Neįtikėtinos istorijos: mirtinai sušalę, bet atgiję

Dvylika valandų sniege

Pensilvanijoje 2015-ųjų vasaris buvo šaltas. Tą naktį, kai Justinas Smithas buvo rastas šalikelės sniege visas pamėlęs, be gyvybės ženklų, termometrai rodė penkis laipsnius šalčio. 25-erių vaikinas ėjo namo iš vakarėlio, skirto prieš dešimtmetį avarijoje žuvusio bičiulio atminimui (joje ir Justinas buvo sužeistas, bet liko gyvas). Tačiau pasiklydo, nes stipriai snigo. Kadangi buvo plonai apsirengęs, kūno temperatūra greitai krito. Jis išgulėjo sniege be sąmonės apie dvylika valandų.

Jį radusiam tėvui, kuris leidosi ieškoti negrįžusio sūnaus, nebepavyko užčiuopti pulso. Manydamas, kad Justinas mirė, jis laikė jį apsikabinęs ir verkė. Tačiau atvykusi greitosios pagalbos brigada mirties patvirtinti neskubėjo. Justinas sraigtasparniu buvo nuskraidintas į artimiausią ligoninę. Ten medikams pavyko priversti jauno vyro širdį vėl plakti po širdies masažo, o po to Justinui buvo atlikta speciali procedūra, kurios metu jo kraujas buvo šildomas ir aprūpinamas deguonimi.

Šis įvykis pakeitė visą mano gyvenimą. Jaučiuosi kaip antrą kartą gimęs, bet kai teko klibinkščiuoti su vaikštyne ir nieko neprisiminiau, apimdavo neviltis.

Tačiau smegenų veikla neatsikūrė. Ligonis paniro į komą, neurologams nepavyko užfiksuoti jokio smegenų aktyvumo ženklų jas skenuojant. Medikai nesiryžo prognozuoti, kiek pažeistos smegenys per tą laiką, kai jaunuolis gulėjo be sąmonės, ir ar yra vilčių, kad atsigaus. Be to, savarankiškai nefunkcionavo nei inkstai, nei plaučiai, juos pavaduoti teko aparatūrai. Vis dėlto artimieji nepaliovė tikėjęsi to, kas, regis, buvo neįmanoma. Ir iš tiesų po mėnesio gydytojai pastebėjo, kad pacientas juos seka akimis.

Žinoma, tai buvo tik pirmieji sveikimo ženklai. J.Smithas pabudo iš komos praradęs atmintį, iš jos išsitrynė dveji paskutinieji gyvenimo metai. Tik po kurio laiko, padedant šeimos nariams, atmintis iš dalies sugrįžo.

Kadangi Justinui buvo amputuoti visi nušalę kojų ir rankų mažieji pirštai, teko iš naujo mokytis vaikščioti ir išsiversti be kelių rankos pirštų. Tai užtruko maždaug dvejus metus ir lengva nebuvo. Po to Justinas ir vėl galėjo žaisti golfą, grįžo į universitetą tęsti psichologijos studijų.

Nelaimė suartino šeimą

"Šis įvykis pakeitė visą mano gyvenimą. Jaučiuosi kaip antrą kartą gimęs, bet kai teko klibinkščiuoti su vaikštyne ir nieko neprisiminiau, apimdavo neviltis. Net norėjau, kad man būtų amputuotos kojos. Labai padėjo tėvai. Jie išsiskyrę, bet mano nelaimė juos suartino, šeima tapo vieningesnė, pagerėjo tarpusavio santykiai. Aš taip pat pasikeičiau, tapau atsakingesnis, kvailai nerizikuoju, vartoju mažiau alkoholio. Baigiu verslo ir psichologijos studijas, planuoju pradėti dirbti", – pasakoja Justinas.

