvo be galo smalsus. Iš sesės neseniai sužinojau, kad buvo baigęs buriavimo kursus. Kol leido sveikata, atvykdavo į Vilnių žiūrėti kolegų premjerų, užsienio spektaklių. Knygoje yra mano rašinys apie jį, kuriame pabandžiau išskirti ryškiausius prisiminimus. Nuo pasivaikščiojimų pajūriu ir jūros išmestų gėrybių rinkimo, jo kulinarinių eksperimentų iki lėčiau tekančio laiko reanimacijos skyriuje ir reabilitacijos ligoninėse. Smagūs jie... Aš tėveliui nuo 1990 m. iš visų užsienio kelionių siųsdavau atvirlaiškius. Paskutinis iškeliavo į kapo duobę. Kiti 89 guli mano stalčiuje – paskaitau juos ir man pradeda atrodyti, kad tėtis tiesiog išvažiavo į gastroles ir greitai grįš...

V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– Nuo mažens augote Klaipėdos dramos teatre. Galbūt vaikystėje teko ir vaidinti viename kitame spektaklyje? Kuo magiškas tuo metu jums atrodė teatras ir jo gyvenimas?

– Taip, Klaipėdos teatras man buvo antri namai, o tuometis aktorių desantas – kaip šeima. Mintinai žinojau kiekvieną šio teatro užkampį. Dėsninga, kad teko atsidurti ir scenoje. Spektakliai, kuriuose vaidinau buvo, atrodo, trys. Ryškiausiai prisimenu Aurelijos Ragauskaitės režisuotą spektaklį „Aš vejuos vasarą“ pagal Violetos Palčinskaitės knygą. Mes ten buvome Pienės pūkučiai, turėjome įstabiai daug teksto: „Prašau, atsiprašau, ačiū.“ Tačiau to spektaklio dekoracijos, dainos, kostiumai man, vaikui, atrodė kaip stebuklas. Rinkdama medžiagą knygai apie tėtį, iš archyve saugomų protokolų supratau, kaip teatre tada trūko pinigų, medžiagų. O aš ir šiandien prisimenu, kaip prašydavau Pusiau prinokusios braškės – spektaklio personažo – patreškinti į jos kostiumą įsiūtą blizgutį ar prašmatnią stalo teniso kamuoliukais puoštą Konvalijos (kito personažo) suknelę.

Spektaklio dainas mes dabar dainuojame kartu su dukra – jos tokio smagumo ir nemirtingumo! Scenografijos ir šviesų kuriamas stebuklas labiausiai žavi vaikystėje. Paskui pripranti prie užkulisių, teatro dulkių ir grimo kvapo. Jaunystėje ypač keri aktorių patiriama persikūnijimo galimybė. Dabar man teatro magija – kai spektaklis atliepia tau gyvenime aktualius klausimus ir jaudina emociškai. Gražus, bet nejautrus teatras – ne man.

– Studijavote žurnalistiką, tačiau teatro nepalikote ir šiandien jame dirbate. Esate pasakojusi, kad bandėte stoti į aktorinį ir dėl to kilo bene vienintelis jūsų ir tėčio konfliktas. Kodėl tėvelis nepritarė šiam jūsų sumanymui?

– Dabar jau ir aš labai gerai suprantu, kokia sunki fiziškai, ypač psichologiškai, kokia priklausoma nuo kitų asmenų sprendimų, nesveikai konkurencinga ir efemeriška yra aktoriaus profesija. Jaučiu didžiulę pagarbą šios profesijos žmonėms, žaviuosi jų talentu ir dėkoju likimui, kad savo darbu padedu jų kūrybą skleisti. Kažin ar aš lengva širdimi priimčiau savo vaiko pasirinkimą tapti aktore?

V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– Kaip atrodė jūsų vaikystės namai? Galbūt juose nuolat lankėsi teatralai? Jūsų tėvelis buvo labai jaunatviškas, mėgęs papokštauti, tad turbūt namuose liūdna nebuvo?

