Apie kosmosą S. Williams kalba be patoso. Pasakoja apie labai paprastus dalykus: kvapus, skonius, kūną, kurį nesvarumo būsenos jaučia visiškai kitaip nei įprasta. Šios smulkmenos atskleidžia tikrąjį gyvenimą Tarptautinėje kosminėje stotyje, nes ir joje, skriejančioje per 400 km virš Žemės, žmogus lieka žmogumi. Kosmosas S. Williams nėra romantizuota erdvė – tai darbo vieta, kur žmogaus kūnas ir psichika nuolat prisitaiko prie aplinkos, kuriai nėra sukurtas.
Žinių bagažas
1965 m. iš Indijos ir Slovėnijos kilusių tėvų šeimoje gimusi S. Williams vaikystėje nesvajojo apie žvaigždes. Jaunystėje ėjo ten, kur vedė galimybės, o ne romantika. Studijavo fiziką, inžineriją, tarnavo JAV karinėse pajėgose – tapo profesionalia nardytoja, sraigtasparnio pilote. Biografijoje parašyta: 3 tūkst. skrydžio valandų 30 skirtingų orlaivių. Aviacija, techninis mąstymas, disciplina, gebėjimas dirbti komandoje – visa tai kaupėsi kaip atskiros patirtys.
Vėliau S. Williams pasakojo, kad sykį per legendinio astronauto Johno Youngo paskaitą Lyndono B. Johnsono kosmoso centre supratusi: šis smagus darbas – jai. Tai buvo profesinis atpažinimas – jausmas, kad visos ankstesnės patirtys susijungia į vieną tašką.
Tačiau „smagus“ NASA pasaulyje reiškia milžinišką pasirengimo procesą. Astronautų mokymai trunka ilgai: reikia perprasti šimtus inžinerinių sistemų, procedūrų, avarinių scenarijų, medicinos pagrindus. S. Williams kandidatūra buvo pristatyta 1998 m. birželį, kai ji įveikė daugiau kaip 2 tūkst. jau atrinktų kandidatų.
Iki 2000 m. rudens kartu su kitais 17-osios astronautų grupės nariais moteris mokėsi dvejų metų baziniuose mokymuose. Tik 2006 m. gegužę NASA paskelbė, kad S. Williams metų pabaigoje pradės misiją kaip Tarptautinės kosminės stoties skrydžių inžinierė.
S. Williams sako, kad sunkiausia jai – ne pasivaikščiojimai atvirame kosmose ar sudėtingos operacijos, bet testai. „Man sunku įsiminti tiek dalykų, juos užrašyti“, – interviu kanalui „Raj Shamani“ prisipažino astronautė, orbitoje sprendusi tikras, o ne imitacines problemas.
Tyla kosmose gali reikšti problemą. Žemėje tyla ramina. Kosmose ji gali gąsdinti.
Kūno virsmai
Tarptautinėje kosminėje stotyje, kur pakaitomis gyvena skirtingų šalių astronautai, galima sukurti fiziologiniam gyvenimui tinkamą aplinką. Tačiau ten nėra sąlygų, kurios žmogui leistų naudoti savo jusles: patirti daugiasluoksnius kvapus, kūnu jausti aplinką ir patiems jausti savo kūną.
Gyvenimas kosmose pirmiausia pakeičia kūną. Žmogus tampa besvoris. Kraujas pasiskirsto kitaip, veidas atrodo paburkęs, nosis nuolat būna tarsi užgulta.
Nebėra viršaus ir apačios – sienos tampa grindimis, lubos gali būti darbo vieta. Astronautai nevaikšto – plūduriuoja atsispirdami pirštais. Kūnas turi prisiderinti prie kitokių fizikos dėsnių, smegenys – išmokti kitaip orientuotis. Net paprastai apsisukti tampa iššūkiu.
Dėl užgultos nosies maistas blankesnis, todėl astronautai dažnai renkasi stipresnius skonius, aštresnius padažus. Valgymas irgi tampa kitokia patirtimi – reikia kontroliuoti, kad trupiniai neįkristų į įrangos ertmes.
Kuo kvepia kosminėje stotyje? Astronautais, maistu, kurį jie valgo. Oras neatsinaujina natūraliai – cirkuliuoja uždaroje sistemoje, yra filtruojamas.
