I. Maciukaitė: kūryba net ir buityje man suteikia sparnus (receptai)

Izoldą Maciukaitę jau seniai seku veidaknygėje. Ne dėl to, kad ji būtų kokia šou žvaigždė ar socialinių tinklų įžymybė. Tiesiog jos sukurtos augalų fotografijos man leidžia pradėti dieną kitaip – su džiugesiu. Harmonijoje su gamta gyvenanti moteris ir virtuvėje pasakoja skanias pievų istorijas. O gėlių žiedai ne tik puošia visus valgius – juos pasimėgaudama valgo visa šeima.

– Turbūt jau nuo vaikystės esate gamtos vaikas?

– Užaugau mažame miestelyje prie ežero – Viešintose. Visą vaikystę praleidau gamtoje. Mokykloje piešimo mokytoja pastebėjo mano polinkį ir gabumus piešti ir pasiūlė ieškoti rimtesnės meno mokyklos didesniame mieste. Kadangi sesuo tuo metu studijavo Vilniuje, sužinojo apie M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, kaip ir kada vyks stojamieji egzaminai. Mokytoja primygtinai siūlė bandyti, jei noriu išplaukti į platesnius vandenis. Dabar mūsų miestelis merdintis, žmonių likę mažai, vaikų – taip pat, kada nors gal uždarys ir mokyklą. Džiaugiuosi, kad tada, būdama dešimties, išvykau mokytis į Vilnių. Vienai internate, sostinėje, gyventi nebuvo lengva. Bet tai jau kita istorija...

Su didžiausiu malonumu bėgdavau į pievą su bloknotėliu ir paprastu pieštuku bandydavau pagauti įvairių pievos augalėlių charakterį.

– Ir tada, kai nusprendėte stoti į dailės mokyklą, mokytoja liepė eiti į aplinkines pievas ir piešti visokias žolytes, gėlytes ir vabalėlius?

– Taip, puikiai prisimenu, kaip su mokytoja sėdėjau pievoje ir guašu piešiau kiaulpienę – tai buvo, ko gero, mano pirma gėlė, piešta iš natūros. Su didžiausiu malonumu bėgdavau į pievą su bloknotėliu ir paprastu pieštuku bandydavau pagauti įvairių pievos augalėlių charakterį. O grįžusi namo susirasdavau juos knygose, išmokdavau jų pavadinimus ir perskaitydavau apie juos viską, ką tik rasdavau. Tėvų neklausiau: jie abu buvo mokytojai ir visuomet užsiėmę. Bet tėtis namuose buvo prikaupęs daug knygų, tad dažniausiai jose rasdavau atsakymus į visus man iškilusius klausimus. Stebėdavau, piešdavau, tyrinėdavau. Dabar su keturmečiu sūnumi dažnai vaikštome po pievas, jis nori žinoti kiekvieno augaliuko vardą, klausia, ar jis valgomas, ar tinka arbatai. Kadangi yra daugybė augalų, kurių nepažįstu, nešuosi su savimi ir knygą "Lietuvos žaliasis rūbas".

– Ar fotografavote ir tuomet, o gal tiktai piešėte augalus?

– Ne, tuomet dar neturėjau gero fotoaparato. Nors keliaudama visada daug fotografuodavau, gamtos fotografija rimtai susidomėjau tuomet, kai įsigijau makro objektyvą. Pro jį išvysdavau stulbinamų įdomybių. Paveikslams tapyti reikėdavo daug laiko – prie vienu darbu užtrukdavau mėnesį ir daugiau, todėl, kai atsirado vaikai, kai mažiau laiko galėjau skirti sau pačiai, fotografija ypač džiugino: tik paspaudžiu fotoaparato mygtuką, persikeliu nuotrauką į kompiuterį, truputį pataisau ir jau turiu rezultatą. Paveikslavimas su makroobjektyvu – kūrybiškas darbas, o kūryba visada pakylėja ir suteikia sparnus.

