Kodėl didmiesčiuose žmonės vaikšto greičiau?

Jau daugybę metų mokslininkai yra pastebėję, kad kuo didesnis miestas, tuo greičiau jame vaikšto gyventojai. „Atlantic City“ aiškinasi, ar ėjimo tempas atspindi miesto ekonominį išsivystymą. Ar dažniau dedami žingsniai simbolizuoja storesnę piniginę?

Pirmą kartą mokslinis tyrimas apie vaikščiojimo greitį miestuose buvo išspausdintas 1976 metais „Nature“ žurnale. Tuomet Marcas ir Helen Bornsteinai norėjo išsiaiškinti ryšį tarp augančios žmonių populiacijos ir asmeninio žmogaus elgesio. Pora stebėjimus vykdė 15 miestų skirtingose šalyse. Mokslininkai išmatavo, kokiu greičiu skirtingose vietovėse vaikšto gyventojai.

Tyrimo išvadose paskelbta, kad kuo didesnis miestas, tuo jame žmonės greičiau vaikšto.

Bornsteinai spėjo, kad intensyvus žmonių eismas ir jų masės miestuose skatina elgesį su mažesniu „socialiniu bendradarbiavimu“. Psichologas Stanley Milgram manė, kad žmonės miestuose vaikšto greičiau, nes miestas kupinas jutiklių, o tai paskatina socialinio atsitraukimo efektą. Tuomet žmogus atsako greitesniais motoriniais judesiais, nes nori sumažinti aplinkos poveikį sau.

1989 metais geografai Walmsley‘us ir Lewisas nusprendė patikrinti Bernsteinų teoriją ir atliko tyrimą Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje. Mokslininkai pastebėjo, kad tikrai didmiesčiuose gyventojai eina šiek tiek greičiau, tačiau ryšys tarp miesto dydžio ir ėjimo tempo nėra toks ryškus, kaip teigė Bernsteinai.Tyrinėtojai man, kad įtaką žmogaus eisenos greičiui ir miesto dydžiui, kuriame jis gyvena, gali turėti ekonominiai veiksniai. Kai miestas auga, kyla atlyginimai ir pragyvenimo kaina, o kartu ir gyventojo laiko kaina.

Dar vienas svarbus sociologijai tyrimas apie ėjimo tempą ir miestus buvo atliktas 1999  metais psichologo Roberto Levine. Jis tyrimą atliko 31 pasaulio šalyje. Mokslininkas norėjo išsiaiškinti, kokie kiti veiksniai be gyventojų skaičiau turi įtakos miestiečių ėjimo greičiui.

Levine nustatė, kad greičiausiai gyventojai vaikšto Dubline, Amsterdame, Berne, Londone, Frankfurte, Niujorke, Tokijuje, Paryžiuje, Nairobyje ir Romoje.

Galima pastebėti, kad išskyrus Nairobį visi miestai priklauso ekonomiškai išsivysčiusioms šalims. Statistinė analizė parodė, kad tarp pagrindinių veiksnių, lemiančių gyventojų ėjimo greitį, yra BVP ir asmens perkamoji galia.

Moksliniai tyrimai įrodo, kad kuo miestas yra ekonomiškai aktyvesnis, tuo jame gyventojai greičiau vaikšto, nes su ekonomikos augimu kyla laiko vertė, o kartu ir gyvenimo tempas.

2006 metais panašų tyrimą pakartojo britų psichologas Ricahrdas Wisemanas. Jo rezultatai šiek tiek skyrėsi, nes tarp „greičiausiai vaikščiojančių“ miestų pateko ir Singapūras bei Brazilija. Svarstoma, kad tai gali atspindėti augančias ekonomikas.