Daug kas jo klausinėja, ką patyrė atsidūręs ties mirties riba. Vaikinas atsako, kad nei tunelių, nei šviesų nematė. Ir dievų sutikęs nebuvo, mėgsta pajuokauti. Viskas atrodė kaip panirus į gilų sapną, juoda tamsa aplinkui ir nieko daugiau.

Jis iki šiol bendrauja su gydytoju, kurio sprendimas šildyti kraują ir atlikti deguonies terapiją buvo lemtinga jo gelbėjimo proceso dalis. Po šio įvykio žiemą draugai ir artimieji Justinui nebeleidžia niekur eiti pėsčiomis, visur jį vežioja.

Gydytojas, konsultavęs greitosios pagalbos medikus, kaip atgaivinti sušalėlį, komentavo šią situaciją: jei kūnas atšąla labai greitai, metaboliniai procesai vyksta lėčiau, kai ląstelės yra letargo būsenos, joms reikia mažiau deguonies, todėl organai, sistemos ilgiau išlieka nepažeisti. Žmogus lyg užstringa tarp gyvenimo ir mirties, nors ir nekvėpuoja. Atkūrus širdies veiklą ir sušildžius, jis gali atsigauti be didesnių padarinių.

Stebuklingasis kūdikis

Nedaug žmonių gali pasakyti, kad buvo mirę, bet grįžo į gyvenimą ir tapo mokslinių tyrinėjimų objektais, buvo aprašyti medicinos vadovėliuose ir straipsniuose. Ši mintis mane palaiko ir padeda sunkiais momentais.

Erika Nordby iki šiol vadinama stebuklinguoju kūdikiu, nors jai jau 19 metų. Šią neįtikėtiną istoriją 2001-aisiais sekė visa Kanada. Mažylei, kai nutiko nelaimė, buvo tik trylika mėnesių. Jos mama su dviem dukromis – Erika ir trejų metų jos sese – liko nakvoti pas draugus, pas kuriuos viešėjo. Naktį mažylė atsibudo ir atsidariusi duris, kurių skląstis, kaip paaiškėjo vėliau, buvo sugedęs, išėjo į lauką. Buvo antra valanda ryto, mama tuo metu kietai miegojo.

Mergaitė, vilkinti tik marškinėliais, netoli tenuėjo, nes spigino 24 laipsnių šaltis. Ji įkrito į pusnį ir liko gulėti susisukusi į kamuoliuką. Mama atsibudo apie trečią, kadangi buvo įpratusi tuo metu dukrai duoti buteliuką. Neradusi jos lovoje, apieškojusi kitas patalpas išlėkė į kiemą ir pasekė sniege matomais pėdsakais. Parnešusi į kambarį mažylę suvyniojo į antklodę ir atsargiai glaudė prie krūtinės, bijodama sulaužyti į akmenį sustingusias galūnes. Pusnyje Erika išgulėjo dvi valandas.

Atvykę paramedikai ne ką galėjo padaryti: kūno temperatūra siekė vos 16 laipsnių, širdies masažas nepadėjo. Tai beveik kritinė riba. Erika skubiai išvežta į vaikų ligoninę. Nepavykus pradurti venos, tiesiai į kojos kaulą įsmeigus adatą pradėti lašinti šilti skysčiai, ji buvo suvyniota į specialią šildomąją antklodę, prijungta prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato.

Tebejaučia stigmą

Visų nuostabai, širdis vėl ėmė plakti. Medikai tai aiškino panašiai, kaip ir J.Smitho atveju, esą pacientę buvo apėmusi savotiška letargo būsena, ir būtent tai apsaugojo ją nuo rimtesnių organizmo pažeidimų. Pasisekė, kad ji išėjo į šaltį menkai apsirengusi, dėl to hipotermija ištiko itin greitai.

Ji išvengė pirštų amputacijos, tik vienos kojos pėdos nušalusią odą teko pašalinti ir persodinti paimtą iš kitos kūno vietos. Dėl to atsirado nedidelė deformacija, tačiau specialus batų įdėklas ją ištaisė. Taip pat jai kilo psichologinių problemų dėl didelio išgąsčio.

