Savaitė pragariško karščio, akistata su skurdu, badu ir mirtimi. Net ir nuostabiausi gamtos vaizdai nublanksta prieš tokius potyrius. Iš misijos vienoje vargingiausių pasaulio šalių sugrįžusi UNICEF Geros valios ambasadorė aktorė Virginija Kochanskytė prisipažino, jog akistata su realybe čia sukrėtė iki sielos gelmių.

Atrodo, lyg pats Dievas apleido

– Su kokiomis nuotaikomis vykote į misiją Haityje?

– Tai ketvirtoji UNICEF Lietuvos komiteto suorganizuota misija. Anksčiau apsilankyta Kambodžoje, Siera Leonėje, Tanzanijoje. Tad, regis, keliavome pasirengę susitikimui. Bet Haitis – viena skurdžiausių pasaulio šalių, kurią prieš ketverius metus nusiaubė žemės drebėjimas, o prieš dvejus – galingas uraganas, – šiurpia skurdo ir bado realybe sukrėtė iki sielos gelmių.

– Į kokius Dievo užmirštus kampelius ir kokiais tikslais keliavote šįsyk?

– Skridome į Haičio sostinę Port o Prensą susitikti ir pasikalbėti su nelaimės ištiktais žmonėmis, nufilmuoti jų pasakojimus, kad sugrįžę į namo sukurtume keturis filmus. Jie bus parodyti Lietuvos žmonėms spalio 10-ąją specialioje TV3 transliacijoje „Už kiekvieną vaiką, Haitis-2014“ ir pakvies prisidėti prie gerumo misijos aukomis.

– Ar susidūrus su tokia žiauria gyvenimo realybe nenusvyra rankos, juk panašios misijos – tik lašas didelėje vargo jūroje?

– Šioje misijoje, kaip nė vienoje kitoje, supratau, kad esmines savo šalies gyvenimo problemas gali išspręsti tik patys tos šalies gyventojai. Tačiau humanitarinė pagalba, pasaulio bendruomenės dėmesys per įvairias pagalbas teikiančias organizacijas sustiprina vietos žmonių viltį, kad pasaulis jų nepamiršo, kad jie nevieniši, net ir tokioje situacijoje, kokia yra Haityje, kur vietos žmonėms, ko gero, atrodo, kad ir pats Dievas juos apleido.
Kitų šalių žmonių dėmesys, pagalba bent daliai likimo nuskriaustųjų padeda ištverti sunkmetį, sustiprina jų tikėjimą, kad reikia nenuleisti rankų, kantriai darbuotis, galiausiai – reikia laiko ir po truputį gyvenimas taps geresnis.

Nematė besišypsančių veidų

– Ar šioje šalyje regėjote bent kokių nors šviesos, viltingesnio gyvenimo spindulių?

– Šalyje, kuri yra beveik Lietuvos dydžio, gyvena apie 11 mln. gyventojų, iš kurių 3 mln. – sostinėje Port o Prense. Būdami ten regėjome žmones rūsčiais veidais. Man net atrodo, kad nemačiau besišypsančių veidų.
Mieste – daugybė griuvėsių, laikinos stovyklos iš celofano skutų, lūšnynai, kuriuose įsikūrę šeštadalis sostinės gyventojų. Visa tai juosia miestą pilka, niūria, šiukšlina teritorija.

Kartais atrodydavo, jog stovime prie pragaro vartų, kad matome vaizdus ir veidus iš nuotraukų, darytų koncentracijos stovyklose, matėme badui pasmerktus žmones... Sukrečiantys beviltiškumu vaizdai.
Dvi misijos dienas keliavome į kaimus kalnuose, kur matėme gražią gamtą ir žmones, šviesesniais veidais. Jie, alinami svilinančios saulės, darbuojasi savo žemėje, užsiaugina savo šeimoms maisto, dar šiek tiek – pardavimui. Gal jiems pasiseks ištverti šį sunkų šaliai laiką.