– Jūsų fotografijos darbus atradau veidaknygėje. Ar tai vienintelė erdvė, kurioje juos eksponuojate?

– Taip. Nors neseniai buvau surengusi fotografijų parodą Vilniuje, Vievyje ir Vilkijoje, jose galima buvo pamatyti nedaug darbų, o veidaknygėje dalijuosi jais visais. Tai lyg kokia parodų salė, kurią nuolat papildau naujais savo kūriniais. O ir lankytojų nemažai sulaukiu – jie komentuoja, dėkoja. Mane tai džiugina. Viena moteris yra parašiusi, kad jai tapo ritualu kiekvieną rytą, įsijungus kompiuterį, gurkšnoti kavą žvelgiant į mano nuotraukas – tai ją pakylėja ir nuteikia teigiamai.

– Kiekvienas fotografas turi savo vadinamąsias auksines valandas, kuomet fotografuoja gamtą. Kada tai darote jūs?

Jei vaikštau po pievą galvą aukštai iškėlusi, vargiai ką įdomaus pamatau. Turiu atsitūpti, atsiklaupti ar tiesiog nugriūti į pievą.

– Esu vyturys, tad ankstus rytas – mano mylimiausias laikas. Kai patekanti saulė auksu užlieja rasotas pievas. Vasaromis keliuosi tikrai anksti – ketvirtą, pusę penkių. Kai visi dar miega. Rytais būna taip stebuklingai tylu, visokiausi vabzdžiai ir vabaliukai dar snaudžia apsisiautę rasa žėrinčiomis antklodėmis. Magiškas laikas. Retkarčiais nubėgu į pievą ir vakaro auksinėmis valandomis – prieš saulei nusileidžiant.

– O kaip pastebite tokius subtilius ir mikroskopinius dalykus – juk tie vabaliukai, voriukai, drugeliukai išties labai maži...

– Jei vaikštau po pievą galvą aukštai iškėlusi, vargiai ką įdomaus pamatau. Turiu atsitūpti, atsiklaupti ar tiesiog nugriūti į pievą. Ir įsiklausyti. Pabūti tyliai tyliai. Ir po kurio laiko pieva atsiveria. Ir ima pasakoti savo istorijas. Be galo įdomias. Kasdien vis kitokias. Ir kasdien man jų norisi tarsi vaikui, kuris kiekvieną dieną prašo paskaityti pasaką prieš miegą. Po tokio pasivaikščiojimo su fotoaparatu namo grįžtu įgavusi naujų jėgų, lyg su sparnais. O jei atsibundu saulei jau patekėjus, tai tokio stipraus energijos antplūdžio nebepatiriu.

Subtilu: savo fotografijas, kuriose įamžina augalų grožį ir trapumą, I. Maciukaitė vadina truputį japoniškomis. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jūsų vyras – taip pat meno žmogus? Kieno iniciatyva atsikraustėte gyventi į gamtos apsuptį?

– Atsikraustėme neseniai, maždaug prieš penkerius metus. Didžiąją gyvenimo dalį gyvenau Vilniuje, ten mokiausi, dirbau, nuomojosi įvairius butus, krausčiausi iš vienos vietos į kitą. O paskui sutikau savo žmogų, ir mudviejų svajonė – įsikurti arčiau gamtos – sutapo. Vievis atrodė labai tinkama vieta – nedidelis miestukas prie ežero pačiame Lietuvos Auksinio trikampio viduryje. Vievio apylinkės labai gražios, kalvotos. Mano žmogus nėra menininkas, jis fizikas, bet yra jautrus grožiui, pastebi jį kasdienoje. Ir pats gerai fotografuoja, turi savitą matymo kampą.

Visas žinias teko sukaupti pačiai. Panašiai, kaip ir mano tėtis, kuris laisvalaikiu tapydavo, nors dailės niekur nesimokė.

– Smagu, kai dvi širdys ima plakti vienu ritmu...

