Sovietinis NSO prototipas: MA-6 „Kempinė“

Po anglies šachtų stogu

Šių orlaivių paskirtis – naikinti sunkiuosius JAV bombonešius B-29. Sovietai manė, kad šie bombonešiai ypač dažnai skraido šiaurės ašigalio apylinkėse. Kad būtų galima vykdyti tokias misijas, "Kempinių" eskadrilę sugalvoti įkurti TSRS tuo metu priklausiusiame Špicbergeno salyne (dabar dar vadinamas Svalbardu).

1948 m. TSRS Špicbergene pradėjo iš naujo eksploatuoti akmens anglies šachtas. Iš šalies tai galėjo pasirodyti keista – juk naudingų iškasenų netrūko ir žemyninėje dalyje. O anglies gabenimas iš tolimos šiaurinės salos Šiaurės Ledinuotuoju vandenynu kainavo pasakiškus pinigus. Tačiau apie paslaptį neįtarė net į salą plaukusių laivų tresto "Arktiugol" kapitonai – jie nežinojo, kad į Špicbergeną plukdo naujus superslaptus ginklus.

"Kempines" nuspręsta naudoti kaip skraidančias šarvuotas platformas. Pasigirdus pavojaus signalui, diskų eskadrilė pakildavo į 10 km aukštį ir radaro sistemomis aptikdavo B-29 rikiuotes. Po vizualinio kontakto diskai pakildavo virš bombonešių – taip, kad amerikiečių kulkos atsimuštų į šarvuotą disko dugną – šarvas vietomis siekė 4 cm storį. Pilotui pradėjus "Štrauso valso" manevrus, diskai galėdavo šaudyti iš 37 mm kalibro patrankų. Teoriškai 6 tarybinių NSO eskadrilė per vieną mūšį neva nesunkiai būtų sunaikinusi 100 bombonešių.

Iš viso buvo sukonstruota ir išbandyta 12 tarybinių skraidančių lėkščių. Disko ekipažą iš pradžių sudarydavo 8 asmenys: 4 artileristai, radaro specialistas, šturmanas, antrasis pilotas ir ekipažo vadas. Bandymų metu buvo apmokomi radarų specialistai, šauliai. Pilotai mokėsi neįprastų pilotažo figūrų.

Tuo pat metu buvo testuojamas skraidančių lėkščių maksimalus greitis, skrydžio nuotolis, maksimalus skrydžio aukštis ir kt. Dėl slaptumo "Kempinės" nebuvo žymimos. Kaip tik su viena tokia lėkšte ir susidūrė pilotas P. Vusovas. Po šio incidento atėjo įsakymas "iš viršaus" diskus pažymėti raudonomis žvaigždėmis.

Raketų era

1952 m. rudenį skraidančių diskų bandymų programa buvo baigta. Gauta daugybė ataskaitų ir dokumentų.

Tų pačių metų lapkričio 27 d. buvo suformuota 1-oji Šiaurės eskadrilė, kurią lakūnai juokais praminė "Pirtimi" («Баня»). Jos vadu buvo paskirtas kapitonas Grigorijus Savičenka, neoficialioje aplinkoje tapęs "Pirtininku".

Tačiau 1953 m. kovą, mirus J. Stalinui, padėtis staigiai pasikeitė. Prie šalies vairo stojęs N. Chruščiovas skatino raketų pramonę. Jo įsitikinimu, viena raketa su atomine bomba galėjo pakeisti visą sunkiųjų tankų batalioną. Jei zenitinė raketa gali numušti priešo lėktuvą, kam reikalingos naikintuvų MiG-15 eskadrilės? Taip karinė aviacija patyrė kone barbariško naikinimo etapą – naikintuvai buvo tiesiog ištempiami laukan ir niokojami buldozeriais.

Nieko stebėtino, kad tokia pat lemtis ištiko ir skraidančiuosius diskus. Nuo bandomųjų aparatų buvo pašalinta šarvuotė, ginkluotė, vertingi įrenginiai, o skraidančių lėkščių liekanos buvo paskandintos prie Špicbergeno krantų, maždaug 300 metrų gylyje, kur jos, tikėtina, guli ir šiais laikais.