Dievų palytėtas stebuklas
Vienas trumų išskirtinumų – jie auga po žeme, šalia tam tikrų medžių, įskaitant ąžuolus, lazdynus, bukus, šaknų.
Grybai su savo šeimininkais medžiais sudaro simbiotinį ryšį. Ši trapi partnerystė apsunkina jų auginimą, todėl trumai tampa dar retesni ir brangesni.
Istoriškai mokslininkai ginčijosi dėl šių grybų prigimties: vieni juos laikė augalais, kiti tikėjo, kad jie spontaniškai atsiranda žemėje. Dar kiti, pasitelkę vaizduotę, priskyrė trumus gyvūnų karalystei.
Trumų vertę jau I a. veikale „Gamtos istorija“ aprašė romėnų gamtininkas, filosofas ir istorikas Plinijus Vyresnysis, o legendos jų kilmę siejo su dievų žaibais.
Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu trumai taip pat buvo laikomi elitiniu produktu, o jų paieškai būdavo naudojamos kiaulės.
Prabanga įžymybių vardu
Šiandien skaičiuojama ne viena šių grybų rūšis, vis dėlto kaip geidžiamiausi delikatesai garsėja juodieji Perigoro trumai iš Prancūzijos ir baltieji Albos trumai, daugiausia randami Italijos Pjemonto regione.
Europoje trumai buvo vertinami šimtmečius, tačiau tik 1929 m. tapo revoliucinės rinkodaros kampanijos centru, kuri pakylėjo jų statusą iki prabangos prekės.
Pjemonto trumus kasmetėje mugėje ėmė garsinti italų restorano savininkas ir viešbučių verslininkas Giacomo Morra.
Renginys sulaukė didžiulės sėkmės, o jau 1933 m. mugė oficialiai pervardyta ir šiandien žinoma kaip Albos trumų festivalis.
1949 m. įspūdingas baltasis Pjemonto trumas buvo įteiktas aktorei Ritai Hayworth – taip pradėta tradicija dovanoti išskirtinius trumus žymiems žmonėms. Vėliau garsenybių sąrašą papuošė Winstono Churchillio, Alfredo Hitchcocko ir Sophios Loren pavardės.
Auginimo ir kantrybės menas
Šimtmečius trumai nepaisė visų bandymų juos auginti, nors paklausa buvo didžiulė. Tik XIX a. pr. prancūzų agronomas Josephas Talonas pasiekė proveržį, Perigoro regione įkūręs pirmąją sėkmingą juodųjų trumų plantaciją.
Jis sukūrė metodą, kaip užkrėsti jaunų medžių šaknis grybų sporomis. Taip atsirado trumų sodai – truffieres.
Kiaulės turėjo vieną trūkumą – pačios neretai suėsdavo trumus, iki medžiotojui suspėjus juos paimti.
Vis dėlto juos veisti – sudėtingas procesas. Šie grybai itin jautrūs dirvožemio tipui, temperatūrai, krituliams. Tad jų auginimas nenuspėjamas ir reiklus rankų darbui.
Simbiotinis ryšys su medžiais bręsta daugelį metų, todėl laukti derliaus trumų soduose reikalauja daug kantrybės.
Be to, verta paminėti, kad baltieji trumai iki šiol nėra sėkmingai kultivuojami pramoniniu būdu.
Brangenybių – į medžioklę
Kalbant apie trumų medžioklę, ši tradicija beveik nepakito per amžius. Istoriškai tam būdavo naudojamos kiaulės, kurių uoslė itin jautri.
Tačiau kiaulės turėjo vieną trūkumą – neretai jos suėsdavo grybus, iki medžiotojui suspėjus juos paimti.
Nuo 1985 m. Italijoje naudoti kiaules trumų paieškai uždrausta įstatymu, nes jos stipriai pažeidžia medžių šaknis ir grybieną.
Šiandien paieškoms daugiausia pasitelkiami specialiai dresuoti trumų skalikai. Jie leidžia procesą kontroliuoti veiksmingiau ir sumažina riziką prarasti brangų radinį.
Trumų medžioklė vyksta rudenį ir žiemą, kai grybai pasiekia brandą. Radus trumą, jis atsargiai iškasamas rankomis. Tai reikalauja tikslumo ir kruopštumo, kad nebūtų pažeistas trapus grybo vaisiakūnis.
Ne vien elitui
Trumai išlieka nepamainomu ingredientu gurmaniškose virtuvėse. Jų unikalumas suteikia prabangos rizotui, pastai, mėsos, žuvies ar kitiems patiekalams.
Kad būtų maksimaliai išryškintas jų aromatas ir skonis, trumai dažniausiai patiekiami skusti arba plonai pjaustyti.
Populiarumo nestokoja ir trumais pagardintas sviestas, druska ar aliejus, kurie paskanina net ir kasdienius patiekalus.
Vis dėlto dauguma pigesnių trumų aliejų sudėtyje neturi nė kruopelės tikro grybo. Jų skonis sukuriamas naudojant sintetinę molekulę, imituojančią pagrindinį trumų aromato elementą. Tikrieji gurmanai pripažįsta tik šviežius grybus arba produktus su realiais jų gabalėliais.
Šimtmečius trumai buvo delikatesas, prieinamas tik elitui. Šiandien jie išlaiko prabangos reputaciją, tačiau žemiškas jų žavesys jau puošia ne tik „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintus patiekalus, bet ir namų virtuves, suteikdamas unikalios skonio patirties.
Skaičiai ir faktai
* Trumai išskiria junginį, beveik identišką kiaulių patinų (kuilių) feromonams. Būtent todėl kiaulės juos randa taip lengvai ir su tokiu dideliu azartu – jos ieško ne maisto, o partnerio. Tai paaiškina, kodėl medžiotojams būdavo taip sunku atimti radinį iš kiaulės nasrų.
* Tik iškastas grybas kasdien praranda apie 5 proc. svorio ir dalį savo unikalaus aromato. Po 7–10 dienų trumai praranda didžiąją dalį savo vertės, todėl jų logistika iš miško iki restorano lėkštės primena specialiąją operaciją.
* Brangiausias kada nors parduotas radinys – 1,5 kg baltasis Pjemonto trumas. 2007 m. už jį aukcione sumokėta 330 tūkst. JAV dolerių. Tai tik dar kartą įrodo, kad trumų vertė labiau primena brangakmenių, o ne maisto produktų rinką.
Naujausi komentarai