– Kai tėtis atvyko į Klaipėdos dramos teatrą, gyveno jo palėpėje. Vėliau kartu su keliomis aktorių šeimomis – bendrabutyje, o mano pagrindiniai vaikystės namai – butas Klaipėdos centre. Spėkite, ką matome pro balkoną kitoje upės pusėje? Žinoma, kad teatrą. Iki jo – trys minutės pėstute. Kaip ir iki senosios perkėlos į Smiltynę. Laikas buvo toks, kad namuose iš tiesų netilo laidinis telefonas, būdavo švenčiamos ir gyvenimo šventės, ir premjeros. Svečiai užgriūti galėjo ir viduryje nakties, ir niekam nekildavo mintis, kad antra nakties – ne laikas kepti antį. Gastrolės anuomet trukdavo ne vieną dieną, tad namuose lankėsi visų Lietuvos teatrų aktoriai ir visi jie labai šiltai draugavo. Pasibaigus kelionėms, tą draugystę pratęsė laiškai. O dėl to smagumo... Tėtis turėjo išskirtinį gebėjimą susikalbėti su bet kuo – nuo bbenamio iki prezidento. Prajuokinti galėjo ir akmenį. Tačiau smagiai leisti laiką mėgo visi. Tad nepamenu, kad V. Paukštė susibūrimuose būtų griežęs pirmu smuiku. Savo namuose triukšmo nemėgo. Atrodo, kad ir aš tuo į jį panaši.

– Augote dviejų aktorių šeimoje, buvote pagrandukė. Ar daug laisvės turėjote vaikystėje ir paauglystėje? Galbūt menininkai tėvai jus auklėjo išties liberaliai?

– Yra pranašumų augti būnant pagranduku, ką čia maivytis. Tradiciškai, didžiąsias auklėjimo klaidas tėvai pasitikrina su pirmagimiais. Paskiausiajam – tadam – laisvės tenka daugiausia. Tačiau jokiais samčiais aš tos laisvės nesėmiau, o ir laiko apie ją galvoti daug neturėjau. Laksčiau po būrelius, lankiau muzikos mokyklą, chorą, anksti paragavau kelionių, turėjau šaunių draugų, nelaikiau tėvų nežinioje ir tikiu ta iliuzija, kad mano paauglystė susiklostė laimingai. Mūsų kartos auklėjimo tema yra tokia plati ir komplikuota, kad apie tai rašomos psichologinės knygos. Esu dėkinga tėvams, kad anuomet populiarūs žodžiai „ne“ ir „negalima“ mūsų šeimoje skambėjo rečiau.

V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– V. Paukštė gimė Kaune, bet didžiąją gyvenimo dalį praleido Klaipėdoje, kurią labai mylėjo. Jį traukė jūra, Smiltynė. Gal galėtumėte papasakoti apie tėvelio santykį su uostamiesčiu?

– Atvykęs į Klaipėdą 1963 m., tėtis pamatė dar nesutvarkytą pokario miestą. Tai buvo jūreivių ir statybininkų miestas. Tėtis sakydavo, kad savotiškai pasiilgsta to nepakartojamo miesto „žavesio“ ir net silkių kvapo. Vėliau mieste įsikūrė universitetas, atsirado studentijos, pagrindiniu kultūros židiniu tapo Klaipėdos teatras, išgyvenantis kūrybos aukso amžių. Knygos bendraautorė, teatrologė D. Šabasevičienė sako, kad bandymų persivilioti V. Paukštę į sostinę būta įvairių. Tačiau jis liko Klaipėdoje ir, man atrodo, šis miestas tikrai atitiko jo dvasią. Arba jie vienas kitą prisijaukino. Tėtis galėdavo pamariu marširuoti be sustojimo. Mėgo ir paskrusti saulėje. Kai prie jūros eiti pasidarė per toli, vaikščiodavo Danės upės pakrante. Aktoriaus profesija – nuolatinis buvimas tarp įvairių žmonių. O tėtis buvo truputį katinas, kuris vaikšto vienas. Matyt, pajūris buvo jam geriausia erdvė pailsinti galvą, nuskaidrinti mintis. Man atrodo, tėvelis Klaipėdoje buvo kertinis kultūros grandies autoritetas. Be jo dalyvavimo buvo sunku įsivaizduoti svarbesnę šventę, miesto pokyčius lemiančias diskusijas. Tačiau susireikšminti jis nemėgo ir miesto simbolio etiketės kratėsi atrėždamas, kad vienintelis Klaipėdos simbolis yra jūra.

– Klaipėdos kultūra didžiąja dalimi susijusi su V. Paukšte. Kuriuos savo vaidmenis Klaipėdos dramos teatre jis pats labiausiai mėgo?

