Žygiai gamtoje – gerų emocijų ir įsimintinų patirčių šaltinis

Žygiai tapo kasdienybe

Mėgstamiausia aktyvios moters laisvalaikio veikla – ilgi žygiai ir trumpesni pasivaikščiojimai gamtoje. Išėjusi į šalia namų esančią Šimonių girią, V. Jakubėnienė kartais nė nepajunta, kaip nužygiuoja dešimt ir daugiau kilometrų. Pasak jos, judėjimas gamtoje yra nuostabus geros nuotaikos, puikios savijautos ir stipraus imuniteto šaltinis.

Išsiruošusi į žygį moteris taip pat neretai įamžina kvapą gniaužiančių gamtos vaizdų. Ypač jei iškeliauja anksti ryte. Šis paros laikas – tiesiog stebuklingas, nes leidžia tapti dar tik bundančio miško dalimi. „Į žygius su kuprinėmis, laužu ir ant jo keptais lašiniais tėtis mane vesdavosi nuo pat vaikystės. Tad tikriausiai dar tada mano galvoje užsifiksavo, kad tai labai smagus dalykas. Aktyvaus gyvenimo būdo neapleidau ir mokyklos laikais, o studijų metais prasidėjo pirmieji ilgi žygiai su nakvynėmis ir giliais miškais. Taip šio hobio ir nebepaleidau“, – pasakoja V. Jakubėnienė.

Gyvendama Kaune pašnekovė pėsčiomis apeidavo kone visą miestą, o pajutusi didesnį gamtos poreikį, keliaudavo į netoli esančius Kazlų Rūdos miškus, Labanoro girią ar Dzūkiją. „Kaunas man labai patinka savo žaluma ir nuostabiais gamtos objektais. Tad labai dažnai lankydavausi Panemunės šile, Kleboniškio miške, Kauno marių regioniniame parke, apeidavau Nemuno ir Nevėžio santaką. Studijų metais daugiausia visur vaikščiodavau pėstute. Namus ir Senamiestį skyrė 7 km, tad juos smagiai nukulniuodavau per Ąžuolyną ir Laisvės alėją – prisimena Viktorija. – Prieš porą metų su vyru apsigyvenome Šimonių girios pakraštyje, vienkiemyje, 15 km nutolusiame nuo Anykščių. Gamta čia tiesiog nuostabi, tad džiaugėmės atrastais žygių takais.“

Atsipalaidavimas: žygių metu V. Jakubėnienei patinka fiksuoti gamtos grožį. Anot jos, tai veikia kaip pati geriausia meditacija. / V. Jakubėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Moteris pasakoja į gamtą žygiuojanti kone kasdien. Laisvadieniais neretai susiruošia į ilgus, visos dienos žygius. Kai trūksta laiko, bent jau vakare netoliese esančioje girioje nukulniuoja kelis kilometrus. „Dirbu sėdimą darbą, tad dienos pabaigoje dažniausiai jau svajoju apie pasivaikščiojimą gamtoje. Labai džiaugiuosi gyvendama girios pašonėje – neturint daug laiko, visada galima trumpai pasivaikščioti bent šalia namų. Tačiau, vos tik turime galimybę, su vyru stengiamės atrasti dar nežinomų takų. Važiuojame į regioninius parkus, ežerais garsėjantį Molėtų kraštą, apleistų dvarų gausias Rokiškio apylinkes. Kiekvieną kartą susidėliojame vis kitokį maršrutą, surandame įdomių lankytinų objektų“, – pasakoja V. Jakubėnienė.

Svarbiausia – klausyti širdies

Žygiuose Viktoriją dažnai lydi vyras Julius. Netgi pirmuoju poros pasimatymu tapo 17 km žygis pusnynais Šimonių girioje. Jakubėnai gamtoje ir susituokė, atšventė vestuves. Šventė įvyko trobelėje viduryje miško su tik gamtos teikiamais patogumais. „Daugelis skeptiškai žiūrėjo į mūsų idėją, tačiau vėliau neliko nė vieno abejingo miškui. Visi svečiai pripažino, kad svarbiausia elgtis taip, kaip nori širdis“, – šypsosi moteris.

