Jei nuvyksite į Ispaniją ir paprašysite paragauti nacionalinės virtuvės patiekalų, jums neabejotinai pasiūlys paeljos – tiesiai iš keptuvės valgomo ryžių, jūros gėrybių ar kitų sudedamųjų dalių troškinio.

Kone visų šalių nacionalinių patiekalų istorija prasideda panašiai – šeimininkės griebdavo viską, kas pasitaikydavo po ranka ir dėdavo į puodą ar keptuvę, kad tik kuo sočiau pamaitintų savo šeimyną. Taip atsitiko ir Ispanijoje. Ryžius, jūros gėrybes, žuvį, mėsos gabaliukus virtuvės šeimininkės versdavo į gilią keptuvę, vadinamą "paella", ir statydavo ją ant laužo, o vėliau visa šeima valgydavo tiesiai iš jos.

Tradicinė paelja ir dabar gaminama ant laužo – taip jos apačia gardžiai apskrunda, pasidaro traški, o patiekalas įgauna dūmo aromatą. Tačiau paprastą dieną šeimininkės ją ruošia ir tiesiog ant viryklės. Taip prarandama šiek tiek skonio subtilumo, tačiau galima labai greitai paruošti sočius pietus.

Keliaudami po Ispaniją galite paragauti daugybės skirtingų paeljos variantų. Nors seniau ji būdavo neįsivaizduojama be ryžių ir moliuskų, dabar kartais apsieinama ir be šių sudedamųjų dalių. Kai kuriose Ispanijos dalyse paelja gaminama su makaronais, o nemėgstantys jūros gėrybių gali rinktis patiekalą su mėsa ar žuvimi.

Ispanai paprastai nepiktnaudžiauja prieskoniais, bet tradicinė paelja gaminama su vienais brangiausių iš jų – šafranais. Pusė gramo šafranų mūsų parduotuvėse kainuoja apie 12 litų, tačiau tiek prieskonių pakanka pagaminti maždaug 4 l paeljos padažo. Tai užtikrino ispanų kultūros dienų atidarymui restorane "Barcelona" paelją gaminę virėjai Valdas Račkauskas ir Tomas Rybakovas.

Pasigaminti paelją gali būti labai ir paprasta, ir labai sudėtinga – tai priklausys nuo to, kokį receptą pasirinksite. "Galite daryti labai paprastai. Pirmiausia pasigaminti paeljos padažą. Tam reikia patroškinti konservuotus trintus pomidorus, svogūnus, keptas paprikas ir įdėti šiek tiek šafranų. Po kokių 10 minučių įpilkite šiek tiek sultinio, geriausia – vištienos, dėkite ryžius, jūros gėrybes, smulkintą vištieną ar jautieną ir troškinkite dar apie pusvalandį. Štai ir bus paelja", – pasakojo jie.

Dažniausiai ant baigto gaminti patiekalo uždedama citrinos – prieš valgydami žmonės gali išspausti jos sulčių ant žuvies ar jūros gėrybių.

Ilgam vakarui – ąsotis sangrijos

Karšti Ispanijos vakarai neįsivaizduojami be garsiosios sangrijos. Gėrimas, atsiradęs šioje šalyje, greitai paplito po visą pasaulį. Lietuvoje jo gerbėjų taip pat vis daugėja.

Parduotuvėse galima nusipirkti neva jau paruoštos sangrijos, tačiau ji tikrai neprilygs gėrimui, kurį galite pasiruošti patys. Tai visai nesunku. Tradicinio ispaniško gėrimo pagrindinė sudedamoji dalis – sausas vynas. Nepirkite jo brangaus – jis bus tik pagrindas gaminant gaivųjį gėrimą.

Gėrimui taip pat reikia vaisių sulčių, mineralinio vandens, dėl aromato ir gėrimo stiprumo galima įpilti stipriųjų alkoholinių gėrimų: romo, džino, degtinės, likerio ar brendžio. Tačiau jei norite silpnu gėrimu gardžiuotis visą vakarą, to daryti nebūtina. Prieš sumaišant sudedamąsias dalis reiktų atšaldyti – tik taip pajusite tikrąjį šio gėrimo teikiamą malonumą. Didžiausi šio gėrimo gerbėjai mėgaujasi juo ir šaltuoju metų laiku, prieš tai šiek tiek pašildę, tačiau tuomet jo skonis visai kitoks.

Sumaišę gėrimus, į sangrija ispanai deda vaisių gabalėlių, uogų, kartais net riešutų ar gvazdikėlių. Vaisių į gėrimą nereikėtų dėti daugiau nei valandą prieš patiekiant – jie pernelyg išbrinks. Kad būtų dar gaiviau, į gėrimą įdėkite ledo kubelių.