– Jis pats ne kartą yra sakęs, kad jam be galo brangūs Mindaugo ir Mažvydo vaidmenys pagal Justino Marcinkevičiaus dramas. Apie skyrimą juos atlikti, pasiruošimą, vidinius išgyvenimus paties tėvelio lūpomis byloja knygos tekstai. Įtariu, kad jis mėgo savo komiškuosius vaidmenis, kurių buvo labai daug. Prisimenu tų spektaklių vaizdo ištraukas ir stebiu, kaip jis judesiais, mimika ir balsu priverčia salę raudoti iš juoko. Labai ryškiai apie tai knygoje pasakoja ir scenos partneriai Vytautas Anužis, Nijolė Sabulytė, Nelė Savičenko. Už kolegų juokinimą net yra pavadintas sadistu. Tačiau pats savo darbu retai būdavo patenkintas – buvo velniškai reiklus sau. Dirbo visur ir visada, namuose turėjo atskirą kambarį, nėra leidęs sau nepasirengti. Pati esu mačiusi sutrikusius režisierius, kai ateidavo dar tik aptarti, kas ir kaip, o jis jau mokėdavo visą tekstą ir turėdavo vaidmens viziją. Nebuvo patogus aktorius (šypsosi).\

V. Paukštės šeimos archyvo nuotr.

– Jūsų tėvelio tėvas Jonas Paukštė buvo Lietuvos savanoris, o vėliau – policininkas. Po karo jis buvo areštuotas ir ištremtas į Vorkutą. Tad sovietmečiu V. Paukštei neleista išvažiuoti į užsienį. Įdomu, kad tai draudė ne Maskva, o vietiniai valdžios veikėjai. Ar namuose būdavo kalbama apie senelį iš tėčio pusės?

– Apmaudu, kad senelio iš tėčio pusės man net neteko matyti. Kapo aplankyti irgi negalėjome – jis mirė Sibire, kur palaidotas – nežinome. Saugumo sumetimais tėčio mama sunaikino ir didžiąją dalį šeimos nuotraukų. Kokia laimė man buvo atrasti kelias likusias nuotraukas! Senelio nuotraukų man dar atsiuntė Anykščių, kur prabėgo pirmi tėčio vaikystės metai, muziejaus darbuotojai. Užklausą siunčiau ir Ypatingajam archyvui – deja, nieko naujo apie senelį nesužinojau. Skausminga vaikystės istorija paženklino ir nepaleido tėčio didžiąją dalį gyvenimo. Nenuostabu, kad daugiausia apie senelį sužinojau išėjus dokumentiniam Valdo Babaliausko filmui apie V. Paukštę „Įslaptinta istorija“. Iki nepriklausomybės atgavimo ir kurį laiką paskui apie šeimos istoriją bent jau man nebuvo kalbama nieko. Suprantama – skundikų netrūko niekada... Tačiau ir vėliau šeimos istorija tėtis nemanipuliavo, suprasdamas, kad panašiai skaudūs likimai anuomet ištiko toli gražu ne vieną ir ne du. Atrodo, kad ir mums – šeimai – V. Paukštė liko iki galo neatskleista paslaptis.

– Lapkričio 7 d. knygą apie savo tėvą – aktorių V. Paukštę – pristatysite Nacionaliniame Kauno dramos teatre, tėvelio gimtajame mieste. Sakote, kad tai gana simboliška data, nes pase buvo įrašyta netikra jo gimimo data – liepos 2 d. Tačiau tėvelio gimtadienius teatre švęsdavote lapkričio pradžioje. Kaip taip nutiko?

– Kai senelis buvo ištremtas, tėčiui teko slapstytis, kaime karves ganyti... Jis labai norėjo mokytis. Per ryšius buvo kaip našlaitis įtaisytas į Vilniaus vaikų namus. Gal tada ir tas klaidinantis gimimo datos įrašas atsirado... Teatre lapkričio data labai tiko jubiliejams minėti, nes tėčiui tekdavo per juos vaidinti. Tik 80-ąjį gimtadienį pabandėme švęsti liepos mėnesį. Išpuolė graži, karšta liepos diena, o tėčio pagerbti susirinko sausakimša teatro aikštė. Po penkerių metų vėl grįžome į sceną lapkritį, nes tai buvo simboliška po ilgų teatro renovacijos metų.  90-ies metų sukaktį paminėjome pakiliai ir smagiai nusiteikę mažame šeimos ir draugų rate namuose. Aš šventai tikėjau, kad sulauksime ir jo 100 metų.