Į gatvės teatrą A. Muralytė įsitraukė 2018 m. gyvendama Ispanijoje, o savo meninį braižą tobulino dirbdama Paryžiuje su garsia režisiere Claire Heggen, padėjusia atrasti naujų kūrybinių galimybių.
Šįkart A. Muralytė žengia dar toliau – spektaklio istoriją pasakoja judesiu per lėlę, pristatydama ne tik Lietuvoje dar gana neįprastą gatvės teatro formatą. Pasak menininkės, būtent gatvės teatre ji jaučia didžiausią artumą su žiūrovais, o vaidindama su lėle atranda naujų ir netikėtų būdų bendrauti su publika.
Šiame interviu ji pasakoja apie savo kūrybinę kelionę, judesio teatrą, lėles ir gyvenimo trapumo temą spektaklyje „Išnykstu“.
– Papasakokite, kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado judesio teatras.
– Jau studijų metais jutau, kad lengvai sekasi judesio paskaitos, pagirdavo ir dėstytojai, bet su kūryba to nesiejau. Kai aktorystės mokiausi Lietuvoje, judesio paskaitose buvo labiau pabrėžiama, kad judesys yra papildoma priemonė tvirtam aktoriaus kūnui, tačiau apie jo galimybę būti meno forma nebuvo kalbama. Kai gyvenau Ispanijoje, galima sakyti, pats judesio teatras atėjo pas mane – norint bendrauti su publika, nereikėjo mokėti ispanų kalbos, nes judesys yra universali kalba, leidžianti pasakoti istorijas vien tik kūnu. Iš pradžių šiek tiek kompleksavau, kad nesu šokėja, todėl norėjau pasigilinti į judesio teatrą ir 2018 m. Paryžiuje atradau mokytoją C. Heggen, iš kurios vis dar mokausi. Vienas pirmųjų jos užsiėmimų, kuriame dalyvavau, truko tris savaites, per jas su mokytojos pagalba sukūriau savo pirmąjį gatvės judesio spektaklį pagal Dino Buzzati novelę „Il Colombre” apie baimę tam, kas nepažįstama. 2019 m. su šiuo spektakliu patekau į gatvės teatro festivalį Portugalijoje ir, pamenu, pagalvojau: „Oho!“
– Kuo būtent sužavėjo gatvės teatras?
– Gatvės teatras man – pati gražiausia scenos meno forma. Dėl laisvės, anarchijos, dėl to, kad atlikėjai ir žiūrovai ten yra lygūs ir kuria pasirodymą kartu: spektaklį gali stebėti kiekvienas, o kas nori – įmesti pinigų į kepurę. Žinoma, dėl visiško nenuspėjamumo. Kartą festivalio metu Austrijoje galėjau viena pirmųjų pasirinkti pasirodymo vietą, tad pasirinkau, mano manymu, pačią geriausią ir didžiausią aikštę – kur daugiausia žmonių ir, aišku, tikėjausi daugiausia pinigų kepurėje. Tačiau nežinojau, kad tą dieną bus baisiai karšta ir jokio šešėlio: kepino saulė, žmonės vengė atviros erdvės, o man pačiai svilo padai nuo įkaitusio grindinio, nes vaidinau basa. Tačiau tokio artumo su publika, koks yra gatvės teatre, neįmanoma patirti jokioje kitoje vietoje. Pastarąjį kartą, vaidindama spektaklį „Umama“ apie moteris, nesugebėjaujo užbaigti – prie manęs priėjo žiūrovė, tiesa, ko gero, šiek tiek įkaušusi, apkabino, ir mes pradėjome verkti. Net negalėjau nusilenkti publikai: visi plojo, o mes stovėjome apsikabinusios ir verkėme. Teatro scenoje to neįsivaizduoju.
– Kokiais būdais kuriate tą ypatingą ryšį su auditorija?
– Gatvės menininko pavyzdys man yra Philas Vonas, kuris daug metų gyvena tarp Lietuvos ir Prancūzijos ir kuria muziką mano spektakliams. Jis sakė, kad gatvės pasirodymo metu stengiasi tiesiog būti kartu su žmonėmis, nuo jų neatsiriboja. Gatvės mene nėra ketvirtos sienos, kaip teatre. Spektaklyje „Išnykstu“, kurį rodysiu „ConTempo“ festivalyje, man tai padaryti lengva, nes lėlė, su kuria vaidinu, labai komunikatyvi ir reali, atrodo kaip žmogus. Vaidinu, kad esu viena iš jų, einu į tiesioginį kontaktą su publika. Kartais jį mezgu dar prieš prasidedant spektakliui – vaikštau aplink su lėle, tarsi pats spektaklis būtų tik dalis gatvės teatro. Gatvės teatras pradeda vykti anksčiau nei pats spektaklis.
