Apie šio koncerto idėją ir numatomą ypatingą jo atmosferą su Kauno styginių kvarteto pirmuoju smuiku Karolina Beinaryte-Palekauskiene ir akordeonininku Laimonu Salijumi kalbėjosi operos solistas Giedrius Prunskus.

– Ko gero, pats akademiškiausias instrumentinis ansamblis – styginių kvartetas – ir vienas chu-liganiškiausių, ypatingą reputaciją turinčių instrumentų – akordeonas. Kaip kilo mintis tokią sudėtį sujungti į vieną komandą?

K. B.-P.: Taip, tai tarsi du skirtingi poliai. Bet iš tiesų su Laimonu esame seni bičiuliai ir mums jau anksčiau teko kartu muzikuoti. Dar pernai kvartetas grojo su Laimono mokiniais ir tuomet gimė idėja – pagrokime kartu. Būtent Laimonas atrado šį ypatingą kūrinį – Samo Reiderio Kvintetą akordeonui ir styginių kvartetui.

Karolina Beinarytė-Palekauskienė / Asmeninio archyvo nuotr.

L. S.: Aptikau šį kūrinį ilgų paieškų interneto platybėse dėka. Tokio specializuoto repertuaro yra išties labai mažai. Dažniausiai tai būna eksperimentinės krypties kūryba arba nusaldintų melodijų rinkinys. O mes ieškojome kažko, kas būtų įdomu tiek klausytojui, tiek mums patiems. Šis kūrinys atitinka abu kriterijus, o kita vertus – publikai visuomet įdomu išgirsti naujus vardus. S. Reideris – San Franciske gyvenantis universalus muzikantas, grojantis fortepijonu, akordeonu, kuriantis mu-ziką, dirbantis pedagoginį darbą ir už savo kūrybą pelnęs „Latin Grammy“ apdovanojimą. Tai itin intriguoja, nes Amerikoje nėra tokios profesionalios akordeono kultūros kaip Europoje, tad labai džiugu, kad repertuaro akordeonui geografija išsiplėtė ir pasiekė kitą Atlanto pusę.

K. B.-P.: Pats kompozitorius teigia, kad styginių kvartetas ir akordeonas – sunkiai suvokiamas deri-nys, tad jo sprendimas buvo sukurti dialogą tarp šių instrumentų, leidžiant jiems laisvai diskutuoti pakaitomis.

L. S.: Taip, juokaujant galima pasakyti, kad mes ten labai gražiai tarpusavyje pykstamės. Bet tikiu, kad kūrinio pabaigoje susitaikysime.

– Akademiniai muzikantai daugeliui atrodo esantys labai rimti ir muzikuojantys itin solidžia povyza. Galbūt šis koncertas taps tokį stereotipą laužančiu renginiu?

K. B.-P.: Žinoma, juk mes galime ir norime kartais pajuokauti, pažaisti ir pasilinksminti. O ypač – jeigu koncertas vyksta vasaros festivalio rėmuose, kuomet žmonės atostogauja ir po saulės vonių ateina pasiklausyti nuotaikingos muzikos.

L. S.: Iš tiesų, save visada laikiau rimtu akademiniu muzikantu. Bet bėgant laikui norisi atrasti kažką naujo ir parodyti save klausytojui kitu kampu. Dažniausiai mane klausytojai įpratę girdėti grojant Johanno Sebastiano Bacho ar kitų klasikais laikomų kompozitorių muziką. Manau, šis koncertas taps tam tikru lūžio tašku. Šios muzikos negalima lyginti nei su J. S. Bachu, nei su Astoru Piazzolla. Tai – visiškai kitoks žanras, prie kurio man iki šiol neteko prisiliesti. Bus smagu. Juolab, kad S. Reiderio kūrinys labai gražiai pritaps prie koncerte skambėsiančio Arvydo Malcio opuso. Jų muzika labai gimininga ir, panašu, kad jų įkvėpimo šaltinis taip pat identiškas. Abu kūriniai labai žaismingi ir ritmiški, panašūs, bet tuo pačiu – skirtingi. A. Malcio „Skerco“ akordeonui ir styginiams turi ypa-tingą istoriją: iš tiesų tai yra koncerto akordeonui ir orkestrui trečioji dalis, ilgainiui tapusi savaran-kiškai gyvuojančiu kūriniu, tikra akordeonininkų vizitine kortele. Šiam koncertui kompozitorius su-kūrė aranžuotę akordeonui ir styginių kvartetui, kuri Lietuvoje skambės pirmą kartą. Tad džiaugia-mės, kad publikai pateiksime net dviejų kūrinių premjeras.