Jei į kelią mylimasis leistis negali, pašnekovė žygiuoja viena. Daug laiko gamtoje vienumoje V. Jakubėnienė leisdavo per karantinus, dar gyvendama Kaune. „Susidėdavau reikalingus daiktus, pasiimdavau maisto, susirasdavau įdomų maršrutą ir išvažiuodavau į mišką. Namo grįždavau tik vakare, iki soties pasigrožėjusi gamta. Žinoma, mamai tokia mano veikla nelabai patikdavo, – sako ji. – Ypač mėgstu žygiuoti viena tada, kai esu blogos nuotaikos, jaučiu įtampą, stresą. Laikas gamtoje veikia kaip terapija ir leidžia pasijausti geriau. Vienu metu buvau užsikrėtusi ilgais žygiais, tad per dieną nueidavau net 20–25 km. Vėliau supratau, kad tikrai nebūtina tiek nužygiuoti, jog laikas gamtoje būtų vertingas.“

Ekstremalūs potyriai – įsimintiniausi

V. Jakubėnienė su malonumu prisimena visas savo išvykas į gamtą. Vis dėlto, pasak pašnekovės, labiausiai jai įsimena ekstremalūs žygiai, kuriuose viskas vyksta ne pagal planą.

Laikas gamtoje veikia kaip terapija ir leidžia pasijausti geriau.

„Įsimintiniausias žygis įvyko žiemą. Pūtė labai stiprus vėjas, naktį temperatūra siekė apie –10 °C, o gal net –15 °C. Eidami nuklydome į šoną ir vietoje suplanuotų 20 km nuėjome beveik 30 km. Ėjome per sniegą, ledą, pelkynus. Buvo taip šalta, kad net vanduo gertuvėse užšalo ir pavirto į šerbetą. Kadangi pasiklydome, į stovyklavietę sugrįžome ne dvyliktą valandą nakties, kaip planavome, bet antrą, o gal net pusę trijų. Tačiau niekas neberūpėjo, norėjosi tik atsigulti, sušilti ir užmigti. To įspūdžio niekada nepamiršiu, – atskleidė pašnekovė. – Taip pat teko trečią valandą nakties leistis iš Aukštųjų Tatrų, merkiant ne šiaip lietučiui o stipriam dušui. Nepadėjo nė speciali apranga, buvome šlapi iki paskutinio siūlelio. Laimei, avėjome kokybiškus batus, tad bent pėdos liko sausos. Nusileidome sušalę, pavargę, bet linksmai nusiteikę – bent jau tol, kol radome lietaus apsemtas palapines kempinge.“

Viena įsimintiniausių kelionių Viktorijai tapo išvyka plaukiant baidarėmis nuo Palūšės į Kauną. Į šią kelionę ji leidosi kartu su tėčiu. „Nemažu iššūkiu tapo irklavimas Lūšių, Šakarvos ir Žeimenio ežerais. Juose darbą palengvinančios srovės nėra, tad teko paklaidžioti, kol radome Žeimenos upės ištakas. Buvo tiesiog nepakartojama perplaukti upę nuo pačių ištakų iki kol ji įteka į Nerį. Žeimena yra pati vingiuočiausia upė, kokia man teko plaukti, jos ilgis – net 79,6 km. Tad kelionė paliko nepakartojamų prisiminimų, – pasakoja pašnekovė. – Ypač įsiminė užklupęs lietus – mūsų lietpalčiai įdėti kažkur toli tarp daiktų bagažo skyreliuose, o mes – viduryje Labanoro girios, tad išlipti nėra kur. Tokiomis akimirkomis susitaikai su viskuo ir gėriesi lietumi, giria, upe, neišlipamais krantais ir skardžiais. Kelionė truko keturias paras. Už Jonavos, nepasiekę Kauno, ją baigėme, nes paskutinę naktį mūsų palapinę miegant permerkė lietus. Tad viduryje nakties nubėgome į šalia buvusios negyvenamos trobelės pastogę. Rytas buvo gražus ir giedras, o šalia miegojo susirangęs kačiukas – kaip geras ženklas, kad viskas praeina.“

Pasak V. Jakubėnienės, žygiai, kuriuose sušąli, sulyji, pasiklysti, ir būna  patys įsimintiniausi ir smagiausi. „Įdomiausia tai, kad nė po vieno tokio žygio nesu susirgusi. Matyt, laimės hormonai išties stiprina imunitetą“, – svarsto ji.