– Ir aš tuo labai džiaugiuosi. Abu be galo mylime gamtą. Norime kuo daugiau būti joje. Štai netrukus iškeliausime savaitei dviračiais po Lietuvą. Juokinga, bet kai pakviečiame draugus užsukti pas mus į svečius, jie sako: "Bet kaipgi mes pas jus atvažiuosim?! Juk jūsų niekada nėra namuose!" Prisimenu vaikystę kaip nesibaigiantį daržų ravėjimą – be pradžios ir be pabaigos, o man taip norėjosi eiti į žygius... Palei upes ir upelius, keliauti aplink ežerus, po miškus, pievas ir pelkes. Tai dabar galiu išpildyti savo vaikystės svajonę. Kiekvieną savaitgalį einame į žygius, o vakarais taip pat nesėdime namuose, stengiamės nors valandžiukei ištrūkti į gamtą – ar dviračiais, ar pėsčiomis. Vaikystėje labai troškau žygių, o dabar galiu jais džiaugtis nuolat.

– Jei gyvenate arti gamtos, gal ir maitinatės gamtiškai – renkate visokias miško ir laukų gėrybes, o paskui jas džiovinate, konservuojate, marinuojate ar šaldote?

– Aš tikrai žaviuosi moterimis, kurios tai daro, bet man pačiai, deja, nelieka laiko. Tik uogų visokių prisikemšu pilną šaldiklį. Ir prisižoliauju arbatoms – pavasarinių raktažolių, ramunėlių, jonažolių, žemuogių lapų, dilgėlių, aviečių, liepukų, gauromečių. Kita vertus, gaminti aš mėgstu. Ir dažniausiai gaminu pagal sezoną. Ypač vasarą, kai yra visų tų gėrybių. Būtent vasarą prasideda tie žali kokteiliai, kuriuos labai mėgsta mano vaikai. Dažniausiai juos darau iš garšvų, dar pridedu dilgėlių. Ir banano dėl tirštumo. Kas be ko – vandens.

O dar maniškiai labai mėgsta pieniškus kokteilius, kuriuose nieko daugiau nėra tik... bananas, pienas ir uogos. Braškės, girtuoklės, mėlynės. Ir būtinai šiek tiek dilgėlių įmaišau, nors kelis lapelius. Beje, dilgėlių ir rūgštynių sriuba – vaikų mėgstamiausia, prašo jos beveik kasdien. Trintas sriubas nelabai mėgsta, bet kai trintoje moliūgų sriuboje pavaizduoju besipliažinantį žmogeliuką po palme negyvenamoje saloje – valgo, net čepsi. Na, tešloje keptus cukinijų žiedus tai dievina visi, o pupelių troškinys su našlaitėmis ir plėšytais kiaulpienių žiedais atrodo taip karališkai, kad, jį išvydus, sunku atsisakyti. Nors... aš patyriau, kad iš visų žiedų, kokius teko išragauti, vis dsėlto skaniausios yra begonijos.

– Ką reiškia patyriau? Kauno širdyje – Senamiestyje – daug begonijų vazonais išpuoštų kavinių, parduotuvių. Ar tai reiškia, kad pro šalį eidama galiu jų paragauti?

– Hmm... Aš ragauju. Begonijų ir pelargonijų žiedai saldžiarūgščiai, tikrai labai skanūs. Vievio centrinėje aikštėje, prie bažnyčios, yra didelis gėlynas su begonijomis. Tai aš visuomet, eidama pro šalį, vieną kitą žiedą nusiskinu, ir sūnelis taip pat. O sykį dar ir mergaitėms, kurias sutikau grįždama namo, daviau paragauti. Kai kitą dieną vėl ėjau pro žaidimų aikštelę, mergaitės bematant pribėgo ir prašė: "O šiandien ar turite tų skanių raudonų žiedelių kaip citrina?"

– O ar visus žiedus ragaujate? Nebijote apsinuodyti kokiais nelabai valgomais augalais?