– O kiti kūriniai? Jie dažnai skamba mūsų šalies koncertų scenose?

K. B.-P.: Heitoro Villa-Loboso penktasis kvartetas Lietuvoje, ko gero, jau yra skambėjęs, bet išties senokai. Jis dar vadinamas „Populiariuoju kvartetu“, nes jame gausu braziliško folkloro elementų, liaudiškų temų, motyvų, ritmų. Kiekviena dalis turi labai įsimintiną melodinę liniją, jos yra energingos ir tuo pačiu – kontrastingos. Kartais – netgi šmaikščios. Štai, pavyzdžiui, ketvirtojoje

dalyje instrumentai imituoja katės kniaukimą. Kūrinys labai efektingas, pasižymi sudėtingais ritmais, kurie klausytojams kelia žavesį, o atlikėjams tampa nemenku iššūkiu.

L. S.: Aha, vadinasi man teks klausytis šio kūrinio pasiėmus partitūrą ir žymintis kvarteto padarytas klaidas. Žinoma, čia toks kolegiškas juokelis. O jeigu grįžtant prie repertuaro, tai galiu pasakyti, kad tikrai „populiariąja“ galima pavadinti Eduardo Balsio „Habanerą“ iš kino filmo „Adomas nori būti žmogumi“. Šis kūrinys išties dažnai skamba Lietuvos koncertų salėse. Bet mes pateiksime klausyto-jams iki šiol negirdėtą versiją, pritaikytą akordeonui ir styginių kvartetui. Kūrinys, nors ir sukurtas lietuvių kompozitoriaus, bet savo dvasia jis nukelia klausytoją į egzotiškąsias Buenos Aires.

– Taigi, kaip suprantu, šis koncertas taps įvykiu, atskleisiančiu kitokį, kiek netikėtą akademinio muzikanto veidą. Tad gal dar kuo nors nustebinsite klausytoją, ne tik efektyviu muzikavimu, bet ir, pavyzdžiui, ypatingu sceniniu įvaizdžiu?

K. B.-P.: Turime įvairių minčių, bet tegul tai liks maža paslaptimi. Intriga, padėsiančia koncertą paversti veiksmu, kažkuo prilygstančiu nedideliam spektakliui. Šiai programai galėčiau drąsiai pri-kabinti etiketę „Ne taip, kaip visada“.

Laimonas Salijus / Asmeninio archyvo nuotr.

L. S.: Iš tiesų, mes puikiai suprantame, kad dalis publikos klausosi akimis. Tad galiu patikinti, kad peno bus ir jiems. Beje, noriu pridurti, kad ši programa – ne solisto ir pritariančio ansamblio pasi-rodymas. Tai – tikra penkių bičiulių bendrystė, suburianti visus atlikėjus į darnų kvintetą. Būsime neakademiški akademikai, scenos chuliganai, besimėgaujantys buvimu muzikoje ir suteikiantys ma-lonumą klausytojams.

– O dabar pakalbėkime „rimtai“. Pažaislio muzikos festivalis šiemet yra lydimas moto „Jei muzika tave pažino kartą...“. Pratęskite šią mintį.

K. B.-P.: Atsakau iš širdies. Iš tikrųjų, gyvenimo kelyje sutikta muzika mane atskleidė kaip žmogų. Dar vaikystėje buvau introvertė, labai nedrąsi, kartais bijodavau net pasisveikinti su sutiktu žmogumi ar pažvelgti jam į akis. Muzikos dėka aš tapau drąsi, atradau gebėjimą reikšti jausmus, atsiskleidžiau kaip asmenybė.

L. S.: Mano atveju viskas buvo atvirkščiai. Buvau tas, kurį nuolatos reikėjo tramdyti. Muzikos dėka išmokau neišsišokti, prisitaikyti. Į muziką visuomet žvelgdavau kaip į dramą, ją visada atrasdavau, bet, pasirodo, ne visur jos reikėjo. Muzikos pagalba atradau realybę. Ir užtikrinu – šiame koncerte dramų nebus. Na, gal kokia viena, visai mažutė...