Dogai – gyvenimo šunys

Tigrinius vokiečių dogus jau 30 metų auginanti V.Vosyliūtė pasakoja, kad pirmasis jos susitikimas su vokiečių dogu buvo netikėtas – eidama gatve pamatė nuostabų milžinišką šunį ir nuo tada turėjo apie ką svajoti. Pradėjo domėtis šia veisle ir ieškoti sau šuniuko.

„Tai buvo labai seniai, dar 1992-aisiais, – prisimena Violeta. – Ieškoti teko per skelbimus. Bet tai buvo mano svajonių šuo, tad rankų nenuleidau. Radau Kaune ir nusipirkau savo pirmąją augintinę – tigrinės spalvos vokiečių dogę Fairą. Sumokėjau tais laikais milžiniškus pinigus.“

Nusipirko ir nė karto nesigailėjo. Papirko visų pirma charakteris. Anot moters, tai labai protingi, ištikimi, jautrūs ir meilūs šunys. Jie paklusnūs, stengiasi įtikti šeimininkui.

Pašnekovė pasakoja, kad pirkdama šunį net negalvojo apie dalyvavimą parodose ar veisimą. Vis dėlto po kurio laiko nusprendė, kad gal būtų įdomu dalyvauti parodoje, tad pirko knygas apie tai, skaitė, domėjosi – taip išmoko visą pradžiamokslį. Dalyvaudama parodose pagalvojo ir apie dogų veisimą, mat Faira turėjo labai gerus genus – norėjosi turėti ir jos palikuonių. Pirma šuniukų vada gimė 1995 m. ir teko įkurti vokiečių dogų veislyną „Nuo gražučių“.

„Kai pirmą kartą reikėjo Fairą kergti, turėjome važiuoti į Latviją. Tada buvo šokas – kaip galima dėl šuns važiuoti kažkur į kitą šalį? – beveik 30 metų senumo įvykius prisimena Violeta. – Dabar tai prisiminti net juokinga, nes jau gerokai vėliau vežiau kalytes kergti ir į Italiją, ir į Ispaniją, ir į Prancūziją.“

Vokiečių dogai būna penkių spalvų – marmuriniai, juodi, pilki, rudi ir tigriniai. Veisėjai labiausiai patiko tigriniai, todėl jos namuose visada gyveno ir iki šiol gyvena tik šios spalvos dogų kalytės. Sveria jos apie 70 kg, atsistojusios ant dviejų kojų ūgiu lenkia šeimininkę, tačiau Violeta jas vadina katinais ramuoliais ir sako, kad jai sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be vokiečių dogų.

Dabar veisėja jau gali pasidžiaugti, kad jos veisti šunys yra ir pasaulio, ir Europos čempionai, pelnę gausybę įvairiausių apdovanojimų. Labiausiai ji didžiuojasi, kad apdovanojimus parodose skinantys šunys išveisti Lietuvoje, o ne atsivežti iš užsienio veislynų, yra puikios sveikatos, gero charakterio, stabilios psichikos ir puikios išvaizdos. Išskirtinis jų bruožas – ilgi kaklai, iš kurių lietuviškus šunis žinovai atpažįsta net pasaulinėse parodose.

Dogui būtų didžiausia depresija, jeigu reikėtų vienam namuose per dieną būti. Jis gali pradėti viską graužti, kaukti, tapti nervingas. Jam reikia žmogaus ir dėmesio.

Reikia bendravimo

Šiuo metu su V.Vosyliūte gyvena trys jos veislyno kalytės – puspenktų metų Junona, pusketvirtų – Ksenija Kalista ir dvejų – Magic Girl.

„Gyvenu kaimo sodyboje, kur mano šunys mėgaujasi visiška laisve. Jie neatskiriami nuo šeimos narių, kartu žaidžia, miega. Smagu žaisti su jais, stebėti, bendrauti, matyti jų atsidavimą ir džiaugsmą. Jų tiesiog neįmanoma nemylėti“, – tikina Violeta, socializuotis į miestą vis nusivežanti kurią nors iš augintinių.

Pašnekovės teigimu, gyventi kaime kalytėms geriau, nes daug vietos lakstyti. Tiesa, dogams didelio ploto nereikia – jie puikiausiai gali gyventi ir bute. Gyvenimas kaime turi ir pranašumų, ir trūkumų. Duris pradarei – šuo išėjo, gamtinius reikalus atliko. Gyvenant mieste – vargo daugiau, nes ar lyja, ar šalta, šunį reikia vedžioti. Tik tas vedžiojimas yra kontakto palaikymas su šunimi, kuris dogams būtinas. Jei su šunimi pakankamai bendraujama, bet kur išėjus jis ramiai būna šalia šeimininko, jį saugo, nes šeimininkas jam – pats svarbiausias. Kai bendraujama nepakankamai, šuo veda šeimininką, tąso pavadį, eina ten, kur jam įdomu, o šeimininkas pyksta. Jos šunys ramiai vaikšto be pavadžio – svarbiausia, kad šeimininkė šalia.