Kartais, kai stotyje vienu metu gyvena net dvylika žmonių – visi sportuoja, visi valgo – ore tvyro sodresni kvapai. Ypač jei kas nors valgo žuvį arba indišką maistą. „Man patinka česnakų kvapas, man buvo gerai“, – juokiasi ji. Lašišų ar tunų kvapas laikosi ilgiau, bet galiausiai išsisklaido.
Tačiau ten nėra dirvos, žolės, lietaus kvapo. Kvapai – pastovūs, pažįstami, tarsi ilgai būnant uždarytame kambaryje.
Kvapas – pirmas ženklas, kad astronautai grįžo į Žemę. S. Williams atsimena, kaip po pirmosios misijos nusileido dykumoje Kalifornijoje: „Kai tik atidarė liuką, smogė žemės ir šalavijų kvapas – ten auga daug šalavijų. Tas kvapas buvo toks stiprus, toks ryškus... Mes vėl grįžome į planetą. Į Žemę.“ Drėgmės, augmenijos kvapas, organinės, gyvos aplinkos – kai tai pakeičia sterilų orą, kvapas tampa ne fonu, o patirtimi.
Vandens palaima
Viena stipriausių S. Williams patirčių susijusi su vandeniu. Kosmose nėra tekančio vandens. Nėra krintančios srovės. Vanduo – tai didžiuliai lašai, kuriuos reikia gaudyti it sunkius muilo burbulus. Astronautai neišsitepa – tik prakaituoja. Prausiasi drėgnomis servetėlėmis – atsargiai, taupydami kiekvieną lašą. Vanduo orbitoje – sistemos, technologijos dalis, resursas, bet ne pojūtis.
„Don Pettitas (vienas garsiausių ir vyriausių – sulaukęs 70-ies – aktyvių JAV astronautų – red. past.) ir aš kalbėjome apie tai, ko labiausiai pasiilgome. Abu sutarėme: kriauklės. Tiesiog ateiti ir pamerkti rankas po tekančiu vandeniu, nusiprausti veidą“, – sako ji.
Grįžimas į Žemę S. Williams pirmiausia buvo sugrįžimas prie vandens. Galimybė ne apsipurkšti, įsitrinti vandeniu, bet jausti, kaip jis teka oda, tam tikra kryptimi, turi svorį. Sugrįžus prausimasis duše tampa ne buitine procedūra, o beveik emociniu įvykiu. Po mikrogravitacijoje praleistų mėnesių patirti ant pečių krintančio vandens jausmą – stiprus, beveik sukrečiantis malonumas.
Higienos procedūros kosmose – viena žmogiškiausių temų. Be gravitacijos kūnas nejaučia įprastų signalų, tad toks paprastas fiziologinis procesas kaip šlapinimasis ar tuštinimasis virsta sąmoningu veiksmu. Prisitaikyti reikia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Astronautai turi įveikti baimę eiti į tualetą, nes žino, kad savaime išsituštinti nepavyks – niekas nekris žemyn, turi priversti save įsisamoninti, kad speciali sistema pašalins išskyras.
„Visų pirma reikia tiesiog sugebėti tai padaryti. Kūnas nėra prie to pripratęs – tenka įdarbinti tam tikrus raumenis, išstumti viską tinkama kryptimi“, – juokdamasi pasakoja S. Williams.
Tie milijardai žvaigždžių – mes esame tiesiog maža planeta aplink vieną žvaigždę. Taip, ten yra gyvybės.
Sapnai ir garsai
Miegas ten taip pat kitoks. Astronautai negali atsigulti – jie prisisega miego maiše, prisitvirtina prie sienos. Nejaučia, kad kūnas slegia paviršių. Iš pradžių tai atrodo labai keistai – tarsi kūnas nežinotų, kur jis baigiasi.
Prieš pat užmigdama S. Williams sako matanti kibirkštis. „Tai kažkokia spinduliuotė, kuri pasiekia kažkurią smegenų dalį, sukelia mažų šviesos blyksnių vaizdą. Nesakyčiau, kad tai baisu, bet šiek tiek neramu, nes galvoji: oi, kokios spinduliuotės aš čia gaunu? Tai yra vienas iš tų ilgalaikių buvimo kosmose padarinių“, – sako moteris.