Haitis jau antras šimtmetis valdomas diktatorių, kuriems šalies gerovė nė kiek nerūpi, dėl ko daugybė haitiečių emigruoja. Šiuo metu ne vienas emigrantas grįžta į savo šalį plėtoti verslo. Gal jiems pavyks padaryti postūmį šalies ekonomikos vystymuisi.

Sakoma, viltis miršta paskutinė. Mes, padėdami šiai šaliai savo dėmesiu, savo gerumo auka, galime neleisti numirti vilčiai, kad ir į Haitį ateis geresni laikai.

Mūsų problemos – juokas

– Ar jūsų nežeidžia replikos, esą tokios misijos jos dalyviams – tarsi nemokamos kelionės?

– Ir feisbuke manęs neretai klausia: „Ir ką jūs toje misijoje veikiate? Ar tik važiuojate pasižiūrėti į nelaimės ištiktus žmones, padejuoti, pasigrožėti egzotiška gamta?“

Dienotvarkė tokia: šeštą keliamės, pusryčiaujame ir keliaujame dažnai po keletą valandų mašina ar pėsčiomis pas nelaimės ištiktus žmones. Aiškinamės jų problemas, filmuojame medžiagą siužetams, fotografuojame. Grįžtame apie šeštą ar dar vėliau, priklausomai nuo atstumo, į viešbutį. Vakarieniaujame. Peržiūrime medžiagą, atrenkame fotografijas, rašome dienoraščius, sudarinėjame kitos dienos darbo planą, aptariame rytdienos scenarijų. Einame miegoti apie 12 valandą nakties. Ilgai neužmiegame, nes nėra taip parasta „išsivaduoti“ nuo dieną matytų vaizdų ir patirtų išgyvenimų.

Ir visa tai tokiame perkūniškame karštyje, kuris lietuvius „džiugino“ šią vasarą. Fizine ir psichologine prasme tos nemokamos kelionės yra alinančios.

Aišku, yra ir kita medalio pusė. Šios misijos suteikia puikią progą permąstyti daugelį dalykų. Tokios nevilties akivaizdoje, kaip sakoma, atsisijoja pelai nuo grūdų. Labai norisi sugrįžti į savo kraštą, savo namus. Ir ne dėl to, kad visur gerai, bet namie geriausia, o dėl to, kad kitur neįsivaizduojamai blogai. Taip blogai, kad mūsų problemos, palyginti su tuo, ką pamatėme, tik juokas. Kai regi tokį skurdą, badą, supranti, kad nesupranti, ką turi.

Prisiminimai rūstūs, tad gręžiotis į juos sunku. Džiaugiuosi sugrįžusį į Lietuvą – rojaus šalį. Kiek čia erdvės dirbti, kurti, kūrybingai ir įdomiai gyventi.

Laukė netikėta pažintis

– O kokios buvo jūsų pačių gyvenimo sąlygos?

– Gyvenome kukliame viešbutyje, gal 10 minučių pėsčiomis nuo lūšnynų, kuriuose filmavome vieno filmo siužetą. Be kondicionierių. Tad atokvėpio nuo drėgme persmelkto varginamo karščio neturėjome nei dieną, nei naktį.

Paskutinį vakarą su mumis pavakarieniauti ir bent trumpai pabendrauti atvažiavo pasienio policijos inspektorius Aleksejus iš Lietuvos, Klaipėdos. Jis čia komandiruotas ir drauge su kitais Jungtinių Tautų kariškiais apmoko vietos policininkus.

Aleksejus papasakojo apie kasdienius policijos rūpesčius šioje šalyje, paragino būti atsargiems ir patarė be vietinių UNICEF darbuotojų palydos iš viešbučio nekelti nė kojos, nes visame mieste yra nesaugu. Jis prisipažino, kad net ir tada, kai nedirba, su pistoletu nesiskiria. Kokia laimė, kad nuo ryto iki vakaro buvome užimti.

– Veikiausiai neįsivaizduojate, kad Haitį ryžtumėtės aplankyti kaip turistė?

– Ne tik pati nevažiuočiau, bet ir kitam nepatarčiau tenai važiuoti. Ir ne tik dėl šiurpios skurdo realybės, o būtent dėl to, kad ten yra labai nesaugu.