Urviniai žmonės egzistuoja ne tik istoriniuose pasakojimuose

Tokiomis atokiomis sąlygomis urve pietvakarių Kinijoje gyvena 18 šeimų. Patys užsiaugina maisto, pasirūpina pramogomis – urve yra krepšinio aikštelė, veikė net mokykla, ją lankė ne tik urvo, bet ir apylinkių vaikai. Tačiau valdžia ją uždarė ir dabar mokiniai į pamokas žygiuoja dvi valandas.

Nors jau ne vienerius metus urvo gyventojai turi tokius patogumus kaip elektra, bet vienintelis būdas pasiekti pasaulį tebėra vingiuotas kalnų takelis. Tiesa, nebeilgai: gegužės pirmąją turėtų pradėti veikti funikulierius, kurį pastatė vietos turizmo plėtros kompanija.

„Galėsime važiuoti funikulieriumi, važiuos ir vaikai. Tai daug nekainuos. Dabar norint nukeliauti į miestą, reikia eiti siaurais takeliais, tada važiuoti platesniais keliais. Tai vargina“, – prisipažįsta urvo gyventoja Vei Siaohong.    

Funikulierius turėtų palengvinti urvo gyventojų kasdienybę, juk dabar tenka į kalną užsivilkti visus produktus, kurių negali užsiauginti, ir kitus reikiamus daiktus, net baldus. Neabejojama, kad funikulieriumi atvyks ir daug didesnis turistų srautas, tad bus galima verslauti.

Tačiau ne visi tiki, kad naujoji transporto priemonė palengvins jų gyvenimą viename skurdžiausių Kinijos regionų. Manoma, kad iš turistus viliojančių jų namų tiesiog siekiama pasipelnyti. Gyventojai prisimena, kad valdžia jau prieš 15 metų žadėjo nutiesti kelią, bet persigalvojo supratę, kad atoki vietovė gali būti pelningas turistinis objektas. Nors kai kuriuos keliautojus funikulierius ir nubaidys, urvas tiesiog taps per daug turistine vieta.

„Tikrai nesinaudosiu funikulieriumi. Tai gadina vietą, jos išskirtinumą. Mes keliautojai, kai kur nors einame, renkamės nepramintus takus“, – tikina keliautojas Dai.

Urvas išties išskirtinė vieta. Nesutariama, kada jame apsigyveno žmonės. Pirmuosius svečių namus urve atidaręs Vangas pasakoja, kad jo šeima čia atsikraustė XX a. viduryje, netrukus po Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo, kai buvo išvyti urve įsitaisę plėšikai.              

„Šiame urve buvo plėšikų. Negalėjome čia gyventi, kas, jei plėšikai grįš? Negalėtume pabėgti. Kai plėšikai išvyko visam laikui, galėjome įsikraustyti“, – pasakoja svečių namų savininkas Vangas Hongčingas.

Vyras tikisi, kad kai funikulieriumi atvyks daugiau žmonių, bus lengviau užsidirbti, gal net grįžtų į miestus darbo ieškoti išsivažinėjęs jaunimas. Tačiau jis mato ir grėsmių – nežinia, kuo pavirs jų namai, kai funikulieriumi ims plūsti turistai. Jau dabar kai kurie sako, kad jaučiasi lyg gyventų zoologijos sode.

Be to, jau dešimtmetį valdžia spaudžia urvo gyventojus išsikraustyti. Šie baiminasi, kad tuomet urvas būtų įtrauktas į mokamo parko teritoriją ir grįžti jau nebegalėtų, o gal neišgalėtų net nusipirkti bilieto ir apsilankyti buvusiuose namuose.