– Viename interviu minėjote, kad esate intravertiška asmenybė. Ar judesys – tarsi intraverto būdas kalbėtis su auditorija?
– Yra tiesos, nes būna etapų, kai esu labai uždara. Esu pastebėjusi, kad šokėjai, judesio žmonės (žinoma, ne visi), atsidūrę tekstinio teatro spektaklyje, jaučiasi kiek nepatogiai. Teatre, kuriame dirbu, gaunu labai mažai tekstinių vaidmenų, nes jau užklijavo judesio aktorės etiketę. Apskritai, dažniausiai žmonės, kurie labai ekspresyvūs scenoje, yra intravertai. Tikriausiai užsidedi tam tikrą personažo kaukę ir taip gali bendrauti su publika.
– Galbūt lėlė taip pat padeda pasislėpti?
– Taip, tikrai. Anksčiau, kai buvau 20 metų ir studijavau aktorystę, į lėlininkų profesiją žiūrėjau, tikriausiai, kaip ir dauguma dramos aktorių Lietuvoje, labai skeptiškai. Koks absurdas – aktorius apsirengia juodai, slepiasi už lėlės, o visas dėmesys ne žmogui, o objektui. Ką tuo metu veikia aktorius? Kur čia aktorystė? Atrodė taip neįdomu… netgi nesąmonė.
Gatvės teatras man – pati gražiausia scenos meno forma. Dėl laisvės, anarchijos, dėl to, kad atlikėjai ir žiūrovai ten yra lygūs ir kuria pasirodymą kartu.
Dabar, kai dirbu su lėle, išgyvenu tiek daug emocijų... Tai jaučia ir publika. Praėjusiais metais, atlikdama spektaklį „Išnykstu“, suvokiau, kad žmonės šią lėlę tiesiog pamilsta greičiau. Kitaip sakant, jei scenoje būčiau aš, turėčiau įtikinti žiūrovus, kad jiems patikčiau, o su lėle atsiranda visai kitoks ryšys – jai daugiau atleidžiama, ją greičiau priima. Žmogus žmogui kartais daug žiauresnis nei žmogus lėlei ar kokiam gyvūnui. Galbūt todėl, kad juos laikome silpnesniais ar nekaltais. Žiūrovas irgi dažnai žiaurus aktoriaus atžvilgiu. Kartais scenoje jaučiuosi kaip koridoje – arba tu, arba tave. Gatvės teatre dažnai nutinka antras variantas, nes gatvė yra nekontroliuojama, ten visada turi būti pasiruošęs improvizacijai, nes gali nutikti bet kas, o kartu turi vykdyti tai, kas suplanuota, nes skamba tik vienas muzikos takelis nuo pradžios iki galo ir negali sutrikti. Darbas su lėle išties buvo didelis atradimas, tada pagalvojau, kad C. Heggen žodžiai, jog lėlė gali daugiau nei aš, yra visiška tiesa.
– Spektaklio centre – vyro gyvenimo istorija. Kodėl pasirinkote priešingos lyties veikėją?
– Iš pradžių vengiau dalytis šios lėlės atsiradimo istorija, bet dabar nebe taip baisu apie tai pasakoti. Tai lėlė, sukurta po mano tėčio mirties. Kai tėtis staiga netikėtai mirė, jaučiau stiprų poreikį papasakoti apie jo gyvenimą – žmogaus, kuris susidūrė su depresija. Žinoma, dabar spektaklio istorija nėra vien apie tėtį, tačiau ji įkvėpta jo gyvenimo patirčių ir netikėto išėjimo.
– Kokia istorija slepiasi už pačios lėlės atsiradimo? Juk prieš tai nevaidinote su lėlėmis.