Po šešių savaičių garsioji sušalėlė buvo išrašyta iš ligoninės. Apie stebuklingai išgyvenusią mažylę pasakojo laikraščiai ir televizija, sujaudinti žmonės aukojo pinigus jai gydyti ir mokyti, mat ją augino vieniša mama. Tiesa, teko atlaikyti ir nelabai malonų dėmesį – mamai buvo iškelta byla dėl nepriežiūros, tačiau nesurinkus įrodymų ji nutraukta. Išvarginta žurnalistų ir įkyruolių dėmesio, Erikos šeima paliko Edmontono miestą, kur iki tol gyveno.

Be to, tuo metu E.Nordby motina turėjo problemų dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, ir tai sužinojo visa šalis. Kai Erika pradėjo lankyti mokyklą, istorija vėl prisiminta: vaikai mokykloje iš jos šaipėsi, erzino dėl mamos priklausomybės, ji patyrė patyčių socialiniuose tinkluose. Dažnai teko keisti mokyklas, buvusi tamsiaplaukė tapo blondine, kad būtų mažiau atpažįstama. Tai nepalaužė, o užgrūdino, ir laimingasis kūdikis tapo jauna moterimi, kuri į praeitį žvelgia su savotišku pasididžiavimu.

"Nedaug žmonių gali pasakyti, kad buvo mirę, bet grįžo į gyvenimą ir tapo mokslinių tyrinėjimų objektais, buvo aprašyti medicinos vadovėliuose ir straipsniuose. Ši mintis mane palaiko ir padeda sunkiais momentais", – teigia E.Nordby, tebejaučianti stigmą dėl to, kas jai atsitiko.

Paskutinysis interviu su ja ir jos motina, kuri iki šiol vadinama mama, kuri paliko kūdikį sniege, buvo išspausdintas prieš penkerius metus. Ką ji veikia šiandien, žino tik artimieji.

Į vandenį po ledu

Aš taip pat pasikeičiau, tapau atsakingesnis, kvailai nerizikuoju, vartoju mažiau alkoholio.

Trys draugai norvegai, jauni gydytojai, patyrę slidininkai, 1999 m. gegužės viduryje nusprendė paskutinį sykį pasidžiaugti sniegu. Jie išsiruošė slidinėti Norvegijos šiaurėje esančiuose Kjolen kalnuose. Švietė saulė, oras buvo nuostabus, jokios blogos nuojautos. Anna Bagenholm, viena iš trijulės, leidosi šliuožti, tik staiga toliau esantys draugai pastebėjo, kad ji prarado kontrolę, parkrito ir, persivertusi kūliais, pataikė tiesiai į ledo properšą kalnų upėje.

Atskubėję draugai pamatė, kad ji panirusi į vandenį, laimė, veidas, nosis ir burna buvo virš jo. Deja, jie Annos pasiekti neįstengė. Ji pati irgi nieko nebegalėjo padaryti. Dar bandė kovoti, bet pamažu šalo ir silpo. Iškviestos dvi gelbėtojų komandos atvyko po 40 minučių, kai slidininkės kūnas jau buvo suglebęs dėl hipotermijos.

Gelbėtojai atsigabeno specialius kastuvus, tačiau jie neįveikė storo ledo sluoksnio. Praėjo dar 40 minučių, kol atvyko pagalba su tinkama įranga. Pamėlęs A.Bagenholm kūnas be gyvybės ženklų pagaliau buvo ištrauktas iš upės. Ji nekvėpavo, pulso užčiuopti nepavyko, kūno temperatūra siekė vos 13,3 laipsnio. Kai moterį gabenantis sraigtasparnis pasiekė ligoninę, jos širdis neplakė ilgiau nei dvi valandas. Tolesnę įvykių eigą lėmė gydytojų komandos profesionalumas.