– Ne, ne visus. Tik tuos, kurie skanūs ir kuriuos pažįstu. Štai mano dukra labai mėgsta valgyti saulutes. Vaikai, matydami, kaip ji gulėdama pievoje skabo ir kramto saulučių žiedus, net buvo ėmę ją pravardžiuoti karvute. Kai su vaikais vaikštome drauge po pievas, parodau, ką galima dėti į burną, o ko – ne. Gaila, kad neturėjau kokios močiutės žiniuonės (juokiasi). Visas žinias teko sukaupti pačiai. Panašiai, kaip ir mano tėtis, kuris laisvalaikiu tapydavo, nors dailės niekur nesimokė.

Dar truputį dėsčiau studentams archeologinį piešinį. Dirbau šį darbą daugiau nei dvidešimt metų. Labai jį mėgau.

– Minėjote, kad piešėte ne tik akvareles, peizažus ir portretus, bet ir... archeologiją. Kaip suprasti tokį jūsų pasakymą?

– Labai paprastai. Archeologiją ėmiau piešti dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje. Vasaromis dalyvaudavau archeologinėse ekspedicijose, braižydavau kasinėjimų planus ir piešdavau iškastus radinius. Senovės žmonių pagaminti daiktai – darbo įrankiai, ginklai, buities reikmenys ir papuošalai, naudoti ir mylėti, bet seniai pamiršti ir pragulėję žemėje tūkstantį ir daugiau metų – mano piešiniuose tarsi prisikeldavo naujam gyvenimui. Tai buvo labai įdomus ir romantiškas darbas, tad, baigusi VDA, ėmiau dirbti Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, Archeologijos katedroje, dailininke.

Dar truputį dėsčiau studentams archeologinį piešinį. Dirbau šį darbą daugiau nei dvidešimt metų. Labai jį mėgau. Archeologai juokavo, kad esu viena geriausių archeologiją piešiančių dailininkių Lietuvoje ir Europoje. Kadangi archeologinius piešinius dažniausiai piešdavau nespalvotai, dažnai pasiilgdavau spalvų. Į spalvas panirdavau savo paveiksluose, kuriuos tapydavau laisvu laiku. Deja, po Vilniaus universiteto reorganizavimo Archeologijos katedra buvo panaikinta.

– Tai dabartinė fotografija, kuri pakeitė širdžiai mielą anuometinį iškastų radinių piešimą, jums tapo tarsi savotiška archeologija – rasti gerą kadrą gamtoje, o paskui jį apvalyti specialia programa ir parodyti žiūrovams?

– Turbūt (juokiasi) jūs teisi.

– Jei taip mėgote piešiniais rekonstruoti senovinius radinius, tai gal ir jūsų namuose apstu senovinių daiktų?

– Oi, ne. Man patinka dailūs senoviniai baldai ir daiktai, turintys istoriją, bet mūsų namuose nėra jokių antikvarinių daiktų. Juose tik tai, kas būtina. Net ir mano paveikslo nė vieno nėra. Nuo vaikystės domėjausi ir žavėjausi Rytais, japonų poezija ir kinų pasakomis, budizmu, dzenbudizmu, sofizmu ir kitais rytietiškais dalykais, tad ir mūsų namai labai minimalistiniai, kaip kad ir mano fotografijos dažnai yra truputį japoniškos.

