Patyrusi šunų augintoja atvirai – apie populiarėjančias hibridines veisles: perkate katę maiše

Patyrusi šunų augintoja atvirai – apie populiarėjančias hibridines veisles: perkate katę maiše

2025-12-07 23:00

Dar krimsdama veterinarijos mokslus Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) Martyna Glodenytė suprato, kad ši profesija – ne jai. Nors diplomas – kišenėje, ji pasirinko ne šunis gydyti, o juos kirpti. Dabar Martyna – visoje Lietuvoje žinoma pudelių kirpėja, o ir jos namuose gyvena net trys didieji pudeliai.

Šukavimas: ilgametė kirpėja pripažįsta, kad pudelių kailiui reikia itin daug priežiūros. Veislė: didieji pudeliai Martyną sužavėjo ne tik įspūdinga išvaizda, bet ir  intelektiniais gebėjimais. Išdrąsėjo: Martyna sako, kad vis daugiau pudelių augintojų bando eksperimentuoti su pudelių kailiu ir į kirpyklą kaskart ateina su vis kitokiais pageidavimais.

Pašnekovė pastebi, kad šunų kirpimo mados keičiasi, o pastaruoju metu ant bangos – hibridinės veislės, tokios kaip cuckapoo, cavapoo, maltipoo, labradudlis ir kt. M. Glodenytė atvirauja, kad iš šių šunų hibridų vis dar pelnosi daugintojai, todėl ji mišriomis veislėmis nesižavi ir įspėja, kad kiekvienas perkantis tokį gyvūną rizikuoja.

Kirpdama aptiko auglių

Su Martyna susitikome pasikalbėti jos darbo vietoje. Ant kirpėjos stalo įsitaisęs klientas – garbanotasis bišonas. Stebėdama, kaip mergina preciziškai apskaičiuoja kiekvieną savo rankos mostelėjimą žirklėmis, klausiu, kada ji suprato, kad būtent kirpimas yra jos profesinis pašaukimas.

Atidžiai nužvelgusi savo modelį, M. Glodenytė sako, kad visada norėjo būti veterinarijos gydytoja, bet studijuodama LSMU Veterinarijos akademijoje suprato, kad ten ne jos vieta.

„Mokydamasi supratau, kad norint būti veterinare reikia išskirtinių gebėjimų, o jų neturėjau. Tačiau ir dabar, kerpant šunis, mano, kaip veterinarės, akis pastebi, kas negerai. Yra tekę šeimininkams pasakyti ir apie auglius, kuriuos aptikau. Dažnai pastebiu odos problemų, kurias slepia kailis“, – pasakoja jau beveik keturiolika metų šunis kerpanti Martyna.

Dažniausi jos klientai – pudeliai, garbanotieji bišonai, dėl pramogos ir įvairovės apkerpa kitokio plauko šunis: cvergšnaucerius, Maltos bišonus ir jorkšyrų terjerus.

Mergina juokauja, kad kirpti šunis teko išmokti iš reikalo. Įsigijusi didįjį pudelį iš vienos geriausių pudelių veisėjos ir kirpėjos, dirbančios Kaune, išgirdo, kad ši jos šuns nekirps ir parodoms teks ruoštis pačiai. Tada nebuvo tokie populiarūs šunų kirpimo kursai, todėl žinių teko semtis iš kitų šios veislės šunų augintojų.

„Mano šuo atrodė tikrai labai prastai, – juokiasi prisiminusi pirmąjį kirpimą. – Rankos drebėjo kerpant pirmą kartą ir dar kelerius metus, tačiau kitos pudelių augintojos padėjo, patarė, o užsimezgusi draugystė su jomis liko iki šiol.“

Hibridais nesižavi

Kai pradėjo kirpti šuniukus kirpykloje, bene dažniausi Martynos klientai buvo jorkšyriukai. „Tada visose kirpyklose populiariausia būdavo kirpti šiuos šuniukus, bet dabar mados pasikeitė“, – pastebi M. Glodenytė.

Naminių augintinių mados vėjai pasisuko ir kirpyklose bene daugiausia – žaislinių pudeliukų.

Tiesa, pastaraisiais metais daugėja ir hibdridinių veislių šunų, kai vienas iš tėvų, pavyzdžiui, yra Maltos bišonas, o kitas – pudeliukas; dar kiti kergia spanielį su pudeliu ar labradoru ir pan.

„Mano mintys gana dviprasmiškos. Turiu klientą iš Jungtinių Valstijų, kuriam veisėja iškart atvirai pasakė: auginsite hibridą, kuris niekada nebus veislinis šuo. Pas mus kažkodėl žmonės bando įrodyti, kad tai yra veisliniai šunys, pamiršdami, ką pirko. Prieš pačius šunis tikrai tikrai neturiu, man tik kliūva požiūris į juos. Kadangi tokie šuniukai populiarėja, didžiausia pelno dalis atitenka daugykloms“, – mintimis dalijasi M. Glodenytė.

Išdrąsėjo: Martyna sako, kad vis daugiau pudelių augintojų bando eksperimentuoti su pudelių kailiu ir į kirpyklą kaskart ateina su vis kitokiais pageidavimais.

Kai kurie pardavėjai gudrauja

Pašnekovė įsitikinusi, kad neretai pirkti tokį šuniuką yra tas pats kas  katę maiše.

„Joks veisėjas, kuriam patinka jo šuns veislė, nenorės jos maišyti su kita, todėl šunų veislių maišymu dažnai užsiima daugintojai. Į daugyklas neatkeliauja sveiki ir geri šunys. Mano nuomone, didžiąją hibridų rinkos dalį sudaro šunys, kurie legaliai negali būti veisiami, nes jie, galbūt, turi elgesio ir sveikatos trūkumų. Visa tai persiduoda ir palikuonims“, – tikina Martyna.

Maža to, ji atkreipia dėmesį į hibridinių veislių šuniukų pardavėjų sukčiavimą. Jei klientas ieško cuckapoo – jį parduoda kaip tokį, jei nori pudelio – parduoda tikindami, kad tai pudeliukas, o jei nori spanielio – įbruka kaip kokerspanielį.

„Paskui tie žmonės ateina į kirpyklą ir reikalauja neįmanomų dalykų. Tarkime, pageidauja, kad labai lygaus kokerspanielio ar Maltos bišono plauko šuo taptų panašus į azijietišką meškiuką. Juk apvalios šukuosenos nesuformuosi, nes plaukas tiesiog guli“, – jau kone kirpyklos kasdienybe tapusiomis istorijomis dalijasi patyrusi kirpėja.

Kalbos, kad šuniukai pigesni, nes neturi dokumentų, – didžiausias melas. Jie yra labai pigūs.

Girdėjo apie egzotiškas kainas

Be to, nors tokie šuniukai neturi jokios oficialios veislės, kartais  parduodami už tokią pat kainą kaip ir veisliniai šunys su kilmės dokumentais ar net gerokai brangiau. „Esu girdėjusi apie išties egzotiškas kainas, sumokamas už tokius šuniukus“, – pripažįsta Martyna.

Pasižvalgius populiariuose skelbimų portaluose matyti, kad maltipoo šuniukai parduodami už 950–1 200 eurų. Kitų mišrūnų kainos varijuoja nuo 800 iki 1 500 eurų.

Skelbimų portaluose netrūksta ir veisliniais vadinamų šuniukų skelbimų, tačiau paskaičius atidžiau matyti, kad kilmės dokumentų nėra. Dažnas pardavėjo pasiteisinimas – abu šuniukų tėvai kilmingi, bet jų mažyliai parduodami be dokumentų, nes jie esą brangūs.

Martyna išsklaido šį mitą – veisėjo darbe paruošti dokumentus yra pati mažiausia kainos dedamoji.

„Kalbos, kad šuniukai pigesni, nes neturi dokumentų, – didžiausias melas. Jie labai pigūs“, – patikina M. Glodenytė.

Kainoje paslapties nėra

Kas sudaro veislinių šuniukų kainą? Juk dažnai už veislinį šunį tenka pakloti ne vieną tūkstantį eurų. Martyna į šį klausimą atsako be jokių išsisukinėjimų. Dažnas veisėjas dėl savo svajonių šuniukų leidžiasi į ilgas patino paieškas, kartais tenka vykti ir labai toli.

Taigi, tokios išvykos kainuoja ne tik laiko – nepigiai atsieina pati kelionė, o kur dar šunų pasimatymas – kilmingas, daug pasiekęs patinas kergiamas ne už dyką, o vienas toks šunų susitikimas gali kainuoti ne vieną tūkstantį eurų. Kalytė ne visada pastoja iš pirmo karto, todėl kartais tenka vykti į pasimatymą darkart, galbūt – ir trečiąsyk.

Be to, kilmingi šunys turi dalyvauti parodose, gauti būtinus įvertinimus, o vėliau turi būti tikrinama jų sveikatą ir įsitikinama, kad jie savo palikuonims neperduos paveldimų ligų.

„Kai gimsta šuniukai – su jais labai daug darbo. Pavyzdžiui, pudeliukus jau reikia kirpti jiems sulaukus trijų savaičių amžiaus. Juos reikia socializuoti, mokyti. Kai šuniukai išvysta šį pasaulį, negali būti nė kalbos, kad galėsi eiti į darbą. Kai mano veislyne atsirado pirmoji vada – į darbą nėjau dvi savaites. Išėjau, kaip sakau, į šuniukų motinystės atostogas. Niekada šuniukų nepalikdavau vienų. Būdavau namuose pati arba mano šeimos nariai, draugai. Nors ką tik gimę šuniukai – akli, jie labai guvūs ir aktyvūs. O kas darosi, kai paauga ir pradeda tikrų nuotykių ieškoti!“ – juokiasi M. Glodenytė.

Veislė: didieji pudeliai Martyną sužavėjo ne tik įspūdinga išvaizda, bet ir  intelektiniais gebėjimais.

Talentingas vagis

Martyna jėgas išbandė ir kaip didžiųjų pudelių veisėja, tačiau pripažįsta, kad tai itin sunkus, kruopštus darbas ir bent jau kol kas tuo užsiimti neplanuoja.

Jos veislyne buvo atsivestos dvi vados. Vienoje – šeši, kitoje – dešimt šuniukų. Jie iškeliavo pas žmones, su kuriais Martyna norėjo palaikyti ryšį. Su kai kuriais net susidraugavo šeimomis. „Kai šuniukams ieškojau naujų šeimininkų, turėjau pagrindinį kriterijų – kad būtų rūpestingi ir su jais išlaikytume kontaktą“, – tikina veisėja.

Dabar jos namuose gyvena trys didieji pudeliai: Viki, jos dukra Bri ir Gūsis. Prieš įsigydama trečią pudelį, Martyna ilgai svarstė apie kitokią veislę – afganų kurtą. „Tačiau tai visai kitokie šunys. Jų kitoks santykis su žmogumi, kailis – dar sudėtingesnis nei pudelio“, – iš savo profesinės pusės potencialią veislę įvertino Martyna.

Visi pudelių augintojai žino, kad tai be galo protingi šunys, labai imlūs dresūrai, bet pudeliai savo protinius sugebėjimus gali panaudoti ir kitiems tikslams, pavyzdžiui, patys išmoksta atsidaryti spinteles.

„Jie moka surasti ir ištraukti skanėstus iš pačių slapčiausių vietų. Mano vienas pudelis – itin talentingas vagis. Jis taip meistriškai moka ką nors nugvelbti, jog net negali patikėti, kad taip sugeba. Atrodo, žiūrėjo visai į kitą pusę, o atsisuki – žiūrėk, ir nėra skaniuko!“ – nė kiek ant savo gudruolių augintinių nepyksta Martyna.

Su šepečiu nesiskirsite

Pudelių kailis – įspūdingas, tačiau jam prižiūrėti reikia nemenkų pastangų.

„Kai kuriems būna netikėta, kad pudelių kailiui reikės skirti tiek daug priežiūros. Ypač kai parsiveža namo mažiuką ir iki devynių mėnesių jo kailiui faktiškai nieko daryti nereikia – šiek tiek pašukuoji, kartais išmaudai, nuvedi į kirpyklą. O vieną rytą nubundi ir supranti, kad šuo – vienas didelis kaltūnas.

Vis dėlto pudelio žavesys – kad jis gali būti visoks: galima nukirpti visai trumpai, galima išsirinkti šukuoseną, kuri atitiks ir jūsų lūkesčius, ir priežiūros galimybes. Žmonės ateina pas mane su nuotraukomis ir prašo vis kitaip nukirpti“, – M. Gluodenytė džiaugiasi, kad pudelių augintojai labiau nori eksperimentuoti su šia šunų veisle.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų