Kanadietis pilotas ir verslininkas Džimas Woodfordas, kuris save apibūdina kaip niekada nebuvusį religingą, laidoje „100 Huntley Street“ papasakojo, kad neįprastus išgyvenimus patyrė po to, kai netyčia išgėrė per daug receptinių vaistų.
Vyras prarado sąmonę, o jo kūnas buvo rastas tik kitą rytą. Džimas buvo skubiai nugabentas į ligoninę. Medikai konstatavo klinikinę mirtį.
Gydytojai jo žmonai Lorainai pranešė, kad net jei vyras ir išgyventų, greičiausiai liktų vegetatyvinėje būsenoje, tačiau, kai Džimas pabudo, turėjo daug ką papasakoti.
Džimas teigia, kad tą pačią akimirką, kai mirė, chroniškas skausmas, su kuriuo jis gyveno ilgą laiką, visiškai išnyko.
Išlipęs iš savo sunkvežimio vyras jautėsi tarsi būtų sugrįžęs į jaunystę, tačiau atsisukęs sustingo – ant vairo buvo susmukęs žmogus. Tai buvo jis pats. Iš kraujuojančių plaučių liejosi kraujas.
Tada, pasak vyro, jis pradėjo kilti į orą, o tai, kaip pats pažymi, jam, kaip pilotui, atrodė labai nerimą keliantis dalykas. Jis pakilo apie 365 metrus, kol buvo įtrauktas į tai, ką apibūdino kaip beveik 20 metrų aukščio auksinį žiedą danguje, ir pateko į šviesos tunelį.
Kokius vaizdinius išvydo?
Džimas pasakoja, kad peržengė rūko apgaubtus vartus ir atsidūrė ant žolės. Gėlės, pasak jo, buvo tokių spalvų, kurioms nė viena mums žinoma kalba neturi pavadinimo. Garsas turėjo spalvą. Spalva turėjo garsą.
Žvelgdamas tolyn, jis apibūdina tai, ką, jo manymu, matė kaip šventąjį miestą – auksines gatves, milžiniškas žalias erdves ir šimtus tūkstančių žmonių, kurių veiduose nebuvo matyti jokio skausmo.
Jo pasitikti atsklendė trys angelai. Jų akys buvo violetinės spalvos.
Vis dėlto ne viskas buvo taip gražu. Nukreipęs žvilgsnį į kairę, pastebėjo, kad sodri žalia žolė tapo ruda, tada juoda it sudegusi. Vėliau vyras įžvelgė milžiniškas duris, pro kurias išėjo milžiniškos formos būtybė, apimta ugnies. Tas padaras kreipėsi į jį vardu ir kvietė Džimą ateiti pas juos.
Išsigandęs vyras puolė šauktis Dievo pagalbos. Šviesos blyksnis nutrenkė būtybę atgal.
Galiausiai Džimas sutiko figūrą, kurią palaikė Jėzumi, skaitančią knygą ant kalvos, iš kurios sklido auksinė šviesa, apgaubusi gėles ir privertusi jas dar labiau pražysti.
Jėzus pakėlė ranką ir pasakė: „Džimai, mano sūnau, dar ne tavo laikas. Grįžk ir papasakok savo broliams ir seserims apie stebuklus, kuriuos tau parodėme.“
Džimas maldavo, kad jam neleistų išeiti.
Vyras pabudo intensyviosios terapijos skyriuje šaukdamas. Jo pirmieji žodžiai buvo skirti žmonai Lorainai: „Loraina, aš mačiau Jėzų, ir Jėzus turi arklius, ir aš sugrįžau.“
Nuo to laiko jis prirašė septynis dienoraščius apie tai, ką, kaip teigia, matė, ir visą savo istoriją išsamiai aprašė knygoje.
(be temos)
(be temos)