Specifinis darbas – piešti iškastus radinius

"Kad geriau įsivaizduotumėte, kam reikalingi archeologiją piešiantys dailininkai, noriu parodyti jums kelis savo piešinius, – sako I.Maciukaitė. – Pirmoje nuotraukoje – priešistorinio žmogaus apskaldytas akmuo. Šiame piešinyje aiškiai matyti tai, ko nenufotografuos fotoaparatas net ir esant labai geram apšvietimui. Tam reikia žmogaus akies ir minties. Jame išryškinti visi priešistorinio žmogaus ranka padaryti nuskėlimai ir parodyta skėlimo kryptis. Antroje nuotraukoje – geležinis kirvis, puoštas smulkiu ornamentu, kuris dėl korozijos yra vos įžiūrimas. Atkūriau jį, kiek tai buvo įmanoma. Trečioje nuotraukoje – molinio indo puošmena. Ištrauktas iš žemės neįgudusiai akiai jis gali atrodyti tik keistos formos keramikos gabalas, o štai dailininko akis, mintis ir ranka sugeba atkurti kur kas daugiau, t.y. visą žmogeliuką, kažkada puošusį indą. Ketvirtoje nuotraukoje – bažnyčios kriptoje rastos mumijos fragmentas. Kadangi neetiška buvo publikuoti ją nufotografuotą, ją nupiešiau."


Ryšį su gamta nuo pat mažumės jaučia ir vaikai

Dukrai Vakarei rugsėjį sueis dešimt metų, o sūnui Einorui – ketveri. Jie tikri gamtos vaikai – miškuose, laukuose ir pelkėse nuo pat gimimo. Būdavo, ištisomis dienomis rudenį spanguoliauju, tai dukrai patiesiu kokį polietileno gabalą, pamatinu ją, paguldau miegoti, o pati aplink uogauju.

Asmeninio archyvo nuotr.

Dabar, jei ryte Einorui išverdu paprastą košę ir nepagražinu jos jokiais uogų piešiniais – sūnus nevalgo, laukia, kol papuošiu. Kartą, pamenu, prajuokino, kada nupiešiau ant košės besišypsantį veiduką, o sūnus pažiūrėjo ir sako: "Mamyte, taigi antakius pamiršai!" Tiesa, dukra, kai paaugo, jei galėtų rinktis, geriau imtų knygą į rankas, o ne keliautų. Bet kol kas vis dar keliauja su mumis drauge, nors ir nebūna labai laiminga, palikdama komforto zoną. Užtai netveria savo kailyje iš džiaugsmo, kai pavargusi po žygio sugrįžta į namus. Kaip ir aš vaikystėje, ji lanko dailės ir muzikos mokyklą, mėgsta piešti.


Izoldos pievų virtuvės receptai

Žaliasis vasaros kokteilis

Reikės:

poros bananų,

saujos dilgėlių,

saujos garšvų,

trupučio našlaičių žiedų,

kiaulpienių žiedų.

Į trintuvą, sulaužiusi stambiais gabalais, sudedu porą bananų. Beriu porą saujų dilgėlių arba saują dilgėlių ir saują garšvų. Arba dvi saujas garšvų – stengiuosi kiekvieną kartą daryti truputį kitaip. Pilu vandens tiek, kad apsemtų žoles. Jei norisi skystesnio kokteilio, vandens įpilkite daugiau. Sutrynusi iki vientisos masės, įberiu našlaičių ir suplėšytų kiaulpienių žiedų. Nieko ypatingo – įprastas žalias kokteilis. Papuoškite jį gėlyčių žiedais – bus ne tik gražu, bet ir labiau maistinga.

Pienas su gėlių žiedlapiais prieš miegą

Reikės:

pieno,

pankolių sėklų,

rožių žiedlapių,

paprastųjų veronikų žiedų arba rugiagėlių žiedlapių.

Pieno atsigerti dažniausiai prašo vaikai. Pašildau jį, įbėrusi saldžiųjų kmynų – pankolių sėklų, papuošiu rožių ir rugiagėlių žiedlapiais, dar pagardinu veronikomis. Veronikos gerina atmintį, rožės – ramina.

Karštą dieną – rožių vanduo

Vaikai jau įprato, grįždami iš lauko namo, parsinešti ir rožių žiedlapių. Patys juos užpila vandeniu, pastato stiklinį indą ant palangės, kad saulės spinduliai pasiektų. Po kelių valandų vanduo prisipildo dieviško rožių aromato. Gerti rožių vandenį – neapsakomas malonumas tiek man, tiek vaikams. Ypač ryte, tik pabudus.

