Tačiau, nepaisant niekuo neišsiskiriančios išvaizdos, šis unikalus pastatas ir toliau yra vienintelis kalėjimas Sarko saloje, kuri yra Normandijos salų dalis.
Sarko sala, kur gyvena apie 600 gyventojų, yra viena mažiausių gyvenviečių salyne.
Čia nėra automobilių, nėra gatvių apšvietimo ir mažai turistų. Kadangi čia nėra dirbtinės šviesos, salos naktys tokios stulbinančios, kad 2011 m. Sarko sala buvo paskelbta pirma „Tamsaus dangaus bendruomene“ Europoje, o tai reiškia, kad dangus yra „pakankamai skaidrus nuo šviesos taršos, kad astronominius objektus būtų galima stebėti plika akimi“.
2015 m. oficialiai atidaryta Sarko observatorija.
Net ir Sarko vyriausybė gali kelti smalsumą: kaip savivaldė Didžiosios Britanijos kolonija ir Gernsio valdijos dalis, Sarkas išlaiko tam tikrą autonomiją. Sala turi savo parlamentą, savo konstituciją ir unikalų taisyklių rinkinį, pagrįstą normanų teise.
2008 m. saloje įvyko pirmieji visuotiniai rinkimai, kuriuose keli vietiniai kandidatai varžėsi dėl 28 vietų parlamente.
Iki 2008 m. salą valdė feodalinis valdovas – dvaro valdovas, senjoras (Seigneur). Šis titulas atsirado Elžbietos I valdymo laikais. Pirmasis senjoras buvo Hellier de Carteret – pirmasis Sarko senjoras, kurį Elžbieta I paskyrė 1563 m.
Įdomu tai, kad per pastaruosius keturis šimtmečius salą valdė trys Sarko damos.
Nepaisant sunkių žalių durų ir akmeninių sienų, šis XIX a. pastatas tikrai neturi grėsmingos auros, siejamos su dauguma sulaikymo centrų.
Pastatytas 1856 m. ir įsikūręs salos centre, šalia lankytojų centro, nedidelis, cilindriniu stogu dengtas kalėjimas turi ilgą, siaurą koridorių, besidriekiantį per visą pastato ilgį, ir dvi kameras: pirmoji yra maždaug 1,8 x 2,4 metro dydžio, o mažesnė – 1,8 x 1,8 metro.
Langų nėra, ir nė viena iš šių mažyčių kamerų nėra visiškai tinkama ilgalaikiam įkalinimui, nes jose vos telpa lova ir suolas.
Nepaisant kuklios išvaizdos, mažiausias kalėjimas yra visiškai funkcionalus. Tačiau iš tikrųjų kameros retai naudojamos.
Sarko kalėjimas nėra vieta, kur pavojingi nusikaltėliai mėnesius praleidžia už grotų. Jis daugiausia naudojamas naktiniam sulaikymui, o ne realiam įkalinimui, nes sunkūs nusikaltimai nagrinėjami Gernsio saloje.
Paprastai du kambariai tarnauja kaip laikinos laikymo vietos, kur girtuokliai (vietiniai gyventojai, turistai ar sezoniniai darbuotojai) gali išsiblaivyti prieš grįždami namo.
Tvarką saloje palaiko nedidelė vietos policijos pareigūnų komanda: konsteblis (vyresnysis pareigūnas) ir kasmet renkamas Vingtenier, dar žinomas kaip konsteblio padėjėjas.
Po metų išrenkamas naujas Vingtenier, o buvęs Vingtenier gauna paaukštinimą ir tampa naujuoju konstebliu.
Nuolatinis konsteblio pavaduotojas padeda atlikti kasdienes operacijas ir tvarko dokumentus.
Pasak Sark Estate, pirmasis kalėjimas buvo pastatytas 1588 m. netoli bažnyčios.
Nors dauguma nusikaltėlių būdavo nuteisti gėdos stulpui, kur juos išjuokdavo ir teisdavo bendruomenė, kai kurie nelaimingi įstatymo pažeidėjai vis dėlto atsidurdavo kalėjime ne ilgiau kaip dviem dienoms.
