Šunys gali būti perkami dėl vaiko, bet ne vaikui

Ir mūsų pokalbis – apie tai, kaip geriau pažinti šunų psichologiją, kaip nuspėti augintinio elgesį ne tik su šeimininku, esančiu gaujos hierarchijos viršūnėje, bet ir su, šuns akimis žiūrint, pačiu silpniausiuoju – šeimininko vaiku.

– Jūsų dukrytei Luknei dabar penkeri. Papasakokite, kaip atsakingai ruošėtės naujo žmogučio atėjimui į šeimą ir kaip pratinote prie to savo šunis? Beje, kiek tuomet jų turėjote?

– Kai dar nebuvo gimusi dukrytė, auginome tris borderkolių veislės šunis. Taip jau sutapo, kad gimus Luknei vienas iš jų mirė. Todėl abu su vyru nusprendėme įsigyti dar du šunelius. Ar ruošėme juos dukros gimimui? Specialiai tikrai ne. Mūsų šunys ir taip visą laiką būdavo artimame kontakte su savo šeimininkais. Jie nebuvo uždaryti aptvare, tad visą laiką praleisdavo namuose su mumis. Mes kartu keliaudavome, kartu atostogaudavome, kartu treniruodavomės. Ir netgi miegojome vienoje lovoje.

– Ir jūs nebijote pasakyti, kad leisdavote savo šunims miegoti savo lovoje? Ar tai nėra labai nepedagogiška?

– Nebijau ir sakau, kad mūsų šunys gali viską, bet tiktai tai, ko mes patys norime. Tarkim, mūsų šeimai patinka šaltą žiemos vakarą, sulindus į lovą ir apsiklojus šiltu vilnoniu pledu, žiūrėti kokį nors šeimos filmą. Ir mums išties gera, kai šunys meiliai susirango šalia. Jei šitokio elgesio mes neleistume, jie į lovą neliptų. Todėl aš manau, kad kiekviena šeima turėtų nustatyti savo augintiniams tam tikras elgesio taisykles ir pratinti šunis jų laikytis.

– Daug kalbama apie tai, kad, šeimoje atsiradus naujam žmogučiui, šunys natūraliai ima gauti mažiau dėmesio iš savo šeimininkų ir tuomet prasideda problemos – pavydas, noras ir toliau dominuoti, siekimas pašalinti atsiradusią kliūtį… Kaip buvo pas jus?

– Mes iš tiesų labai nuoširdžiai stengėmės, kad atsiradus dukrytei šunims taip pat netrūktų dėmesio. Bandėme konstruktyviai susidėlioti savo laisvą laiką, kad jo užtektų ir šuneliams. Kadangi mūsų borderkoliai buvo labai geros, stabilios nervų sistemos ir mes visi – aš, vyras, šunys – ir kūdikio, ir naujo keturkojo atsiradimą išgyvenome natūraliai.

Tinkamai pasirinkus šuns veislę galima išvengti daugelio bėdų ateityje. Kaip pastebėjau, pirmiausia žmonės renkasi augintinį pagal grožį, o jau paskui gvildena jo charakterio, temperamento bruožus.

– Tai dabar jūsų šeimoje yra...

– Trys borderkoliai – Rose (9 metų), Umi (6 metų) ir Mi (4 metų). Pastarasis atsirado, kai Luknė tebuvo vienų. Su vyru pastebėjome, kad dukrytė su Mi geriausiai randa bendrą kalbą. Taip pat dar turime šelčių veislės šunelį Pupį. Jam dveji. Bet iš visų savo šunų norėčiau išskirti Rose. Kaip mes su vyru mėgstame pajuokauti, kiti yra tik šunys, o Rose tarp jų – ypatinga. Ji – daugiau negu šuo, tarsi žmogus šuns kailyje, iš akies mirktelėjimo suprantantis savo šeimininką. Vienu metu ji gali būti tiek ypač meili, tiek ir ypač darbinga sporte. Tai retas derinys.

– Kaip patyrę šunų elgsenos specialistai jūs tikrai žinote atvejų, kai augintiniai dėl įvairių priežasčių užpuola savus – šeimos vaikus. Kas dėl to kaltas?

– Dėl visų panašių incidentų – kai šuo sukandžioja ar išgąsdina vaiką – atsakingi tik tėvai. Visų pirma, jie turėjo būti šalia ir užkirsti kelią, kad to neįvyktų. Antra, dar prieš įvykstant nelaimingam atsitikimui jie privalėjo skirti pakankamai laiko ir dėmesio šuns auklėjimui, tarpusavio ryšio tarp šuns ir vaiko kūrimui. Nes pats vaikas jo tikrai nesukurs – jam būtinai reikės suaugusiojo pagalbos. Vaikas turi žinoti, kokios yra saugaus ir teisingo elgesio su šuneliu taisyklės. O jas išaiškinti privalo suaugęs asmuo.

Jei įvyksta skaudus incidentas, priežasčių gali būti daug: galbūt nebuvo teisingai parinktas šuo, galbūt jis buvo netaisyklingai mokytas, galbūt nelaimės metu tėvų nebuvo šalia ir kt.

– O jūs patys ar palikdavote mažą Luknę drauge su savo borderkoliais vieną namuose – tarkim, kol nulėksite iki šalia esančios parduotuvės?

– Tikrai ne. Nepaisant to, kokie mūsų borderkoliai mums yra geri ir atrodo patikimi… Jais pasitikėdavome, bet ne tiek, kad paliktume kelių mėnesių miegantį ar ropojantį vaiką su jais namuose vieną.

Ir ne tik dėl vaiko, bet ir dėl paties šuns. Būna, kad mažas žmogutis visai netyčia nuskriaudžia augintinį ir jo išgąstis staiga virsta agresija... Štai tuomet iki nelaimės vienas žingsnis. Visiems tėvams dažnai kartoju, kad šunys neperkami vaikui. Jie gali būti perkami dėl vaiko. Ir tas "dėl" įpareigoja būtent tėvus prisiimti visą atsakomybę už šuns elgesį.

– Ne kartą mačiau, kaip penkiametė Luknytė puikiai dresuoja savo šunis. Ar specialiai ją to mokote, ar mergaitei užtenka stebėti ir dėtis į galvą, kaip dirba jos tėvai?

– Atsitiko taip, kad jau nuo kūdikystės neturėdavome dukrelės kur palikti, tad veždavomės ją drauge į treniruotes. Taigi Luknė jau dvejų su puse metų pabandė su Mi daryti tam tikrus pratimus ir jai visai neblogai pavyko. Vėliau, kai dukrytei suėjo treji, ji išreiškė norą treniruotis grupėje drauge su visais. Kaip tik tuo metu mūsų šeimą papildė dar vienas augintinis – šeltis Pupis, tad atidavėme jį Luknei rimtoms treniruotėms.

Taigi dabar bendro paklusnumo treniruotėse ji dirba su šelčiu, o agility užsiėmimuose dresuoja net du šunis – Large kategorijoje dirba su Mi, o Medium kategorijoje – su šelčiuku. Jei paklaustumėte jos pačios, kas labiau jai patinka, – tikrai pasakytų, kad agility, kur daugiau veiksmo, bėgiojimo ir kliūčių. Juk visiems vaikams smagiau ten, kur daugiau judesio!

– Paminėjote ausiai keistą terminą agility. Kas tai?

– Mūsų mokykloje į agility treniruotes renkasi įvairaus amžiaus jaunimas su savo augintiniais. Agility – tai komandinė sporto rūšis, o komandą sudaro šuo ir vedlys, t.y. žmogus. Varžybose laimi ta komanda, kuri greičiausiai ir tiksliausiai įveikia trasą, surenka mažiausiai baudos taškų ir nediskvalifikuojama už grubias klaidas. Smagu, kad čia gali dalyvauti įvairaus amžiaus veisliniai ar neveisliniai, bet kokio dydžio, sveiki, skiepyti šunys. Skiriamos trys šunų kategorijos pagal ūgį: S (Small): šunys, kurių ūgis ties ketera mažesnis nei 35 cm. M (Medium): šunys, kurių ūgis ties ketera 35–43 cm. L (Large arba Standard): šunys, kurių ūgis ties ketera 43 cm ir daugiau. Šiose varžybose svarbiausia – geras vedlio kontaktas su šunimi.

Štai šitos varžybos – Luknytės mylimiausios. Ten daug veiksmo, azarto ir linksmo šunų lojimo. Be to, vaikai dar gali dalyvauti ir Jaunojo dresuotojo mokyklėlėje, Vaikų ir jaunimo turnyruose, kurie vyksta vasarą ir rudenį.

– O kokio amžiaus vaikai jau gali suvaldyti savo šunį ir dalyvauti iš pradžių treniruotėse, o paskui – varžybose?

– Priimame vaikus nuo 5 iki 15 metų. Iš patirties galiu pasakyti, kad kai kuriems vaikams tikrai geriau sekasi tvarkytis su šuneliais nei suaugusiesiems. Galbūt jie mažiau galvoja apie rezultatą (na, kad tik greičiau tą šunį ko nors išmokyti), o daugiau mėgaujasi pačiu procesu ir tarpusavio draugyste. Vaikas savo augintinį kur kas nuoširdžiau pagiria, pasidžiaugia jo triūsu.

– Ar nereikia jums, treneriams, pamokos pabaigoje dresuoti ir tramdyti pačių vaikų – ne tik jų augintinių?

– Oi, ką jūs, niekada. Vaikai tikrai nesukelia jokių problemų. Turime grupėje ir šešiamečių, ir septynmečių, ir devynmečių. Penkerių Luknė – pati jauniausia. Kartais suaugusiuosius tenka drausminti dėl plepėjimo, bet tik ne vaikus.

– Įdomu, su kokių gi veislių šuneliais į jūsų mokyklą ateina vaikai?

– Dažniausiai jie ateina su mažų veislių šuneliais, nes vienas iš mūsų reikalavimų – kad vaikas, atėjęs į pamoką, pajėgtų pats fiziškai susitvarkyti su savo augintiniu. Antras reikalavimas – kad jo šunelis nebūtų agresyvus ir nekeltų pavojaus kitiems pamokų dalyviams. Jei taip nutinka – su tokiu šuniu privalo dirbti suaugęs žmogus (sutikite: ne vaikui gi spręsti jo elgesio problemų).

Mūsų jaunimo grupėse yra ir pudelių, ir retriverių, dar – šelčių, bišonų ir nedidelių mišrūnų, pasiimtų iš prieglaudų. O mokslai trunka labai įvairiai… Priklausomai nuo to, ko vaikas iš savo augintinio nori: ruošti jį parodoms ar varžyboms. O gal tiesiog išmokyti jį bendro paklusnumo komandų, reikalingų namuose.

– Ar galima būtų išrinkti labiausiai pasiduodančią žmogaus dresūrai šunų veislę?

– Iš esmės būtų galima įvardyti keletą veislių, kurių šunys gerai dresuojami, bet... tai tik teorija. Praktikoje visko pasitaiko. Iš tų gerųjų norėčiau paminėti pudelius, šeltukus, Džeko Raselo terjerus, šverkšnaucerius ir kt. Bet atminkite, kad yra ne tik skirtingi šunys, bet ir skirtingi vaikai. Vieni labai lengvai gali susitvarkyti ir su sudėtingesnio charakterio šunimis, o kitiems reikia švelnesnių augintinių.

– Taigi vėl grįžtame prie paties pirminio klausimo – kaip išsirinkti tinkamą veislę, atsižvelgiant į vaiko charakterį. Kaip neapsirikti?

– Reikia žiūrėti, kas labiausiai patinka jūsų šeimai. Susidarykite bent dešimties tokių veislių sąrašą. Tuomet vykite su juo į veislynus, pas dresuotojus ar kinologus pasitarti, pasižiūrėti, kas jums pasirodys labiausiai prie širdies. Būtinai pasiimkite ir vaiką. Klausinėkite specialistų visko. Pavyzdžiui, kokios yra tiek teigiamos, tiek neigiamos kiekvienos jums rūpinčios veislės savybės; kokios ligos juos dažniausiai kamuoja ir pan. Turite įvertinti ir šuns poreikius. Tarkim, mūsų pasirinkti borderkoliai – labai protingi, lengvai dresuojami. Bet tenka girdėti iš kitų borderkolių augintojų, kad šių šunų poreikiai viršija šeimininkų galimybes. O tai nėra gerai.

– Tikrai su jumis sutinku. Kai buvau vaikas, per televiziją rodė kultinį serialą "Lesė grįžta". Tad visi namo vaikai norėjo auginti tik škotų aviganius. Deja, tokio didelio šuns tėvai nesiryžo laikyti bute, ir mano pirmuoju keturkoju draugu tapo rusų spanielis – paukščių medžiotojas ir balų drumstėjas, kuriam reikėjo medžioti, o ne ruošti su manimi pamokas...

– Taip, tinkamai pasirinkus šuns veislę galima išvengti daugelio bėdų ateityje. Kaip pastebėjau, pirmiausia žmonės renkasi augintinį pagal grožį, o jau paskui gvildena jo charakterio, temperamento bruožus. Mes borderkolius rinkomės dėl jų darbinių savybių. Kadangi esame aktyviai dalyvaujantys varžybose, tai mums šie šunys tapo sporto partneriais. O šeltis Pupis – mažesnis aviganis – buvo sena mano svajonė. Pirkau jį sau (laukiau net penkerius metus!), bet taip jau susiklostė, kad Luknytė jį pasisavino (juokiasi).