Nors tokiais atvejais gaivinimas dažniausiai neduoda rezultato, jie nusprendė pamėginti. Viltis, kad hipotermija galėjo išsaugoti nepažeistas smegenis, ruseno. Buvo aišku, kad reikia kuo skubiau ją šildyti, tačiau įprastų priemonių nepakako. Tai reikėjo padaryti taip, kad staigus atšilimas nepakenktų organizmui. Vadovavęs gaivinimui anesteziologas nusprendė panaudoti dirbtinės kraujo apytakos aparatą, kuris pavaduoja plaučius ir širdį, naudojamą sudėtingų širdies operacijų metu.

Šešerių metų reabilitacija

Šis planas pasiteisino ir po trijų valandų pertraukos širdis vėl pradėjo plakti. Tačiau kova tęsėsi, nes gaivinimo metu buvo pažeista krūtinės arterija, prasidėjo kraujavimas, o kadangi kūno temperatūra dar buvo žema, kraujas nekrešėjo, iškilo nukraujavimo grėsmė. Į pagalbą pakviesti kardiochirurgai atvėrė krūtinės ląstą ir kraujavimą sustabdė. Būklė stabilizavosi. Komplikacijos – plaučių ir inkstų nepakankamumas – taip pat didelės žalos nepadarė. Po dvylikos dienų Anna pravėrė akis.

Buvo gyva, bet paralyžiuota nuo kaklo iki pat kojų. Laimė, taip atsitiko ne dėl stuburo traumos, jis nebuvo pažeistas, – raumenis ir periferinius nervus pažeidė ekstremalus šaltis. Po net šešerius metus užtrukusios intensyvios reabilitacijos jie atkurti.

A.Bagenholm grįžo baigti medicinos rezidentūros, vėl slidinėja. Dabar dirba gydytoja toje pačioje ligoninėje, kuri išgelbėjo jos gyvybę. Tiesa, pakeitė specializaciją: anksčiau planavo tapti chirurge ortopede, o dabar yra radiologė.

Sveikatos sutrikimais Anna nesiskundžia. Tačiau iki šiol neatsimena nieko, kas įvyko tą lemtingą dieną kalnuose. Paskutiniai atminties įrašai siekia parą prieš įvykį, dvi savaitės, kurias kovojo už gyvenimą, taip pat išsitrynusios. Gydytoja mano, kad tai gerai, nes ji nesapnuoja košmarų ir nejaučia baimės vėl atsistojusi ant slidžių. Matyt, tai apsauginė organizmo reakcija, svarsto. "Tai, kad išgyvenau – nepaprasta, man tiesiog labai pasisekė, – vertina ji. – Kai esi pacientas, manai, kad kaip nors išsigelbėsi, bet kai esi gydytojas, supranti, kad tai stebuklas."

Stulbinami pasiekimai

Gydytojų patirtis su stebuklingai išgyvenusiais ekstremalią hipotermiją patyrusiais pacientais buvo pritaikyta kuriant naujus gydymo metodus. Šiuo metu terapinė hipotermija taikoma širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems žmonėms. Po skilvelių virpėjimo priepuolių ar sustojus širdžiai, į komą panirę ligoniai gali būti atšaldomi iki 32–34 laipsnių šalčio 12–24 val. laikotarpiui. Didelė dalis ligonių minėtais atvejais patiria išeminį smegenų sužalojimą, kuris sukelia sunkią negalią ir galiausiai mirtį, tuo metu terapinė hipotermija mažina smegenų ląstelių pažaidą, neurologinius simptomus, padeda atkurti jų funkciją. Taip atsitinka dėl to, kad sumažėjus kūno temperatūrai mažėja smegenų metabolizmas ir deguonies poreikis. Terapinė hipotermija neutralizuoja destruktyvų širdies sustojimo mechanizmą. Jos poveikis panašus į širdies defibriliaciją, kai atkuriamas normalus širdies ritmas. Šis metodas taikomas ir operuojant aortos aneurizmus, esančius pavojingose vietose.