Peržengiant disciplinų ribas
V. Kavolio transdisciplininių tyrimų instituto direktorė doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė sveikinimo kalboje pabrėžė sparčiai kintančios visuomenės keliamus iššūkius universitetams, akademinės tapatybės kaitą ir būtinybę ieškoti būdų, kaip išlikti aktualiems šiuolaikiniame mokslo pasaulyje. Instituto direktorė taip pat išskyrė sociologo Vytauto Kavolio indėlį, primindama jo mokslinės vaizduotės ir kūrybiškumo svarbą. Pasak jos, V. Kavolio mintys apie mokslą, kaip gebantį ne tik analizuoti, bet ir apjungti skirtingus pasaulius, išlieka aktualios ir šiandien.
VU Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininkas dr. Giedrius Alkauskas, savo darbe apjungiantis matematiką ir muziką, pranešime „Mokslo–meno sintezė ar lydinys? Multidisciplinijos galimybės ir pavojai“ aptarė skirtingų mokslo disciplinų apjungimo principus. Jis pabrėžė, kad vieno talento neužtenka – likdamas vienoje disciplinoje mokslininkas negali aprėpti visos tiriamo reiškinio įvairovės. Pasak pranešėjo, tik lygiaverčiai derinamos mokslo sritys leidžia sukurti tikrą tarpdisciplininį sintezės rezultatą, o procesui būtinas mokslinis sąžiningumas. G. Alkauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad tarpdisciplininis bendradarbiavimas atveria naujas pažinimo galimybes, tačiau reikalauja atsakingo metodų taikymo ir aiškaus ribų suvokimo.
Vertinimas ar supratimas?
Seminaro diskusijoje, kurią moderavo VDU Edukologijos tyrimų instituto ir Lietuvių išeivijos instituto mokslininkas dr. Dainius Genys, Lietuvos mokslo tarybos Humanitarinių ir socialinių mokslų ekspertų komiteto pirmininkė prof. dr. Jurgita Verbickienė aptarė aktualius mokslo vertinimo ir tarpsdisciplininių tyrimų klausimus.
J. Verbickienė pabrėžė, kad tarpdiscipliniškumas tampa vis svarbesnis humanitariniuose moksluose. Ji atkreipė dėmesį, kad Lituanistikos prioriteto įgyvendinimo programoje dauguma teikiamų projektų yra tarpdisciplininiai, išskyrus tas sritis, kuriose reikalingas itin specifinis ir siauras ekspertinis žinojimas. Pasak mokslininkės, tai aiškiai atskleidžia kryptį, kuria juda šiandienos mokslas – į glaudų humanitarinių ir socialinių mokslų bendradarbiavimą.
J. Verbickienė taip pat pažymėjo, kad vis daugiau mokslininkų sunku vienareikšmiškai priskirti konkrečiai disciplinai, o doktorantūros studijos tampa įvairių sričių navigavimo procesu. Tai tendencija, stebima ir Vakarų akademinėje erdvėje, kurią mokslininkė įvardijo kaip „disciplinų išsiliejimą“.
Humanitarinių mokslų horizontai
Apibendrinamojoje seminaro diskusijoje, kurią moderavo VDU Užsienio kalbų instituto mokslininkė doc. dr. Vilma Bijeikienė, dalyvavo VU Filosofijos fakulteto dekanas prof. dr. Jonas Dagys, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas doc. dr. Ainius Lašas, VDU Skaitmeninių išteklių ir tarpdisciplininių tyrimų instituto direktorė prof. dr. Rūta Petrauskaitė bei VDU Menų fakulteto mokslininkė doc. dr. Jūratė Tutlytė. Diskusijoje jie aptarė humanitarinių mokslų raidos kryptis ir ateities perspektyvas.
„Nuo ko mes atsispiriame? Ar mes iš tikrųjų nesame fundamentaliai tarpdisciplininiai? Ar mes galime savyje atrasti tą monodiscipliną?” – klausė V. Bijeikienė.
Ar mes iš tikrųjų nesame fundamentaliai tarpdisciplininiai?
J. Dagys pastebėjo, jog istoriškai daugelyje viduramžių Europos universitetų filosofijos fakultetuose buvo dėstomos įvairios tiksliųjų, humanitarinių ir socialinių mokslų disciplinos. Jo nuomone, ribų braižymas ar bandymas jas kažkiek pratrinti labiausiai aktualus mokslo biurokratams. Mokslininkas taip pat išskyrė dvi akademinėje bendruomenėje šiuo metu matomas tendencijas. Pirmoji – bandymas apginti savo disciplinas, nes finansavimo skirstymas yra aiškiau apibrėžtas, kai yra nurodoma aiški mokslinė bendruomenė. Antroji – noras kuo plačiau tyrinėti problemą ar objektą ir supratimas, kad iš vieno disciplinos perspektyvos to visapusiškai padaryti neįmanoma.
Tuo tarpu A. Lašas pabrėžė inovatyvumo ir mokslinės drąsos trūkumą Lietuvos mokslininkų gretose, ypač kuriant konceptualiai naujas idėjas. Jis akcentavo, kad tik rizikuojant ir išdrįstant peržengti nusistovėjusias ribas galima pasiekti reikšmingą mokslinį rezultatą.
J. Tutlytė atkreipė dėmesį, kad tarpdiscipliniškumas daugeliui nėra paprastas procesas, nes mokslininkai įpratę veikti savo disciplinų rėmuose. Anot jos, norint išspręsti integralų klausimą, reikia didelių pastangų – peržengti disciplinų ribas, rasti bendrą vardiklį ir tada pasiekti prasmingus rezultatus. Tačiau mūsų turima sistema nėra linkusi skatinti disciplinų sankirtas.
R. Petrauskaitė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje jaunieji mokslininkai jau nuo doktorantūros studijų laikų ilgą laiką buvo ugdomi vienos disciplinos rėmuose. Tačiau peržengiant ribas ir apjungiant disciplinas būtina rasti balansą, nes abu kraštutinumai – labai siauras, gilus disciplininis žvilgsnis arba plati, bet paviršutiniška perspektyva – yra problematiški.
Renginio pabaigoje diskutantai atkreipė dėmesį į vis dažnėjantį teksto virsmą vizualais ir laipsniškai mažėjantį skaitymo mastą šiuolaikinėje visuomenėje. Pasak jų, akademija taip pat ne visuomet suspėja reaguoti į sparčiai vykstančius technologinius pokyčius. Kalbant apie dirbtinio intelekto vaidmenį, akcentuota, kad jis neišvengiamai keičia tiek mokslinę komunikaciją, tiek žinių kūrimo procesus, prie kurių mokslininkai turi prisitaikyti.
Renginį organizavo VDU V. Kavolio institutas, VDU Skaitmeninių išteklių ir tarpdisciplininių tyrimų institutas, VDU Humanitarinių mokslų fakultetas, VDU Išeivijos institutas. Renginį moderavo V. Kavolio transdisciplininių tyrimų instituto mokslininkas dr. Gytis Dovydaitis.
Naujausi komentarai