Sovietinis NSO prototipas: MA-6 „Kempinė“

Jei žmogus prisiekinėja XX a. 6-ame dešimtmetyje matęs skraidančią lėkštę, neskubėkite jo smerkti ir laikyti pamišėliu. Giedrą 1951 m. liepos 16 d. rytą iš TSRS Šiaurės laivyno teritorijos Murmanske eilinės patruliavimo užduoties pakilo 1619-ojo naikintuvų aviacinio pulko grandis La-11. Pirmąsias 30 min. skrydis vyko ramiai, o tada, skrisdamas maždaug 4 km aukštyje, skrydžiui vadovaujantis kapitonas Piotras Vusovas Šiaurės Žemės pusėje pastebėjo lėtai judantį kažkokį objektą.

"Jo greitis buvo ypač mažas – apie 100 km/val., todėl iš pradžių pamaniau, kad tai – laivas, – prisimena lakūnas. – Bet priskridęs arčiau išvydau labai keistą objektą. Tai buvo tamsus diskas, kurio skersmuo – apie 20 metrų. Diskas neturėjo jokių atpažinimo ženklų, bet buvo ginkluotas galingais pabūklais – jos styrojo disko apatinėje dalyje. Tokio aparato nebuvau matęs, todėl iškart susisiekiau su baze ir pranešiau, kad pažeista oro erdvė."

Tuo momentu disko pilotas, ko gero, pastebėjo naikintuvus ir staigiai pakeitė skrydžio trajektoriją. Kadangi patruliavimas buvo karinis, P. Vusovas nusprendė keistą objektą atakuoti. Pirma 23 mm kalibro salvė diskui lyg ir nepadarė jokios žalos, tad lakūnas apsisuko ir ėmė ruoštis antrai serijai. Tada atskriejo radijo pranešimas: P. Vusovui ir jo pavaldiniui, leitenentui Ivančenkai buvo įsakyta nutraukti ugnį ir, įjungus radijo švyturį, tučtuojau grįžti į bazę.

Oro uoste lakūnų jau laukė spec. tarnybų karininkas ir tylus vyriškis civilio drabužiais.

"Išsigandau, – prisimena P. Vusovas. – Laikai buvo tokie... O juk aš elgiausi taip, kaip buvo įsakyta."

Viskas baigėsi tuo, kad abiejų pilotų buvo įsakmiai paprašyta laikyti liežuvį už dantų. Tą pačią dieną jie buvo perkelti: P. Vusovas – į Ramiojo vandenyno laivyną, Ivančenka – į Chabarovską. Kaip kompensaciją ir "tylėjimo garantiją" jie buvo paaukštinti.

"Skraidantys blynai" Pėnemiundėje (Vokietija)

XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje jaunas vokiečių aviakonstruktorius Oregonas Irmanas Mayeris suprojektavo skraidymo aparatą, išoriškai panašų į aukštyn kojom apverstą dubenėlį su žiedu per vidurį. Toks technologinis sprendimas įgalino ginti svarbiausias technines orlaivio dalis nuo priešo kulkų, maža to, apatinėje "lėkštės" dalyje buvo galima įrengti nedidelio kalibro automatinį pabūklą.

Tiesa projektas taip ir liko popieriuje – autorius puikiai suvokė prototipo trūkumus. Jaunojo kolegos gabumus pastebėjo bendradarbis Heinrichas Zimmermannas. Jis domėjosi neįprastais skraidymo aparatų sprendimais, o ypač perspektyvūs, jo manymu, buvo "skraidantys diskai". H. Zimmermanną sudomino I. Mayerio projektas ir jis jaunuolį pakvietė į savo kolektyvą. Bendradarbiavimas buvo ypač vaisingas – I. Mayeris buvo neprilygstamas idėjų generatorius ir pagyvino inžinierių grupės darbą.

1942-1943 m. Pėnemiundės poligono apylinkėse liudininkai ne kartą matė "skraidantį blyną", kuris išoriškai buvo panašus į apverstą dubenį. Dubens centre į lašą panaši permatoma piloto kabina. Tokį diską skraidindavo turboreaktyviniai varikliai Jumo-004B. Diskas išvystydavo maždaug 700 km/val. greitį, o tūpti galėdavo ir 60 km/val. greičiu.

Tiesa, skraidymo aparatas ore sklęsdavo ypač nestabiliai. Kaip prisimena vienas per stebuklą gyvas likęs Pėnemiundės koncentracijos stovyklos KC-4A kalinys, 1943 m. rugsėjį vienas toks diskas bandomojo skrydžio metu sėkmingai pakilo, bet dėl stipraus vėjo apsivertė, nukrito, užsiliepsnojo ir sprogo.