Patirčių kolekcija

Savo žygių akimirkomis V. Jakubėnienė dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Kilometrų kolekcija“. Pašnekovės teigimu, žygiuodama ji kolekcionuoja ne tik kilometrus, bet ir pačias geriausias patirtis ir emocijas. Be to, pašnekovei patinka ne tik žygiuoti, bet ir važiuoti dviračiu ar riedučiais, plaukti baidarėmis. Tokiose kelionėse visada laukia kas nors netikėto.

„Žygių ir kelionių metu mėgstu fiksuoti gamtos vaizdus, tad džiaugiuosi nemaža nuostabių fotografijų kolekcija. Gamta yra graži visais metų laikais, o šio grožio fiksavimas veikia kaip pati geriausia meditacija, – sako pašnekovė. – Žygiuodamas išmoksti ne vieną svarbią pamoką, o vertingiausių patirčių dovanoja žygiai, kuriuose ne viskas klostosi sklandžiai. Pavyzdžiui, visai neseniai su vyru nusižiūrėjome vieną ežerą ir nusprendėme jį apeiti. Pradėję žygį, supratome, kad einame visiška pelke. Pažiūrėję į satelitinį mūsų pasirinktos vietovės vaizdą pamatėme, kad šio ežero ištakos tiesiog išraizgytos upeliais. Tačiau vis tiek įvykdėme savo planą ir patyrėme ne vieną smagų nuotykį. Tokie žygiai išmoko būti kantriam, prisitaikyti. Tada nebeatrodo baisus nei sniegas, nei vėjas, nei lietus, nei kitose gyvenimo srityse kylantys iššūkiai.“

Gyvenimas girios pakraštyje

Viktorijos ir jos vyro naujieji namai – Šimonių girios pakraštyje, 15 km už Anykščių. Vienkiemį iš skirtingų pusių supa laukai, upelis ir miškai.

Namai: gamtą mylinti V. Jakubėnienė neseniai apsigyveno Šimonių girios pakraštyje. Miškas čia – visiškai laukinis, tad pro namų langus galima stebėti girios gyventojus. / V. Jakubėnienės asmeninio archyvo nuotr.

„Gamta čia visiškai laukinė, tad išėję pasivaikščioti kone kaskart sutinkame elnių ar briedžių, arba bent jau randame jų pėdsakų. Per langą dažnai matome, kaip netoliese ateina pasiganyti elniai. Lauko gale esame jiems sukrovę šieno kupetą, tad rytais pusryčiaudami išjungiame šviesą ir pro langą stebime gražiuosius svečius. Galbūt todėl ir neturime televizoriaus – kam jo reikia, kai pro langą matyti kur kas įdomesnių dalykų? – juokiasi moteris. – Mus supanti gamta žavi visais metų laikais. Šiltuoju sezonu rytais pažadina garsus paukščių klegėjimas. Kas gali būti romantiškiau? Žinoma, pavasarį puikiai girdisi ir visi kiti miško garsai – besiporuojančių elnių baubimas, lapių lojimas, kitaip sakant, atbunda visa, kas gyva. Jei pavasarį, kylant saulei, išeini į žygį, pamatai patį gražiausią saulėtekį ir rūką, spinduliuojantį magišką energiją.“

Žiemą, iškritus sniegui, išėjusi į kiemą V. Jakubėnienė pamato daugybę laukinių gyvūnų paliktų pėdsakų. Pasak pašnekovės, tyliai sėlindamas ir jais sekdamas, gali vos ne akis į akį sutikti ir pačius pėdsakų savininkus.