„Nors sodyboje kalytės gali lakstyti lauke, o į namus ateina ir išeina kada nori, kiekvieną vakarą kilometrą, du ar daugiau – priklausomai nuo to, kiek laiko turiu – mes išeiname už vartų pasivaikščioti. Ir jos to laukia. Nesvarbu, kiek pavaikščiojome, grįžus ramu – mes pabendravome“, – apie savo augintines pasakoja V.Vosyliūtė.

Rezultatas: V.Vosyliūtės veisti vokiečių dogai yra pelnę gausybę tarptautinių apdovanojimų ir Europoje, ir pasaulyje.

Paperka žvilgsniu

Anot Violetos, nors kalytės ūgiu didelės, viduje jos, matyt, vis dar jaučiasi mažos. Kelia pavydo scenas: jeigu viena prisiglaudė prie žmogaus, tai reikia ir kitai prisiglausti.

„Nežinau, kiek kartų sau žadėjau, kad daugiau niekada šuns neleisiu į lovą, bet ateina, galvą padeda, pažiūri savo didelėmis akimis, ir širdis susileidžia, – prisipažįsta pašnekovė. – Jeigu vieną įsileidi į lovą, tai nori ir antra, ir trečia, tada prasideda peštynės, nes kiekviena nori arčiau manęs. Juokingiausia, kad joms jokio skirtumo, kur gulėti, – svarbu šalia žmogaus. Galiu aš ir ant žemės atsigulti – jos visos ant žemės šalia suguls. Kai raviu gėlynus, jos žino, kad negalima lįsti, tai tik pajuntu, kad šilumą į nugarą pučia – stovi kaip kareiviai už nugaros, kad nematyčiau ir nenuvyčiau. Jeigu galėtų, tai eitų kartu ir į tualetą, ir į vonią, o kai lieka už durų, tai inkščia, o paskui džiaugiasi lyg šimtą metų nemačiusios.“

Dar viena savybė, anot dogių šeimininkės, – jos įžūliai nieko nedaro. Neleidai ko nors – padėjo galvą ir žiūri tau į akis. Gali valandą, dvi, tris žiūrėti. Jei kartą ką nors leidai, tai jau kitą kartą neuždrausi, nes niekaip nebesupras – kodėl staiga negalima, jeigu prieš tai buvo galima? Ir taip savo ramybe, be jokio agresyvumo, išsireikalauja to, ko nori. Varto žmogaus širdyje puslapius ir žiūri, kiek gali laimėti.

Prikrečia eibių

Per 30 metų ne vieną dogų vadą išauginusi Violeta pasakoja, kad juokingiausias šuniukų gyvenimo periodas – kai dar jauno amžiaus, o jau didelio ūgio. Šuniukui iki pusės metų fizinio krūvio per daug nereikia. Nors atrodo beveik kaip suaugęs dogas, kremzlės dar nesukaulėjusios, koordinacija nesusikoregavusi, tad namie eidamas vis už ko nors užkliūva. Sulaukęs metų šuniukas jau išlaviruoja nieko neužkabindamas.

Iki metų – sunkiausias periodas ir jam, ir šeimininkui: augintinis labai judrus, smalsus, o pažindinasi su pasauliu viską grauždamas.

„Šuniukai išmoko šeimininkus švaros ir tvarkos, pasidėti į vietą batus ir kitus daiktus, – sako pašnekovė. – Jeigu namie yra mažų šuniukų ir pasidaro tylu – reikia ne džiaugtis, o eiti žiūrėti, kas vyksta.“

Mažyliai daug ko mokosi iš vyresnių šunų, o veisėjos augintinės tuo mielai naudojasi. Pavyzdžiui, kalė žino, kad už durų atidarymą gaus barti, tai atidaro, o tada pasėdi ir palaukia, kol mažiukai išeina. Jeigu jų niekas nebara – tada pati išsliūkina.

Išsiaiškinti, kaip atidaryti duris, ypač su kokia nors nauja rankena, Violetos augintinėms – pagrindinė dienos atrakcija. „Kartą nuvažiavome į Vokietiją, apsigyvenome, pažiūrėjau – rankena apvali, po apačia mygtukas. Galvojau – tikrai neatsidarys. Išvažiavome į miestą, po kurio laiko skambina kaimynė, kad mano kalė, atsidariusi duris ir išėjusi į laiptinę, nieko neįleidžia ir neišleidžia, – prisiminimais dalijasi veisėja. – Kitą kartą, kai lankėmės Ispanijoje, mačiau, kad durys nesaugios – atsidarys, tai laikinai uždarėme kalę į kelių metrų aukščio voljerą, o ji gyvenime voljere nebuvo buvusi. Iki šiol nesuprantame, kaip, bet ji iš to voljero išlipo. Radome stovinčią prie automobilio ir laukiančią. Tiesa, uodegą susilaužė.“

Iškrečia augintinės ir daugiau išdaigų. Junonai, pavyzdžiui, kai buvo maža, kažkodėl reikėjo vytis automobilius ir dar ant jų užšokti. Kartą policijos automobilį vaikėsi, tai buvo baimės, kad ją nušaus. Po to įvykio specialiai vežė šunytę į dresūrą, mokė nereaguoti į automobilius. Dabar gali ir 100 automobilių pravažiuoti – nereaguoja, bet į tą 101-ą vis tiek sureaguoja, o paskui parsliūkina į kiemą vos ne pilvu šliauždama, nes žino, kad blogai padarė.

