Mokslininkai: prieš 130 mln. metų jau žydėjo pirmosios povandeninės „gėlės“

Vienas senovinis augalas, vešėjęs dabartinės Europos vandens telkiniuose, neturėjo vainiklapių ir išaugindavo vienintelę sėklą, bet galbūt yra pats ankstyviausias iš mokslininkams žinomų žiedinių augalų, sakoma pirmadienį paskelbtame straipsnyje.

Naujoji studija buvo parengta kruopščiai išanalizavus per tūkstantį augalų, kurių lotyniškas pavadinimas – Montsechia vidalii, fosilijų.

Tyrėjų nuomone, ši rūšis atima „pirmojo žiedinio“ augalo titulą iš kitos, kuri kadaise buvo paplitusi dabartinėje Kinijoje ir taip pat laikoma vienu iš ankstyviausių gaubtasėklių.

„Pirmasis žiedinis augalas“ techniškai yra mitas, kaip ir „pirmasis žmogus“, – sako paleobotanikas Davidas Dilcheris (Deividas Dilčeris), vadovavęs tyrimui, kurio rezultatai buvo paskelbti Jungtinėse Valstijose leidžiamame mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

„Tačiau, remdamiesi šia nauja analize, dabar žinome, kad Montsechia yra Archaefructus (sinensis) amžininkė arba ankstyvesnė už jį“, – pridūrė tyrėjas, turėdamas omenyje panašų vandeninį augalą, kurio fosilijų buvo aptikta Kinijoje.

Montsechia vidalii mokslininkams žinoma jau seniai.

Šio augalo suakmenėjusių liekanų rasta anksčiau negu prieš šimtmetį kalkakmenio nuogulose Iberijos kalnuose vidurio Ispanijoje ir Montseko kalnagūbryje, priklausančiame Pirėnų kalnų masyvui.

Tačiau D.Dilcheris sakė, kad daugelis tų fosilijų būdavo klaidingai interpretuojamos, nes Montsechia „neturi jokių akivaizdžių „žiedo dalių“, tokių kaip vainiklapiai arba nektarą išskiriantys dariniai, viliojantys vabzdžius. Visas jos gyvenimo ciklas praeidavo po vandeniu“.

Augalas, panašus į dabartinius sekliose jūrose paplitusius žiedinius vandens augalus, tarpo gėlame vandenyje ir išaugindavo vienintelę sėklą, kuriai būdingi pagrindiniai žiedinių augalų (gaubtaseklių) požymiai.

D.Dilcheris nurodė, kad tos sėklos „užuomazga būdavo nukreipta iš viršaus žemyn“.

Suakmenėjusios augalų liekanos „buvo atpalaiduotos nuo akmens, lašinant druskos rūgštį“, sakoma studijoje.

Vėliau tos fosilijos buvo tiriamos binokuliarine lupa, šviesiniu mikroskopu ir skenuojančiu elektroniniu mikroskopu.

Nustatyta, kad jų amžius – 125–130 mln. metų, kai tebegyveno dinozaurai, tokie kaip iguanodonai ir brachiozaurai, sakoma studijoje.

„Nauja šių fosilijų interpretacija suteikia jaudinamą naują perspektyvą, (aiškinantis) vieną didelę augalų biologijos mįslę“, – sakė ekologijos ir evoliucinės biologijos profesorius Donaldas Lesas, dirbantis Konektikuto universitete ir paskelbęs naujosios studijos recenziją tame pačiame žurnale.

„Davido darbas iš tikrųjų yra svarbus indėlis į besitęsiančias pastangas išaiškinti evoliucinius ir ekologinius įvykius, susijusius su žiedinių augalų suklestėjimu pasaulyje“, – rašo jis.