Daugumai žmonių juodoji skylė yra milžiniškas tamsus sūkurys, praryjantis viską aplinkui. Iš tikrųjų tai ne „skylė“, o erdvės regionas, kur gravitacija tokia stipri, kad net šviesa negali ištrūkti. Jos riba vadinama įvykių horizontu – negrįžtamu tašku. Apie tai rašo T4.

Išorinis stebėtojas niekada nematys, kaip objektas kerta šią ribą – jo vaizdas sulėtės, paraus ir palaipsniui išnyks. Tačiau žmogus, krintantis į vidų, horizonto kirtimo akimirką nepajus nieko ypatingo. Gravitacija didės kiekvienu metru, kol taps nepakeliama.

Kas vyksta viduje?

Artėjant prie įvykių horizonto, erdvė ir laikas apsikeičia vietomis – ištrūkimas tampa fiziškai neįmanomas. Gravitacija traukia skirtingas kūno dalis skirtingu stiprumu, o žmogus ištempiamas į ploną materijos siūlą. Šis procesas pavadintas spagetifikacija.

Toliau – visiška nežinomybė. Reliatyvumo teorija teigia, kad viskas baigiasi singuliarumu – begalinio tankio tašku, kuriame fizikos dėsniai nustoja galioti. Tačiau kvantinė mechanika teigia, kad informacija visatoje niekada neišnyksta.

Taigi, kyla vienas giliausių klausimų šiuolaikiniame moksle: kas nutinka informacijai apie tai, kas įkrenta į juodąją skylę?

Kam jos reikalingos?

Nepaisant visos savo tamsiosios šlovės, juodosios skylės yra ne tik naikintojai. Jos vaidina svarbų vaidmenį galaktikų gyvenime: daro įtaką žvaigždžių formavimuisi, valdo energijos pasiskirstymą. Taip pat jos gali būti „vartai“ į naujas fizinės realybės formas.

Beje, mūsų galaktikos centre taip pat slepiasi supermasyvi juodoji skylė.

Žinių riba

Įkritimas į juodąją skylę yra ne tik kelio pabaiga, bet ir taškas, kur mokslas susitinka su filosofija. Žmogus, atsidūręs ten, išnyktų amžiams, tačiau jo kelionė atskleistų daugiau apie pačią visatą nei tūkstančiai laboratorinių eksperimentų.