Kokie sapnai kosmose? Kitokie nei Žemėje? „Mano tėvas neurologas klausė to paties. Kartais sapnuodavau tai, ką patyriau. Tai, kur buvau, ką dariau. Jie šiek tiek beprotiški, kaip ir visi sapnai. Sapnavau, kad esu kosmose, kad esu namuose. Ir grįžusi į Žemę sapnavau kosmosą, tačiau kuo daugiau laiko praeina nuo skrydžio, tuo mažiau sapnuoju kosmosą.“
Garsai stotyje tampa fonu: ūžia ventiliatoriai, kondicionavimo sistema, traška metalas. „Esu pripratusi prie kosminės stoties. Ji – tarsi antrieji namai“, – paprašyta papasakoti apie daugiausia baimės sukėlusius garsus sako S. Williams.
Stoties konstrukcija pagaminta daugiausia iš aliuminio, kuris šildamas ir vėsdamas – kosminei stočiai judant iš šešėlio į šviesą – skleidžia garsus. „Ypač juodai nudažytos jungiamosios dalys – jos kaista labiau“, – aiškina astronautė.
Per pirmąją misiją ji nuolat klausdavo apie garsą, kurį skleidė kolegų pasukama kamera. Kai vienos misijos metu kurį laiką amerikietiškajame kosminės stoties segmente gyveno viena, buvo už ją atsakinga, vis klausė Žemėje likusių kolegų, ar tai, ką girdi, yra normalu. Dabar, per tris misijas orbitoje iš viso praleidusi daugiau nei 606 dienas, S. Williams skiria vožtuvo dunksėjimą nuo motoro ūžimo: „Panašiai kaip namuose – ilgainiui supranti, kada įsijungia katilas.“
Paradoksas, tačiau jei kosminėje stotyje pasidaro tyliau nei įprasta, tai kelia nerimą. Tyla kosmose gali reikšti problemą. Žemėje tyla ramina. Kosmose ji gali gąsdinti.
Tikėti ir pasitikėti
Emocijos kosmose? Jos niekur nedingsta. Šimtus kilometrų keliauja kartu su žmogumi. Legendinė astronautė būdama kosmose verkė – pasiilgo žmonių, savo šuns. Verkė. Tačiau net verkti negalėjo – ten ašaros nesrūva, jos kaupiasi akyse. „Jas reikia pašalinti, kitaip nieko nematysi. Būsi kaip žuvis akvariume“, – juokiasi moteris. Kosmose net toks žemiškas dalykas kaip emocijų išraiška virsta paprasčiausia fizika.
Niekur nedingsta ir baimė. Ne, tai nėra panika – tik foninis jausmas. Suvokimas, kad bet kada gali sugesti kosminių aparatų sistemos.
Kilus techninių nesklandumų, S. Williams laikosi principo: nespręsti visų problemų iš karto. Vienu metu imtis tik vienos, negalvoti apie globalią katastrofą, – tik apie vieną konkretų žingsnį.
„Žmonės kartais klausia: kodėl reikia dvejus metus treniruotis prieš erdvėlaivio paleidimą? Nes kartu su valdymo komanda peržiūrime visus įmanomus scenarijus“, – anot astronautės, reikia kūrybiškai mąstyti apie galimus gedimus.
Likus trejiems metams iki pirmojo S. Williams skrydžio, įvyko NASA daugkartinio erdvėlaivio „Columbia“ katastrofa. 2003 m. vasario 1 d., jau grįžęs į Žemės atmosferą, orlaivis subyrėjo į šipulius kartu nusinešdamas visų septynių įgulos narių gyvybes. Ar tai pakeitė jos požiūrį į mirtį?
„Ne į mirtį, bet į... norą tyrinėti daugiau. Jie atliko svarbių mokslinių eksperimentų, kurie padeda mums suprasti, kaip geriau naudotis kosmine stotimi, kaip atlikti dar įspūdingesnius eksperimentus, toliau plėtoti galimybę gyventi kosmose ilgiau ir žengti į priekį. Pažinojau visus juos. Kai kuriuos – labai gerai“, – sako S. Williams.