„Gyvendami šalia gamtos, išmokome pastebėti mažus, kitiems galbūt nepastebimus dalykus. Išėję pasivaikščioti aptinkame elnių miego vietas, nes jos būna išgulėtos, pastebime nuskabytus krūmelius – vadinasi, jie čia pietavo. Tai išties stebuklinga, – šypsosi ji. – Netoli namų teko aptikti ir vilko pėdsakus. Tada vienu metu aplankė ir džiaugsmas, ir nuostaba, ir lengvas išgąstis.“

Į kelią – bet kokiu oru

Dar viena V. Jakubėnienės aistra – kalnai. Tad ne vieną vasarą atostogauti žygeivė išsiruošdavo į kalnuotų vietovių turinčias užsienio valstybes. Praėjusi vasara buvo pirmoji per ilgą laiką, kai pašnekovė pasiliko Lietuvoje. Bet atostogas ji vis vien praleido turiningai – su vyru išmaišė visą Žemaitiją. Pasak pašnekovės, gimtinėje yra išties gausu nuostabių gamtos buveinių, kurias verta aplankyti ne tik vasarą, bet ir žiemą. Žiemą žygiai dažnai būna įsimintinesni dėl gražių peizažų ir ekstremalesnių sąlygų. Tačiau neretai žmonės nesiryžta žygiuoti šaltuoju metų periodu, nes baiminasi šalčio ir galimų iššūkių. Moters įsitikinimu, blogo oro nėra – gali būti tik netinkama apranga. Tad išties verta pasirūpinti svarbiausiais žygio atributais ir leistis į kelią.

Atsipalaidavimas: žygių metu V. Jakubėnienei patinka fiksuoti gamtos grožį. Anot jos, tai veikia kaip pati geriausia meditacija. / V. Jakubėnienės asmeninio archyvo nuotr.

„Visa ko pagrindas yra geri žygio batai. Įsigijus kokybiškus, juos galima nešioti visais metų laikais. Taip pat žiemą svarbu pasirinkti tinkamus drabužius. Patarčiau nesirengti pernelyg storo drabužių sluoksnio, nes jis trukdys judėti, bus nepatogu. Idealu – trys kokybiškų, šiltų ir drėgmę garinančių drabužių sluoksniai. Puikiai tiks apatiniai termodrabužiai, kokybiškas megztinis ir striukė. Svarbu geros pirštinės ir kepurė, nes pirmiausia mes atšąlame per galvą. Visada praverčia vėjui ir lietui atsparūs viršutiniai drabužiai. Taip pat galima tiesiog kuprinėje turėti lietpaltį. Tada nuotaikos nesugadins jokios oro sąlygos, – vardija moteris. – Jeigu labai bijote šalčio, galima įsigyti nebrangius specialius rankų ir pėdų šiltukus. Juos įdėjus į pirštines ar batus, jie šildys net dvylika ar daugiau valandų. Jei ruošiatės ilgesniam žygiui, patarčiau nepamiršti skalsių užkandžių ir šiltos arbatos – padės nesušalti ir palaikyti reikiamą energijos lygį.“

Pašnekovė pataria nesistengti savęs įsprausti į rėmus. Ji pastebi, kad žodis „žygis“ gali labai įpareigoti ir išgąsdinti. Tačiau, norint pasidžiaugti gamta ir įkvėpti gryno oro, tikrai nereikia didelio pasiruošimo ir ilgo žygiavimo, užteks ir poros kilometrų.

„Įsitikinimas, kad žygiai privalo būti ilgi, dalį žmonių nuo jų atbaido. Pati prieš kelerius metus taip pat maniau: jei žygio metu nenueini bent 15 km, neverta eiti išvis. Tačiau tai netiesa. Kiekvienas galime žygiuoti pagal savo galimybes ir smagiai praleisti laiką gamtoje. To visiems ir palinkėčiau: daugiau gražių akimirkų gryname ore, kolekcionuojant pačias nuostabiausias patirtis“, – šypsosi Viktorija.