– Nusprendžiau įsikūnyti į vyrą, tačiau pagalvojau, kad atrodysiu juokingai, jei tiesiog nusipiešiu ūsus ir vaidinsiu. Prie šio spektaklio pradėjau dirbti 2022 m. pabaigoje. Nors prieš tai niekada nesu dirbusi su lėlėmis, internete buvau mačiusi žmogaus dydžio lėlių ir nusprendžiau būtent taip papasakoti norimą istoriją. Kreipiausi pagalbos į savo mokytoją Paryžiuje, o lėlių meistras Martynas Lukošius, gyvenantis Molėtuose, man pagamino lėlę. Vienas lėlininkystės studijas baigęs aktorius iš Lietuvos, išgirdęs, kad aš, niekada nedirbusi su lėlėmis, bet įsigijau brangią profesionalią lėlę, mane sukritikavo: „Agne, perki „Ferrari“, kai nemoki vairuoti?“ Vis dėlto jaučiau, kad turiu elgtis būtent taip ir nieko neklausiau. Supratau, kad norėdama sukurti kokybišką spektaklį turiu pasirūpinti profesionalia lėle. Mokytoja C. Heggen mane nuramino ir pasakė, kad visa aktorystės patirtis per mano rankas, kuriomis valdau lėlę, pereis į ją pačią. Viskas, ką mąstau, mąsto ir lėlė – juk tai aš, kuri ją valdo, taip ji tampa gyva.
Apskritai esu kūrėja, nuolat siekianti išbandyti ką nors naujo. Aišku, nedarysiu salto, kurio nesugebu, nes galiu prisiploti prie žemės, bet viską, kas nors šiek tiek man įmanoma, stengiuosi išmėginti. Pavyzdžiui, anksčiau niekada nedirbau su kauke, o dabar mano naujausias gatvės spektaklis būtent su ja.
– Spektaklyje „Išnykstu“ gvildenate labai universalią gyvenimo laikinumo temą. Ar pastebite, kaip į ją reaguoja skirtingo amžiaus ir skirtinguose miestuose ar šalyse gyvenantys žiūrovai?
– Kalbant apie skirtingo amžiaus auditorijas, galiu pasakyti, kad suprantu problemą, su kuria dažnai susiduria lėlių teatras Lietuvoje ir kitose šalyse, – giliai įsišaknijęs stereotipas, kad tai skirta vaikams. Dažnai, kai mane pamato festivalyje besiruošiančią vaidinti su lėle, atveda milijoną vaikų (juokiasi). Tada galvoju, kaip išsisukti, – juk mano spektaklis neskirtas vaikams. Žinoma, jie gali jį žiūrėti, bet jis nekurtas specialiai jauniausiai auditorijai. Suaugusieji supranta, kad tai lėlė, o vaikai tiki, kad tai gyvas žmogus, todėl jiems labai įdomu. Nors iš pradžių lėlė gali šiek tiek gąsdinti, vaikus ji traukia, nes tai yra dailė teatre. Pagrindinės gyvenimo trapumo temos jiems dar sunkiai suvokiamos, bet, manau, jie interpretuoja jas savaip. Gal po spektaklio klausia tėvų, kas čia buvo.
Jei scenoje būčiau aš, turėčiau įtikinti žiūrovus, kad jiems patikčiau, o su lėle atsiranda visai kitoks ryšys – jai daugiau atleidžiama, ją greičiau priima.
Beje, kalbant apie skirtingas auditorijas, kai su spektakliu „Išnykstu“ išvykau į Pietų Korėją, jaudinausi, kaip jį priims tokios tolimos kultūros žiūrovai. Tačiau dėl temos universalumo spektaklis jiems buvo įdomus ir artimas. Dabar vaidindama Pietų Italijoje buvau nustebinta, nes galvojau, kad italai labai komunikabilūs ir atviri, bet mažo miestelio festivalyje pajutau daug susikaustymo, nes žiūrovau pamatė tai, ko nesitikėjo, ir tai juos trumpam šokiravo. Teko suprasti, kaip veikti, kad patekčiau į jų širdis. Gatvės teatre nuolat mokausi ir tai yra nuostabu.
– Jūsų spektaklis trunka 23 minutes. Ar per tiek laiko pavyksta užmegzti ryšį su auditorija ir perteikti pagrindinę mintį? Gal tokia trukmė pasirinkta sąmoningai?