Suvokimas, kad kolegos žuvo darydami tai, ko labiausiai norėjo, suteikė dar stipresnį jausmą: „Turime tęsti. Turime tai padaryti jų atminimui.“ Tas pats buvo ir po „Challenger“ avarijos 1986 m. sausį, kai erdvėlaivis subyrėjo 73-iąją skrydžio sekundę, pakilęs vos į 15 km aukštį, pražudydamas septynis astronautus. „Todėl ir toliau skraidėme erdvėlaiviais. Galvojome, kad galime tai daryti geriau, išmoksime daugiau. Neleisime, kad jų žūtis mus sustabdytų. Jie to nenorėtų.“
Visi žino apie rizikas. Tačiau iš kiekvienos tragedijos mokosi.
S. Williams pasakojo, kad vieną naktį įgulą pažadino aliarmas: žemiau orbitoje sprogo palydovas, susiformavo šiukšlių debesis, galėjęs pataikyti į stotį. Astronautai turėjo 45 minutes pasirengti galimai evakuacijai. „Juokinga, kad visi susirinkome prie tualeto, – paskutinį kartą pasinaudoti didžiojo kosminio viešbučio patogumais, nes erdvėlaiviai maži, jų tualetai prastesni“, – pasakojo moteris. Apsikabindama su kolegomis, ji pamąstė: jei turėtume išskristi ir stotis liktų tuščia – būtų keista.
Ar kuris iš kolegų yra psichologiškai palūžęs? S. Williams tikina: ne. Kai kas patirdamas stresą mėgsta pabūti vienas. Kiti tampa labai šnekūs. Kosminėje stotyje visi labai geri, rūpinasi vienas kitu.
Laukimo strategija
Kasdienė rutina orbitoje tampa psichologiniu ramsčiu. Darbai planuojami minučių tikslumu – griežta paros struktūra padeda išlaikyti stabilumą, ypač kai misija netikėtai užsitęsia. Nieko neveikimas kosmose pavojingas ne fiziškai, o psichologiškai: mintys ima suktis ratu, atsiranda erdvės nerimui.
72-osios ekspedicijos metu, kartu su Butchu Wilmore’u į Tarptautinę kosminę stotį ji skrido erdvėlaiviu „SpaceX Crew-9“. Kosmose abu turėjo likti vos dešimt dienų, tačiau dėl techninių nesklandumų misija užsitęsė – į Žemę juodu grįžo tik po 286 dienų. Tuo metu S. Williams ieškojo, kuo gali būti naudinga: padėjo tvarkyti atsargas, užsiėmė eksperimentais, palaikė kitus įgulos narius.
Per pirmas dvi misijas rašė dienoraščius. Rašė ir šį kartą.
Sunkiausia buvo nežinomybė, kiek dar reikės laukti, ir pokalbiai su šeima. Vaizdo skambučiai, žinutės, balsai iš Žemės priminė, kad egzistuoja pasaulis už stoties sienų. Ilgesys kosmose gali būti stipresnis nei Žemėje, nes nėra fizinių dirgiklių, kurie nukreiptų dėmesį, – aplinka visada ta pati, žmonių ratas tas pats. Žemėje nežinomybė dažnai reiškia nerimą. Kosmose – dar ir fizinę izoliaciją. Tačiau S. Williams nesijautė palikta likimo valiai – žinojo, kad šimtai žmonių dirba Žemėje tam, kad ji kartu su misijos partneriu kuo greičiau grįžtų namo.
Pamatyti stebuklą
„Gal atrodo, kad atsakinėju kaip robotas, bet norėčiau, kad žmonės suprastų: tai nepaprasta galimybė. Net kai buvau dislokuota jūroje. Ryte išeini laukan, aplink – vandenynas, matai vienus gražiausių saulėtekių, kokius gali įsivaizduoti. Tas pats kosmose. Prieini prie iliuminatoriaus – ir nežinai, ką pamatysi. Kiekvieną dieną – staigmena. Tik žinai, kad tai netruks amžinai. Kada nors grįši namo. Per pirmą skrydį verkiau išvykdama, nes galvojau: nežinau, ar turėsiu tokią galimybę dar kartą. Tai taip nepaprasta“, – sako astronautė.
Kosmose astronautai per dieną išvysta šešiolika saulėtekių ir tiek pat saulėlydžių. Kas, ką pamatė, S. Williams buvo keisčiausia?
