Įprastai vulkaninei salai reikalingas nuolatinis ugnikalnių aktyvumas, kad ji išliktų virš vandens – puikus to pavyzdys yra Havajai. Tačiau ugnikalniai po Bermudų sala, kuri pati yra senovinės povandeninių ugnikalnių sistemos viršūnė, užgeso daugiau nei prieš 30 milijonų metų. Todėl buvo tikimasi, kad bėgant laikui sala tiesiog panirs po vandeniu. Tačiau taip neatsitiko.
Dabar, pasitelkę dviejų dešimtmečių žemės drebėjimų įrašus, tyrėjai Williamas Frazeris ir Jeffrey Parkas mano sudėlioję šią dėlionę. Tyrimui naudoti duomenys buvo surinkti iš vienintelės Bermuduose esančios seisminio stebėjimo stoties. Tai leido mokslininkams sukurti Žemės gelmių vaizdą maždaug 20 mylių (apie 32 km) gylyje po sala.
W. Frazeris ir J. Parkas tyrinėjo tolimų žemės drebėjimų sukeliamas vibracijas. Tai tapo esminiu jų atradimo raktu, nes seisminės bangos sklinda skirtingai, priklausomai nuo požeminių uolienų sluoksnių tankio ir sudėties.
Ką gi jie atrado? Paaiškėjo, kad po Bermudų sala, kurioje gyvena daugiau nei 60 tūkst. žmonių, tiesiog po vandenyno pluta slypi milžiniška uolienų plokštė, kuri ir padeda salai išlaikyti pusiausvyrą virš vandens. Mokslininkų vertinimu, šios plokštės storis siekia apie 12 mylių (beveik 20 km), o jos tankis yra maždaug 1,5 procento mažesnis nei aplinkinio mantijos sluoksnio, todėl ji yra lengvesnė.
Manoma, kad ši plokštė susiformavo prieš 30–35 milijonus metų, kai anglimi turtinga išsilydžiusi mantijos uoliena įsiterpė į plutos pagrindą ir ten sustingo. Šis geologinis procesas vadinamas „pado prieaugiu“ (angl. underplating).
Savo tyrimo išvadose W. Frazeris ir J. Parkas rašė: „Giliausias sluoksnis yra maždaug 20 km storio ir tikriausiai susiformavo per ugnikalnių išsiveržimus, kurie sukūrė Bermudus, arba netrukus po jų. Mes manome, kad šis sluoksnis yra plutos prieaugis, kuris nuo salos centro į šonus gali tęstis dar 50–100 km. Jei šis pasluoksnis yra lengvesnis už mantiją, jis gali išlaikyti visą salos masyvą.“
Dabar W. Frazeris tikrina teoriją, ar ir kitos salos visame pasaulyje po savimi neturi panašių „plūduriuojančių“ plokščių.
Kalbėdamas apie naujausią atradimą, W. Frazeris teigė: „Bermudai yra nepaprastai įdomi vieta tyrimams, nes daugelis jų geologinių savybių neatitinka karštojo taško (angl. mantle plume) modelio – klasikinio būdo, kaip medžiaga iš Žemės gelmių išstumiama į paviršių. Mes matome storą plutos prieaugio sluoksnį, o tai nėra būdinga daugumai karštųjų taškų. Kartu su naujausiais geocheminiais stebėjimais tai rodo, kad Žemės mantijoje vyksta kiti konvekciniai procesai, kurių dar iki galo nesuprantame.“
Naujausi komentarai