Kepta žuvis su begonijomis

Tiek kokteilį, tiek pieną ar kitus patiekalus – sriubas, troškinius – mėgstu puošti visokiausiais žiedais. Obelų žiedais, medetkomis, serenčių žiedlapiais, agurklėmis, bet ypač skanūs, kaip jau minėjau, yra begonijų ir pelargonijų žiedai. Jų skonis primena citriną ar obuolį. Ypač tinka puošti rūgščiomis begonijomis keptą žuvį. Jų sodriai raudona spalva fantastiška! Aštriosios ryškiai oranžinės nasturtės ypač tinka prie mėsos. O vaikams užtepu ant duonos avokado ir uždedu nasturtės žiedą – ir gražu, ir skanu: nasturčių skonis primena ridikėlius ir jose gausu vitamino C.

Paprastai nepaprasta moliūgų sriuba

Reikės:

nemažo gabalėlio moliūgo,

vištienos sultinio,

nedidelio svogūno,

morkos,

česnako skiltelės,

keleto saulėje džiovintų pomidorų,

druskos, pipirų, čiobrelių.

Moliūgų sriubą irgi gaminu įprastai. Tik papuošta ji tampa ypatinga. Supjaustau gabalą moliūgo kubeliais, suberiu į jau verdantį vištienos sultinį. Paverdu apie 10 min., kol moliūgas suminkštės. Tuomet sutrinu trintuvu. Į puodą beriu lydytame svieste pakepintus svogūniukus, šiaudeliais pjaustytą morką, smulkintą česnako skiltelę. Ir juostelėmis supjaustytų saulėje džiovintų pomidorų. Viską pagardinu druska, pipirais ir čiobreliais. Ir jau būtinų būtiniausiai papuošiu juodos duonos su džiovintais vaisiais džiūvėsiu, garšvomis ir saulutėmis.

Sausainių tortas, puoštas raktažolėmis

Reikės:

3–4 pakelių mėgstamų sausainių (mes renkamės dalį paprastų ir

dalį – šokoladinių),

skardinės sutirštinto pieno (arba "Rududu"),

400 ml 35 proc. riebumo grietinėlės,

1 labai didelės citrinos.

Grietinėlę, sutirštintą pieną ir išspaustą citriną išsuku iki kremo konsistencijos. Apvalios kepimo formos dugną iškloju kepimo popieriumi ir ant jo dėlioju piene mirkytus šokoladinius sausainius. Ant viršaus dedu kremo sluoksnį, o paskui vėl sausainių – tik jau paprastų. Ant paskutinio kremo sluoksnio užbarstau kokosų drožlių ir padedu į šaldytuvą nakčiai. Kitą dieną išimu tortuką iš formos, jo šonus apdėlioju skaldytais migdolais, o viršų papuošiu raktažolėmis. Labai paprasta ir gardu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,teksta perSKAICIAU ANTRA KARTA nes...

...,teksta perSKAICIAU ANTRA KARTA nes... portretas
labai paTIKO... TASKAS

...,diena pradejau nuo SITO TEKSTO...

...,diena pradejau nuo SITO TEKSTO... portretas
tekstas is TIES NUOSTABUS ir PUIKIOS FOTO labai paKELE NUOTAIKA...,galvojau jau nebeKURTI nes...nebeTURIU IKVEPIMPIMO,bet...perSKAICIAU is TEKSTO GERA MINNTI kuria uzRASIAU SAU i SASIUVINUKA "KURYBA visada paKYLEJA ir suTEIKIA SPARNUS"...,be TO prisiminiau VIENO DAILININKO MINTI...IKVEPIMAS ir ISKVEPIMAS daugiau SPORTININKAMS,o jeigu ESI KURIKAS tai atsiKELES TURI KURTI...tai ir suKURIAU TRUMPA AKCENTELI i TEMA...MALONIAUS SVENTADIENIO VISIEMS...M A L O N A U S... TASKAS
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių