– Papasakokite, kada, kodėl ir kaip gimė mintis kurti sodybą „Debesų ganykla"?

– „Debesų ganykla“ pirmiausia gimė mano galvoje prieš gerus dešimtį metų. Visada buvau didelė gyvūnų mylėtoja ir nuo tada, kai pradėjau mokytis joti, o vėliau – ir savanoriauti žirgyne, svajojau kada nors turėti savo ūkį, kuriame gyvūnai galėtų turėti pakankamai laisvės ir gyventi kokybišką gyvenimą. Svajonė pradėjo pildytis prieš penkerius metus, kai nusipirkome sklypą Vilniaus rajone, Daisonių kaime, ir pirmiausia, dar neturėdami jokių komunikacijų, įsirengėme arklides. Buvo minčių apie stovyklas vaikams ar kažką panašaus ateityje, bet tikrai nebuvo aiškaus tikslo, kokį esame išsigryninę dabar. Pagrindinis ir didžiausias ūkio tikslas buvo suteikti gyvūnams gerus namus.

– Sakote, kad visada buvote didelė gyvūnų mylėtoja. O koks ryšys su jais buvo anksčiau?

– Užaugau kaime, Kupiškio rajone, kur laikėme karves, kiaules, kalakutus, vištas, todėl gyvūnai mano gyvenime buvo nuo pat gimimo. Nuo vaikystės mane traukė būti šalia jų, ieškoti su jais ryšio, kontakto. Man gyvūnai niekada nebuvo maisto šaltinis. Aš į juos visada žiūrėjau kaip į be galo įdomius individus, kurie, kaip ir mes, turi savo charakterius, jausmus ir išgyvenimus. Kol gyvenau kaime, nelabai turėjau pasirinkimo, bet vėliau, išvykusi studijuoti, atsisakiau mėsos ir jos nevalgau jau daugiau nei dešimt metų.

– Kas buvo pirmasis „Debesų ganyklos“ gyventojas? Kaip jis čia pateko?

– Pirmieji augintiniai iš tiesų buvo du, nes visi pas mus gyvenantys gyvūnai yra bandos gyvūnai – po vieną laikyti negalima. Pirmieji pas mus atkeliavo žirgas Korsažas ir ponis Pipiras. Pirmiausia įsigijome Korsažą, tik kurį laiką laikėme jį žirgyne, kuriame tuo metu mokiausi joti. Prieš atsigabenant Korsažą į „Debesų ganyklą“ jam reikėjo kompanijos, tad iš to paties žirgyno nusipirkome ir ponį Pipirą.

Kartu: Evelina ir Linas geriausiai jaučiasi „Debesų ganykloje“ su savo augintiniais. / G. Česnulės / „Gytestudio“ nuotr.

– O toliau? Kas dar atkeliavo?

– Po metų pradėjo ryškėti vizija, ką čia galėsim veikti, kokias paslaugas bandysim siūlyti, ir įsigijome dar vieną ponį – Zefyrą. Netrukus pasistatėme triušių namelį – atkeliavo ir pirmieji triušiai. Tuomet baigėme statyti pavėsinę svečiams ir surengėme pirmąjį renginį šeimoms. Pamenu, kad labai jaudinausi, nežinojau, kaip pavyks, ar lankytojams patiks. Bet renginys praėjo puikiai, ir dar dabar pamenu, kokios geros po jo buvo emocijos. Paskutinį pastatėme ožkų namuką, ir ožkos pas mus atkeliavo praėjus metams nuo pirmųjų renginių. Šiek tiek vėliau atsivežėme ir avytes.

– Kiek augintinių dabar turite? Ar kiekvienas jų – kažkuo ypatingas?

– Šiuo metu pas mus gyvena šešiolika gyvūnų: keturi arkliai, šeši triušiai, keturios ožkos ir dvi avys. Be abejonės, visi yra skirtingi ir ypatingi. Būdamas su gyvūnais ilgą laiką tikrai pamatai, kaip atsiskleidžia charakteriai, kaip skirtingai kiekvienas reaguoja į aplinką. Edukacijose visada stengiuosi atskleisti tuos skirtumus ir tiek vaikams, tiek suaugusiems parodyti, kad gyvūnai daug kuo panašūs į mus ir savaip žavingi.

Miestas mane labai vargina, o gamta, ramybė ir gyvūnų draugija nustelbia visus jo privalumus.

– Turite savo numylėtinį?

– Žinote, kaip yra su tais numylėtiniais – smagiausi yra tie, kurie veržiasi bendrauti, nori būti šalia, mėgsta būti glostomi. Natūralu, kad su jais užsimezga stipresnė draugystė. Vis dėlto esu pastebėjusi, kad su tais nedrąsiais ir galbūt ne tokiais meiliais kuriasi visiškai kitoks – unikalus – ryšys. Manau, kad būtent tokie gyvūnai labiausiai mus pačius augina, nes moko kantrybės, ramybės, jausti ribas ir pan. Tad tikrai neturiu vieno numylėtinio.

Iš arčiau: šeimos ūkis atviras visiems, norintiems pažinti gyvąją gamtą. / E. ir L. Danauskų asmeninio archyvo nuotr.

– Gyvūnai skirtingi, tad ir priežiūros kiekvienam reikia vis kitokios. Teko išmokti jais rūpintis?

– Išties kiekvienos rūšies gyvūno priežiūra ir veterinarija skiriasi, ir tai labai svarbu suprasti, nes, neturint tinkamų žinių, dažnai kenčia gyvūnų sveikata. Prieš įsigyjant pirmąjį žirgą ne vienus metus mokiausi joti, vėliau savanoriavau keliuose žirgynuose, kur įgijau daug patirties ir išmokau jais rūpintis. Žinoma, daug domėjausi, skaičiau įvairią literatūrą apie žirgų priežiūrą, ir tik tada, kai jaučiausi tvirtai su savo žiniomis, nusipirkome savo žirgą.

Auginant gyvūnus iškyla daugybė klausimų, mokytis reikia nuolatos, bet tam yra knygos, internetas – tik reikia nepatingėti pasigilinti. Daug skaičiau prieš atsigabenant triušius, ožkas, avis. Kiekvienam reikalingos skirtingos gyvenimo sąlygos, skiepai, namų vaistinėlė. Taip pat kreipiausi į ūkius, kurie augina šiuos gyvūnus, ir gavau daug naudingų patarimų.

Svarbiausia – tinkamos gyvenimo sąlygos pagal kiekvieno prigimtį, pakankamai laisvės ir judėjimo. Be to, auginant gyvūnus reikia nusiteikti, kad reikės pačiam atlikti tam tikras veterinarines procedūras, nes tikrai ne visada gali greitai sulaukti pagalbos.

– Gyvenimas su gyvūnais – įdomus. Nuotykių netrūksta? Turite ką prisiminti ir papasakoti?

– Su jais man kiekviena diena – kaip nuotykis. Buvo tikrai visko labai daug, bet įsimintiniausi, matyt, arklių pabėgimai.

Pirmasis buvo, kai buvome neseniai atsivežę arklius į „Debesų ganyklą“ ir, pirmą kartą palikę juos, išvažiavome pas tėvus į kaimą. Nuvykome pas mano mamą, pavakarieniavome ir po kelių valandų įsijungę kamerą pamatėme, kad Korsažas iššoko iš aptvaro. Gerai, kad Pipiras mažiukas, tai liko viduje. Tada teko naktį važiuoti atgal į Vilnių.

Taip pat yra tekę juos abu parsivesti 10 km. Tai taip pat įvyko, kai buvo dar mažai laiko praėję nuo jų atvykimo į „Debesų ganyklą“ – tą kartą jie tiesiog bandė pareiti į savo senąjį žirgyną. Labai baisu buvo, nes ilgai jų neradome ir kaip tyčia naktį lijo, todėl sunkiai matėsi kanopų žymės, bet pavyko atsekti ir radome juos laukuose maždaug už 10 km nuo mūsų ūkio. Su Korsažu buvo galima parjoti namo, bet Pipirą teko vesti, nes abu esame jam per dideli. Tą darėme su Linu pakaitomis ir buvo labai smagu matyti pravažiuojančių žmonių veido išraiškas, kai mano vyras jojo ant žirgo, o aš ėjau šalia su poniu. Buvo ir filmuojančių telefonu.

E. ir L. Danauskų asmeninio archyvo nuotr.

– Sodyboje priimate lankytojus, vedate edukacijas. Kas apsilankančius labiausiai domina?

– Mūsų gyvūnai draugiški, pripratę prie žmonių. Jie moka visą edukaciją geriau už mane, žino, kas ir kada turi vykti, tai manau, kad dirbame tikroje simbiozėje. Vaikų gimtadienių metu vaikai labai laukia jojimo poniuku, daugumai labai patinka jį šukuoti. Suaugusius nustebina ožkos, nes būna su jomis nesusidūrę ir net neįsivaizduoja, kad jos tokios socialios, bendraujančios. Jos ir didžiausios pokštininkės, dažnai šeriant atsistoja ant dviejų kojų, kartais užšoka ir išpurvina svečius.

– Ar numatote ūkį dar labiau papildyti?

– Šiuo metu plėtra labiau orientuota į patogumus lankytojams – planuojame statyti uždarą erdvę šventėms, kad negąsdintų prasti orai. Dėl gyvūnų visokių minčių yra, bet šiuo metu mums dviem darbo jau pakanka, tai neskubame plėstis. Mūsų prioritetas ne kiekybė, bet kokybė – daug vietos ir laisvės tiek gyvūnams, tiek lankytojams.

– Ar galėtumėte įsivaizduoti savo gyvenimą be gyvūnų kur nors daugiabutyje? Ko labiausiai trūktų?

– Kol kas mūsų gyvenimas yra mišrus, nes ūkyje dar negyvename – nuomojame butą mieste ir kasdien važinėjame į ūkį. Bute laukia kiti gyvūnai – turime dvi kates. Be gyvūnų savo gyvenimo neįsivaizduoju. Net jei neturėčiau savo ūkio, tikrai turėčiau savo žirgą ir jį laikyčiau žirgyne. Tiesiog be gyvūnų aš nebūčiau aš, nes jie yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Nekantrauju, kada pasistatysime savo namus ūkyje – tai didžiausia mano svajonė. Miestas mane labai vargina, o gamta, ramybė ir gyvūnų draugija nustelbia visus jo privalumus.