Mažoji Magic Girl turi pomėgį užkasti žaislus. Beje, žaislus tenka pirkti visoms trims ir vienodus, nes jeigu nuperki vieną – visoms jo reikia. Magic Girl savo iškart užkasa, paskui kartais atsikasa, kartais – ne. Tad, pjaunant kieme žolę, žaislai skutais į visas puses laksto.

Grožis: milžiniškos mažylės – Violetos džiaugsmas.

Negali gyventi lauke

Paklausta, kokiam šeimininkui netiktų toks augintinis, kaip vokiečių dogas, V.Vosyliūtė pabrėžia, kad tai kambarinis šuo – jis negali gyventi lauke. Dogo kailis neturi poplaukio, tad žiemą jis sušąla kaip žmogus –  ima kalenti dantimis, jei šaltyje ilgiau ramiai pastovi.

„Dogas netiktų žmogui, kuris labai daug dirba ir negali laiko bendrauti su šunimi, – sako dogų augintoja. – Dogui būtų didžiausia depresija, jeigu reikėtų vienam namuose per dieną būti. Jis gali pradėti viską graužti, kaukti, tapti nervingas. Jam reikia žmogaus ir dėmesio.“

Didžiausias šios veislės trūkumas, pasak pašnekovės, kaip ir daugelio didžiųjų veislių šunų, – amžius. Dogai yra trumpaamžiai, vidutiniškai gyvena septynerius metus. Jei išgyvena dešimt metų – šeimininkams didelis džiaugsmas. Didesnė skrandžio vertimosi rizika, tad paėdusiam negalima leisti staigiai pradėti lakstyti ir dūkti – turi praeiti bent pusvalandis, valanda. Dažnesnės ir širdies ligos.

„Bet charakteris viską atperka, – sako Violeta. – Jei galėtų kalbėti, tai per dieną dešimt kartų tave apgautų savo didelėmis akim bežiūrėdamas ir nė nesuprastum. Jeigu prisidirbo – ką nors numetė ar sudraskė – iškart matyti iš elgesio: namuose tampa tyku ramu, galvos visų nuleistos.“

Dogai lengvai dresuojami, tad gali būti puikūs sargai. Štai pašnekovės augintinės išmokytos: jei sodybos vartai uždari, o svetimas mėgina pro juos įeiti ar kiša ranką – jos puola. Jei vartai atidaryti – tada bet kas gali ramiai užeiti, jas glostyti ir su jomis žaisti.

Puikūs sargai

Dogės – puikios automobilio apsaugininkės, nors dėl to ir visokių nutikimų yra buvę. Moteris pasakoja, kad kažkada, važiuojant į Lenkiją naktį, jos automobilį tikrino muitininkai ir, šviesdami į automobilio tamsintus langus prožektoriumi, norėjo pažiūrėti, kas viduje. Kur jie šviečia – ten ir automobilyje buvusi kalė dantis šiepia. „Kiek žiūrim – tiek dantys. Jūs ką, protezus vežate?“ – klausė muitininkas.

Kitą kartą, važiuojant į Ispaniją, susitikimas su prancūzų muitininkais vos nesibaigė liūdnai. Tais laikais jie dar buvo įpratę lietuvių automobiliuose ieškoti kontrabandos. Nusprendė muitininkai krėsti Violetos automobilį, ir vienas moterį stumtelėjo. Automobilyje buvusios kalės šoko šeimininkės ginti ir vos nebuvo nušautos.

„Aš su jomis jaučiuosi saugiai, nes žinau, kad jos – tikra apsauga. Ir dėl sodyboje gyvenančios senyvos mamos man ramu – niekas neįeis. Jos sargios, bet kartu ir puikiai valdomos“, – sako pašnekovė ir pabaigia pokalbį dar viena linksma istorija.

Prieš kurį laiką sodyboje vyko veislyno šuniukų suvažiavimas, mat su Lietuvoje gyvenančiais šuniukų šeimininkais moteris stengiasi palaikyti ryšį. Magic Girl, kuriai tuo metu buvo gal penki mėnesiai, ilgai stovėjo prie stalo su maistu, žiūrėjo ir staiga, pasukusi galvą, pasigriebė nuo stalo tiek sušių, kiek į nasrus tilpo. Greitai nubėgo ant savo gulto, išspjovė ir vėl ilgai žiūrėjo, matyt, svarstydama, kokią čia nesąmonę žmonės valgo. Prie stalo tądien daugiau nėjo – grobis buvo netinkamas.