„Dabar yra labai daug ryšio palydovų „Starlink“. Tai paliko įspūdį – aplink planetą orbitose yra labai daug objektų. Kitas dalykas – šį kartą buvo labai įspūdinga. Sunkiai matoma plika akimi. D. Pettitas ir Mattas Dominicas fotografavo mėlynus srautus ir raudonas auras, kylančias iš griaustinio debesies. Energija, sklindanti aukštyn. Žinau tai ir dėl to, kad Nichole Ayers fotografavo po mūsų išvykimo. Nuostabios nuotraukos – energija, sklindanti iš žaibo. Neįtikėtina. Neturėjau supratimo, kad tokie reiškiniai egzistuoja. Žmonės žinojo apie juos, bet sunku buvo dokumentuoti. Dabar turimos kameros leidžia tai daryti. Donas su savo kamera galėjo fotografuoti Paukščių Taką. Nuostabu matyti tiek milijardų žvaigždžių. Tačiau sunku fotografuoti tiksliai, nes judame labai greitai.“
Gražiausias matytas dalykas? „Pašvaistė. Viena iš didžiausių privilegijų, kad buvome ten visą 2024-ųjų vasarą. Dėl saulės aktyvumo pašvaistė buvo žemiau nei paprastai. Šį kartą praktiškai skriejome per pašvaistę. Tai buvo nepaprastai. Ne tik įprastos žalios šviesos – matėme ir rožinę, ir violetinę. Tai reiškia stipresnį reiškinį, sąveiką su kitais mūsų magnetinio lauko elementais.“
Ar tiki, kad kosmose esama gyvybės? „Žinoma. Tie milijardai žvaigždžių – mes esame tiesiog maža planeta aplink vieną žvaigždę. Taip, ten yra gyvybės. Žemėje gyvybė egzistuoja ten, kur niekada nebūtume pagalvoję, – vandenyno dugne prie terminių angų, be šviesos, be normalaus slėgio, tamsoje. Ir keistų dujų randame. Per antrąjį kosmoso žygį Butchas rinko mėginius nuo stoties paviršiaus. Ant stoties išorės gyvena mikrobai. Greičiausiai jie iš mūsų, nes yra šalia ventiliacinių angų, tačiau tai įrodo – jie gali gyventi vakuume, esant temperatūros svyravimų. Tai dar vienas įrodymas, kad kažkas galėtų gyventi ten, – netgi tokiose vietose kaip Jupiterio palydovai. Manoma, kad viename iš jų – Europoje – yra vandens. Jei yra vandens, greičiausiai yra ir ko nors kito. Akivaizdžiai yra vandens pėdsakų Mėnulyje ir Marse. Arba kokio nors skysčio. Galbūt Marse bent jau kas nors buvo – galėtume pamatyti, jei ten nukeliautume.“
Palaima jausti vėją
Tarp misijos ir gyvenimo Žemėje astronautai išgyvena adaptacijos laikotarpį. Jiems sugrįžimas – ne triumfo akimirka, bet pojūčių perkrovos laikas. Reikia vėl išmokti įprastų veiksmų, priprasti, kad Žemėje viskas turi svorį: kūnas, kurį turi išlaikyti atpratę raumenys, daiktai, kurie čia – skirtingai nei ten – numesti gali nukristi ir sudužti.
„Visada jaučiu šleikštulį. Vestibulinė sistema kosmose tiesiog išsijungia. Kai grįžti, gravitacija staiga vėl ima veikti.“ Pastarąjį kartą orbitoje praleidusi 286 dienų, S. Williams sako kone dvi paras jutusi pykinimą. Nusileidus net išlipti iš skafandro reikia atsargiai: pakeli galvą per greitai – aptemsta akyse.
Vėliau – apie mėnesį trunkanti reabilitacija. Reikia iš naujo įvaldyti smulkius pusiausvyros ir kaklo raumenis, kurie Žemėje visą laiką dirba, palaikydami galvą, bet orbitoje buvo beveik nenaudingi. „Dažnai matote, kaip astronautus kas nors prilaiko, – ne todėl, kad jie negalėtų vaikščioti, bet dėl to, kad visi tie smulkūs raumenys turi vėl pradėti veikti.“
Tačiau kartu tai – malonumas: palaima jausti vėją, vandenį, gravitacijos spaudimą, skirtingas temperatūras. Paprasti dalykai vėl tampa stebuklais. Grįžusi iš paskutinės misijos ji iškart žinojo, ko nori: vyro kepto sumuštinio su sūriu. „Negalėjau pagalvoti apie nieko geresnio. Tie du dalykai kartu – o, kaip gerai.“
Naujausi komentarai