– Antras mano šunelis buvo pirktas ekspromtu, tiesiog turguje, iš mašinos bagažinės. Šiandienos įvykių kontekste, kai visuomenininkų pastangomis įvairiose Lietuvos vietose likviduojamos nelegalios šunų veisyklos, tai skamba labai neatsakingai. Deja... Tuomet, kai mano glėbyje atsidūrė mažas minkštas amerikiečių kokerspanielių veislės kamuolėlis, apie jo tėvus, gimines, ligas ar dar kažką negalėjo būti net minties.

– Dabar pati suprantate, kad perkant šunį negalima vadovautis emocijomis. Iš pradžių turi būti atlikti kruopštūs namų darbai. Pirkdami iš daugintojų jūs nematote šunelio kilmės dokumentų – t.y. nežinote, kas iš jo užaugs. O jei pasirodys, kad šuns psichika nestabili – vaikas, dėl kurio įsigijote augintinį, – visam gyvenimui gali patirti traumą. Tarkim, šunelis nesileis glostomas, bus agresyvus arba dar blogiau – grybštelės vaikui, kuris vėliau ims bijoti visų šunų.

Kita vertus, atsižvelgiant į šių dienų aktualijas, šunų pirkimas iš turgaus, mašinų bagažinių tik dar labiau skatina nelegalių daugyklų veiklą, kur šunys auginami baisiomis sąlygomis ir kenčia. Jei yra paklausa – bus ir pasiūla. Tad mūsų pareiga iš tokių veisėjų tiesiog jų nepirkti.

– Minėjote, kad jūsų šunys visados keliauja drauge su jumis. Norite pasakyti, kad ir į Palangą šią vasarą vykote visi drauge?

– Būtent. Keliaujame savo automobiliu, kurio gale šuneliams atitvertos specialios vietos. Manyčiau, kad visi šunys lengvai ištveria keliones, jei tik yra įpratę keliauti drauge. Čia panašiai kaip ir su alpinistų vaikais. Jei jau teko laimė gimti tokioje šeimoje – teks kopti į kalnus, nebus kur dingti (juokiasi).

Aišku, nakvynės paieška užima kur kas daugiau laiko, nei keliautume su vyru ir Lukne, bet galų gale vis tiek kažką gero randame. Esame su savo šunimis visą Europą išmaišę ir gana geruose viešbučiuose nakvoję.

Lietuvoje taip pat atostogaujame visi drauge. Prieš kelias savaites poilsiavome pačiame Palangos centre, kur mūsų šuneliai turėjo ir savo terasą, ir savo kiemą (juokiasi). Todėl džiugu matyti, kad mūsų visuomenė darosi sąmoningesnė. Šunys vis daugiau integruojami į šeimą. Mažėja piktų žmonių ir blogo nusiteikimo jų atžvilgiu. Išvydę mus su visa didele kompanija, praeiviai noriai bendrauja, kalbina, giria.

Kokia šuns veislė labiausiai tinka jūsų vaikui?

Jūsų vaikas nemėgsta judėti, dažnai sėdi namuose, prie knygų, televizoriaus? Galbūt jam tiks ir patiks Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis. Šie šunys labai mieli ir jaukūs šeimos nariai. Pudeliai ir šelčiai – šiek tiek judresni, bet labai gerai prisitaikantys prie šeimos poreikių ir gyvenimo būdo. Bišonai taip pat vadinami šeimos šunimis. Iš didesnių veislių puikiai tiktų retriveriai, šnauceriai.

Jūsų vaikas yra judrus, aktyvus, mėgstantis daug vaikščioti, sportuoti? Čia galimas ne vienas variantas – tiek retriveris, tiek pudelis, tiek ir Džeko Raselo terjeras. O galbūt suteiksite laimės ir pasiimsite aktyvaus charakterio mišrūną iš prieglaudos?

Jūsų vaikas alergiškas, vadinasi, apie jokį augintinį negali būti kalbos?! Alergijos naminiams gyvūnams – tikrai nereta priežastis atsisakyti keturkojo. Alerginė reakcija įvyksta dėl šunų seilėse esančių baltymų arba dėl negyvos šuns odos dulkių, kailio ar pleiskanų. Vadinasi, jums reikia šuns, kuris nepleiskanoja, nesitaško seilėmis ir nesišeria. Į tokių gretas pakliūna šnauceriai, pudeliai, garbanotieji bišonai ir portugalų vandens šunys. Bet vėlgi, anot specialistų, ir šių veislių negalima absoliutinti, nes kiekvienas alergijos atvejis – individualus.