Gvianos plokščiakalnio teritorijoje gausu karstinėmis įgriuvomis nusėtų „tepui“ (stalkalniai), sudarytų iš prekambro smiltainio uolienų.

Plokščiakalnio teritorija apima Pietų Amerikos šiaurės rytus, driekiasi Venesuelos, Brazilijos, Gajanos, Surinamo ir Prancūzijos Gvianos valstybių teritorijomis. 

Plokščiakalnis susidarė ant kristalinio Gvianos skydo. Šioje teritorijoje gausu karstinėmis įgriuvomis nusėtų „tepui“ (stalkalniai), sudarytų iš prekambro smiltainio uolienų. Tai pavieniai Ilgainiui erozijos suardyto senojo plokščiakalnio likučiai.

Erozijai padėjo drėgnas ir karštas klimatas – Gvianos plokščiakalnyje iškrenta 1200-1700 mm kritulių per metus, o centre – net iki 3500 mm.

Tropinių liūčių metu stalkalnius iš vidaus apsemdavo vanduo. Susidariusi išplauta ertmė netrukdavo įgriūti.

Auyantepui. Mount Roraima, Matawi Tepui, Autana Tepui, Ptari Tepui, Sarisarinama... Tai tik keletas iš 115 „stalo kalnų“, kurių aukštis viršija 1000 m, tad dėl tokių stačių gyvūnams nepraeinamų šlaitų, susiformavo savita augalija ir gyvūnija, o tokia jų izoliacija lygintina su Galapagų salų įvairove.