Įsakymas pastatyti geresnį ir didesnį kalėjimą buvo išleistas 1830-ųjų pradžioje, tačiau dėl lėšų trūkumo statybos nebuvo baigtos iki 1856 m.
Pranešama, kad viena pirmųjų žinomų Sarko kalėjimo kalinių buvo tarnaitė. Vargšė mergina, bijanti tamsos, tris dienas praleido kameroje be langų už tai, kad pavogė skarelę iš savo šeimininkės.
Žinodami, kad ji nebandys pabėgti, gyventojai nepaliko jos vienos: jie nusprendė leisti jai pastatyti kėdę atvirose duryse, kur vietinės moterys sėdėjo šalia kalėjimo, kad palaikytų jai kompaniją. Jos likdavo su mergina, mezgė ir kalbėjosi, kol nelaimingoji tarnaitė atliko bausmę ir galiausiai buvo paleista.
Kitas – ir bene garsiausias – Sarko kalėjimo gyventojas buvo André Gardes – prancūzų branduolinės fizikos mokslininkas, 1990 m. išgarsėjęs kaip vienas liūdniausiai pagarsėjusių Sarko nusikaltėlių ir galbūt paskutinis asmuo, drumstęs jo ramybę. Tikėdamas esąs teisėtas Sarko valdovas, Gardes bandė pats užkariauti salą.
Artėjant invazijai, prancūzas nuirklavo į Sarką, kad įgyvendintų pirmąjį savo plano etapą. Ten jis priklijavo plakatus, kuriuose išsamiai aprašė savo planą. Juose buvo pateikta gyvybiškai svarbi informacija, pavyzdžiui, užpuolimo laikas ir vieta, taip pat kaip jis planuoja atkurti savo (savarankiškai paskelbtą) valdžią.
Šis sprendimas jam neatnešė naudos. Sužinojęs apie grėsmę, konsteblis ir jo pavaldiniai turėjo viską, ko reikėjo kontratakai parengti.
Kitą dieną, kaip ir žadėjo, Gardes puolė – pats, ginkluotas pusiau automatiniu šautuvu.
Tačiau sala buvo pasiruošusi jo atvykimui.
Vietinis pareigūnas priėjo prie Gardeso, laukiančio prie suoliuko, ir pagyrė jį už ginklą, priversdamas vyrą prarasti budrumą. Pranešama, kad kai Gardes parodė jam šautuvą, konsteblis tuoj pat trenkė jam į nosį ir nutempė į kalėjimą.
Pasiryžęs buvęs branduolinės fizikos specialistas kitais metais bandė tą patį triuką.
Deja, jis buvo atpažintas dar nespėjęs įžengti į salą. Savarankiškai pasiskelbęs valdovas buvo suimtas ir perduotas Prancūzijos vyriausybei, taip be ceremonijų užbaigiant jo ambicingą, bet prastai įvykdytą planą užgrobti salą.
Šiandien Gardeso ginklas eksponuojamas Sarko muziejuje.
Šiandien situacija gali būti šiek tiek kitokia, tačiau ji nė kiek nėra mažiau rami.
Atrodantis tarsi sustojęs laike vaizdingas rojus nepaliestas šiuolaikinio chaoso – Sarką galima pasiekti tik valtimi, o automobiliai čia draudžiami. Tiems, kurie nemėgsta joti po mažą salą, vienintelės leidžiamos transporto priemonės yra traktoriai, dviračiai ir arkliais traukiami vežimai.
Nors konstebliai kartais sustabdo neblaivius ūkininkus, vairuojančius apsvaigusius traktorius, automobilių nebuvimas neabejotinai riboja kelių eismo taisyklių pažeidimų skaičių.
Kadangi Gardeso įsibrovimo laikai jau seniai praėjo ir paprastai nėra jokių nusikalstamų veikų, dėl kurių reikėtų nerimauti, gyvenimas mažiausiame pasaulio kalėjime neatrodo pernelyg atšiaurus.
Naujausi komentarai