– Kai kompozitorius Philas Vonas spektakliui sukūrė muziką ir pamačiau, kad ji trunka 23 minutes, pagalvojau, jog tai yra per trumpas spektaklis. Mano ankstesnis pasirodymas truko 28 minutes – arčiau pusvalandžio jau vis šis tas. Tačiau dabar suprantu, kad 23 minučių trukmė yra tobula šiam judesio ir lėlės spektakliui, kur laiko tėkmė skiriasi nuo žodinio teatro. Kam kalbėti ilgai, jei gali pasakyti trumpai? Dirbu su autistišku jaunimu ir mokausi iš jų kalbėti tiesiai šviesiai. Mano mokytoja C. Heggen taip pat pasakojo, kad dėl pusės minutės pasirodymo ji dirbdavo visą savaitę. 30 sekundžių scenoje jai reiškia savaitę darbo ir judesio paieškų. Gatvės teatras reikalauja, kad pasirodymai būtų greiti ir efektyvūs – reikia kalbėti aiškiai ir greitai, tik taip galima užkalbinti žiūrovą, kitaip jis nueis valgyti ledų ar tikrins žinutes telefone. Be to, žiūrovo laikas yra labai brangus. Jei jis sustoja pažiūrėti spektaklio gatvėje, tai yra dovana atlikėjui. Manau, tai yra dalis to artimo ryšio, apie kurį kalbėjau ankščiau.
– Ką tikitės perteikti festivalio „ConTempo“ dalyviams? Ar turite kokį nors tikslą?
– Noriu perteikti žinutę, kad reikia vertinti gyvenimą, save ir kitus jame, nes viskas bet kada gali baigtis. Reikia mylėti dabar, nes rytojaus nėra. Mano spektaklis primena: „Memento mori“ (liet. atmink, kad mirsi). Kartais žmogus patiria didelę kančią, bet yra vienas, sulaukia mažai pagalbos iš pačių artimiausių, o taip neturėtų būti – iš čia kilo spektaklio idėja. Jis ne apie tai, kad žmogus turi tam tikrų žalingų įpročių ir kaip tai blogai, o apie dvasinius išgyvenimus, dėl kurių jis gali imtis tokių priemonių norėdamas sumažinti patiriamą kančią. Kita žinutė, kurią norėčiau perduoti, – mažiau teisti ir daugiau atjausti save ir kitą. Jaučiuosi labai skolinga tėčiui. Taip pat ir už šį spektaklį.
– Daugiausia dirbate su kūnu, tad judesio sąmoningumas turbūt labai svarbus. Kokias sąmoningumo praktikas ar kitus būdus taikote, kad geriau suprastumėte savo kūną?
– Mano sąmoningumo judesio praktikos vadinasi C. Heggen (juokiasi). Jai 79-eri, tačiau ji vis dar kuria spektaklius, vaidina ir moko kitus. Būdama garbaus amžiaus yra puikios fizinės formos ir savijautos. Jos judesio mokymai kilę iš somatinių praktikų, tokių kaip Feldenkrais, Continuum, Alexander ir t. t., sanplaikos. Ji nesiskundžia skausmais, nes visą gyvenimą aktyviai judėjo, o jos judesio teatras yra itin poetiškas, švelnus ir mistiškas. Dėl to ir mano buvimas gatvės teatre kai kuriuos labai stebina – dažnai girdžiu, kad mano pasirodymai labai skiriasi nuo kitų. Žinau, kad tai mano mokytojos įtaka. Aš pati daug nesitreniruoju, tačiau stengiuosi atlikti mankštą ar tempimo pratimus, nes nenoriu patirti traumų. Jei galima, renkuosi dviratį, o ne automobilį, nors tai vis sunkiau padaryti, nes labai lengva priprasti prie patogumo, apsnūsti ir aptingti. Pamenu, kaip buvęs draugas pykdavo, kad virtuvėje indus laikau spintelės apačioje ir jam reikia pritūpti, kad juos paimtų. Manau, tai buvo dalis mano somatinio judesio praktikos (juokiasi). Kūno sąmoningumas yra labai svarbus vaidinant gatvėje, kur reikia daug nekasdienės energijos ir koncentracijos. „Kūnas kaip automobilis – jei nejudini, rūdija; jei juda – veikia“, – taip man aiškino anatomijos mokytoja Ángeles Pamblanco Valero iš Ispanijos.
Galimybės pamatyti
A. Muralytės spektaklis „Išnykstu“ bus pristatomas:
- Rugpjūčio 2 d. 14 val. Ramučių parke.
- Rugpjūčio 2 d. 18 val. Liepų parke Kačerginėje.
- Rugpjūčio 3 d. 11 val. prie Naujalio paminklo (M. Valančiaus g. 24, Raudondvaris, Kauno r.).
- Rugpjūčio 3 d. 15 val. prie Kauno „Akropolio“ Griunvaldo įėjimo.
- Rugpjūčio 3 d. 19 val. Kaimynystės parke Garliavoje.
- Rugpjūčio 4 d. 18 val. Prie Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos.
(be temos)