Į kosmosą buvo išsiųstos keturios laboratorinės pelės. Po sugrįžimo į Žemę paaiškėjo, kad viena iš jų tapo motina. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip įprastas biologinis procesas, mokslininkams šis faktas yra itin svarbus – jis padeda geriau suprasti, ar ateityje žmonės galės gyventi ir daugintis už Žemės ribų.
Spalio 31 dieną Kinija erdvėlaiviu „Shenzhou-21“ į maždaug 400 kilometrų aukštyje esančią kosminę stotį išsiuntė keturias peles, pažymėtas numeriais 6, 98, 154 ir 186. Dvi savaites jos gyveno mikrogravitacijos sąlygomis, patirdamos kosminės spinduliuotės poveikį bei prisitaikydamos prie gyvenimo orbitoje. Lapkričio 14 dieną graužikai sėkmingai grįžo į Žemę, o gruodžio 10-ąją viena iš patelių atsivedė devynis jauniklius.
Anksčiau mokslininkai jau buvo atlikę eksperimentus, kuriuose naudota po kosminių skrydžių gauta pelių sperma, tačiau tai pirmasis atvejis, kai pats gyvūnas po misijos natūraliai susilaukė palikuonių.
Iš devynių jauniklių išgyveno šeši – toks rodiklis laikomas normaliu. Patelė juos maitina, jaunikliai yra aktyvūs ir vystosi be matomų sutrikimų.
Pasak Kinijos mokslų akademijos Zoologijos instituto tyrėjos Wang Hongmei, šie rezultatai rodo, kad trumpalaikis buvimas kosmose neturėjo neigiamos įtakos pelių reprodukcinėms funkcijoms.
Eksperimentas turėjo aiškų mokslinį tikslą, tačiau nebuvo oficialus reprodukcijos bandymas. Pelės pasirinktos dėl genetinio panašumo į žmones, greito dauginimosi ir panašių fiziologinių reakcijų, todėl bet kokie neigiami pokyčiai būtų greitai pastebimi.
Vis dėlto misija neapsiėjo be iššūkių. Dėl netikėto „Shenzhou-20“ grįžimo grafiko pakeitimo kilo grėsmė, kad pelėms gali pritrūkti maisto. Antžeminė komanda skubiai ieškojo sprendimų ir išbandė įvairius astronautų maisto produktus – nuo presuotų sausainių iki sojų pieno. Pastarasis buvo pripažintas tinkamiausiu.
Vanduo į modulį buvo tiekiamas per specialų išorinį prievadą, o dirbtinis intelektas realiuoju laiku stebėjo pelių aktyvumą, mitybą ir miego ciklus, padėdamas prognozuoti išteklių sunaudojimą.
Viso eksperimento metu graužikai gyveno kruopščiai kontroliuojamomis sąlygomis. Apšvietimas buvo pritaikytas prie Žemės paros ritmo – nuo 7 iki 19 valandos. Mityba buvo subalansuota ir pakankamai kieta, kad gyvūnai galėtų nudilinti dantis, o ventiliacijos sistema šalino atliekas ir palaikė švarą.
Mokslininkai toliau stebės „kosmines peles“, analizuodami jų augimą ir galimus fiziologinius pokyčius. Ateityje taip pat bus vertinama ir jų palikuonių reprodukcinė sveikata.
Šie tyrimai svarbūs ne tik gyvūnų biologijai. Prieš planuojant ilgalaikes žmonių misijas į Marsą ar nuolatinių bazių įkūrimą Mėnulyje, būtina suprasti, ar gyvybė gali sėkmingai daugintis kosmose.
Ar žinduoliai gali pastoti, išnešioti ir atsivesti jauniklius mažos gravitacijos sąlygomis? Ar kosminė spinduliuotė gali paveikti ateities kartas? Vienas sėkmingas atvejis dar neatsako į visus klausimus, tačiau tai – svarbus ir viltingas žingsnis į priekį.
Naujausi komentarai