Nidos mylėtojų atodūsis: ramus kurortas virsta antrąja J. Basanavičiaus gatve

Nida šiemet plyšta. Romantiški kiemai dūsta nuo mašinų – kasdien į miestą įvažiuoja 1400 automobilių. Nida pamažu virsta Palanga, tik su dar didesniais ją smaugiančiais skauduliais.

Kur telpa visi žmonės? Kyla klausimas, kai matai perpildytą Nidą. Juk Nidoje pastatai griaunami, o ne statomi, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".

Anksčiau elitiniame kurorte išdidžiai vaikštinėjusius politikus, diplomatus ir vokiečius pensininkus pakeitė visai kita publika – jaunos šeimos su vaikais, jaunieji menininkai, turtingi maskviečiai ir mūsų emigrantai, pakankamai užsidirbę atostogauti brangioje (ir dvasine, ir finansine prasme) Nidoje ir atsivežę čia gal anksčiau jos nemačiusius tėvus iš Lietuvos kaimų.

Nidos vaizdą pakeitė ne tik svetur užsidirbusių lietuvių įprotis nieko sau negailėti po sunkaus darbo per atostogas, bet ir atsiradęs didelis prekybos centras.

Poilsiautojai krepšiais velka maistą ir gaminasi patys, nes 20 litų už du balandėlius Nidos centre tikrai nepigu.

Alus ir vynas marių pakrantėse liejasi laisvai, o policijai nepakanka pajėgų įspėti šėliojančius.

Nėra ko slėpti – sutemus Nida jau primena triukšmingą Palangą, nes ir naktį nebemiega.

Elitinis lietuvis, čia ieškojęs ramybės ir už milijoną litų įsigijęs apartamentus, nuo 4 valandos ryto yra žadinamas iš barų grįžtančiųjų dainų. Dažniausiai – „Egle, mano sese” arba „Mes esame nugalėtojai”.

Beno Antano rojus

„Kur dieną dingsta visi žmonės ir iš kur vakare jie vėl grįžta į miestą?” – po savaitės viešnagės ant marių kranto rusų šeima klausė nidiškės šeimininkės.

„Eina prie jūros”, – atsakė moteris.

„O argi jūra ne čia?” – nustebo rusas, savaitę sėdėjęs prie marių.

Šiemet Nidoje stebisi ne vienas: kur dingsta ar įsikuria tūkstančiai kurortą užplūdusių žmonių?

Oficialiai nėra nė vienos laisvos nakvynės vietos! Prabangesni viešbučiai užsakomi nuo žiemos. Neberasi nei kambario pas Nidos moteris už 50 litų nakčiai, nei atskirų kambarių už 200–450 litų (nakčiai, ne mėnesiui!).

Tad ką daryti, kai velniškai norisi paatostogauti būtent čia?

Išeitis yra. Nuosava ūkinė-miegamoji-poilsinė zona (NŪMPZ). Kitaip tariant, apsigyventi nuosavame automobilyje šalia ošiančios jūros, pušų pavėsyje.

Ši mada elitiniame kurorte vis labiau plintanti.

Gal dar galima įsikurti vieninteliame Nidos kempinge?

„Vieta su palapine ir mašina nakčiai dviem žmonėms kainuoja 78 litus, su miegamąja priekaba – 102 litus”, – informavo Nidos kempingo direktorius Einaras Burkšas.

Bet lietuvis – ne kvailys! Kam mokėti už žemės lopinėlį, jei jį gali gauti už dyką. Todėl šiemet nemokamose automobilių stovėjimo aikštelėse prie jūros daug tokių NŪMPZ.

Ant mašinų džiūsta įvairaus dydžio liemenėlės, plevėsuoja trumpikės ir rankšluosčiai. Sklinda čirškinamų dešrelių kvapas, o vakare praplyšta ir lietuviška daina.

– Kaip sekasi atostogauti? – paklausiau raudonskruosčio saulėje nusvilusio piliečio, įkūrusio savąją NŪMPZ prie paskutinio įvažiavimo į Nidą. – Ar ne per brangu čia poilsiauti?

– Ne, juk viskas už dyką. Vanduo – 24 laipsniai, vakarai šilti, pušų oras, jūra. Vaikai iš Anglijos atsiuntė 100 svarų. Su žmona esame bedarbiai. Kur geriau pašalpą leisti – Akmenėje ar Nidoje? Į Akmenę grįšime, kai reikės pasirodyti darbo biržoje.

Visą gyvenimą svajojau pabūti Nidoje, – į kalbas leidosi sulankstomojoje kėdutėje prie savo automobilio įsitaisęs vyriškis, ant kelioninės krosnelės šildantis dešreles.

Jo draugai, mane pamatę, sulindo į savo mašinas. Vyriškis, prisistatęs Benu, žurnalistės nepabūgo.

– Bet mašinoje nepatogu gyventi, Benai?

– O kodėl nepatogu? Sėdynes išskleidžiame. Užtat jūra šalia, o maisto iš parduotuvės atsinešame. Blogai, kad iki centro pėsčiomis reikia nueiti, nes tik mašiną patrauksi, kitas vietą užims. Aš juk buvęs „zimogoras”, man bent tik galvą priglausti.

Žinai dainą: „Zimogoras gražus kaip bijūnas, zimogoras geltonais plaukais...” – užtraukė Benas.

Įtariu, kad jo gurkšnojamame sulčių buteliuke mažiausiai dvi dalys su laipsniais. Viešai gerti alkoholį Nidoje draudžiama.

– Ar tu, Antanai, nenutilsi? – pro mašinos langą galvą iškiša žmona. Tačiau Benas Antanas nesutrinka.

– Bet reikia nusiprausti, į tualetą nueiti, – tęsiau pokalbį.

– O kam Baltijos jūra, išsiliejusi plačiai? Ten ir nusiprausiame, ir mažą reikaliuką dieną padarome. Juk vanduo kaip arbata.

Kai prispiria didelis reikalas, paeiname iki paplūdimio tualeto. Arba į mišką. Bet, ponia žurnaliste, aš einu už krūmo tik į Rusijos pusę, – patikino mane patriotas lietuvis.