Baigusi miškininkystės ir ekologijos studijas ir miško terapijos podiplomines studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, G. Karelina tapo pirmąja VMU miško terapijos užsiėmimų vedle. Apie kelią į miško terapiją, studijų patirtis ir pirmuosius žingsnius šioje veikloje – pokalbis su ja.

– Gintare, kada pirmą kartą išgirdote apie miško terapiją ir kas paskatino pasirinkti šią sritį?

– Miškas man visada buvo įdomus – tiek kaip gamtinė erdvė, tiek kaip pažinimo objektas. Norėjau jį suprasti kuo plačiau, iš įvairių perspektyvų. Socialinėje medijoje vis dažniau pastebėdavau tokius terminus kaip miško terapija ar miško maudynės ir natūraliai kilo klausimas: kas tai iš tiesų yra? Vedama smalsumo, nusprendžiau plėsti savo žinias ir pasirinkau mokytis šio dalyko. Norėjosi sužinoti daugiau ir suprasti, kaip miškas gali veikti žmogų ne tik ekologiniu, bet ir emociniu, psichologiniu požiūriu.

– Studijų laikotarpis truko visus metus – kas antrą savaitgalį, nuo ryto iki vakaro. Koks jis buvo? Kas labiausiai išbandė, o kas įkvėpė?

– Studijų laikotarpis buvo intensyvus, bet kartu ir labai įdomus. Labiausiai įsiminė tai, kad paskaitas vedė savo srities profesionalai – gydytojai, psichologai, dėstytojai, tarp jų – vieni geriausių Lietuvoje. Jų žinios, požiūris ir gebėjimas dalytis patirtimi mane labai įkvėpė.

Šių studijų metu pirmą kartą taip aiškiai supratau, kad, kaip nėra dviejų vienodų žmonių, taip nėra ir vienodo santykio su mišku. Mus visus veikia tie patys vaizdai, bet kiekvienas juose matome kažką visai skirtingo. Tai mane stebina iki šiol – tas individualus ryšys su gamta, kuris niekada nesikartoja.

Didžiausias išbandymas man buvo dėkingumas. Atrodytų, būtų lengva, jei reikėtų dėkoti tik dėstytojui, aplinkai ar pačiam miškui. Tačiau mus dažnai kviesdavo padėkoti sau – už tai, kad atėjome ir pabuvome su savimi. Būtent tai man nebuvo lengva. Suvokiau, kad dėkingumas sau yra ne ką mažiau svarbus nei dėkojimas kitam, bet tam reikia drąsos, sąmoningumo ir atvirumo. Tai buvo viena stipriausių studijų patirčių.

Susikaupti: anot Gintarės, miško terapijos patyriminis užsiėmimas – tai sąmoningas buvimas miške, padedantis stiprinti ryšį su gamta ir rasti vidinę pusiausvyrą. / G. Karelinos asmeninio archyvo nuotr.

– Ar prisimenate savo pirmąją miško terapijos sesiją? Kokie jausmai lydėjo, kaip reagavo dalyviai?

– Pirmąją sesiją vedžiau netoli savo namų, pažįstamame miške savo geriems draugams. Nebuvo sunku – jaučiausi ten kaip namuose: sava, atvira, drąsi. Labiausiai nustebino patys dalyviai. Nors esame seniai pažįstami, tokių atvirų pasisakymų iš jų dar niekada neteko girdėti. Tai tik dar kartą patvirtino, kaip stipriai gali paveikti miško aplinka. Iki šiol mane stebina, kaip stipriai žmonės atsiveria miško terapijos užsiėmimų metu.

– Kiek šiuo metu kolegų yra baigę studijas ir įsitraukę į miško terapijos veiklą? Kaip jiems sekasi?

– Šiuo metu miško terapijos mokymus yra baigę dar šeši kolegos. Labai džiugu, kad atsirado žmonių, kuriems ši tema pasirodė įdomi ir prasminga. Visi jie – šaunūs, smalsūs, atviri žmonės. Kai kurie jau drąsiai savarankiškai veda miško terapijos užsiėmimus. Labai didžiuojuosi savo kolegomis ir nuoširdžiai jais žaviuosi.

– Kaip sekėsi kurti miško terapijos veiklas? Kas vyksta šių užsiėmimų metu?

– Miško terapija – viena iš tų veiklų, kuriose daug erdvės saviraiškai ir naujoms idėjoms. Šiuo metu daug dėmesio skiriame miško terapijos metodų gilinimui ir tobulinimui, kad užsiėmimai būtų kuo veiksmingesni ir prasmingesni dalyviams. Taikome klasikinės miško terapijos principus, kviečiame dalyvius lėtinti tempą, įsiklausyti į gamtą, sutelkti dėmesį į pojūčius ir sąmoningai patirti aplinką.

Miško terapijoje pagrindinis terapeutas yra pats miškas. Žmogaus, kuris veda užsiėmimą, vaidmuo – būti palydovu.

– Visuomenė jau žino, kas yra miško terapija, ar dar reikia paaiškinti, kad tai nėra tiesiog pasivaikščiojimas miške?

– Miško terapija vis dar yra naujas dalykas, todėl daugeliui mano vedimi užsiėmimai būna pirmoji pažintis su miško terapija. Žmonės į užsiėmimus ateina nusiteikę labai įvairiai – vieni smalsūs, kiti atsargūs. Vis dar tenka paaiškinti, kad tai nėra tiesiog pasivaikščiojimas miške, o kur kas gilesnė patirtis. Taigi, švietimo šia tema tikrai dar reikia.

– Kas gali užsisakyti miško terapijos sesiją? Ji skirta pavieniams asmenims ar grupėms, įmonėms, mokykloms?

– Informaciją apie skelbiamus miško terapijos užsiėmimus galima rasti VMU puslapyje. Į užsiėmimus gali registruotis tiek pavieniai asmenys, tiek grupės. Taip pat sulaukiame nemažai susidomėjimo iš kolektyvų – įmonių, mokyklų, įvairių organizacijų. Miško terapija yra atvira visiems, kurie nori patirti šią unikalią patirtį. Bendradarbiaudama su Lietuvos Raudonuoju Kryžiumi, VMU dovanoja miško terapijos patyriminius užsiėmimus senjorams. Tai – prasmingas socialinės atsakomybės žingsnis, stiprinantis žmogaus ryšį su gamta. Tokios iniciatyvos rodo teisingą kryptį – miškas tampa vieta ne tik gamtos pažinimui, bet ir sveikatinimuisi, atjautai ir bendruomeniškumui.

Ypatumas: skirtingai nei paprastas pasivaikščiojimas, ši veikla kviečia sulėtinti žingsnį ir dėmesį sutelkti į penkis pojūčius – girdimus garsus, užuodžiamus kvapus, regimus vaizdus, prisilietimus ir net skonį. / G. Karelinos asmeninio archyvo nuotr.

– Ar miškininkas gali būti geras terapeutas?

– Svarbu nepamiršti, kad miško terapijoje pagrindinis terapeutas yra pats miškas. Žmogaus, kuris veda užsiėmimą, vaidmuo – būti palydovu: švelniai padėti atsiverti pojūčiams, parodyti kryptį, kurti saugią erdvę patyrimui, bet ne vertinimui. Miškininkas tikrai gali būti puikus miško terapijos vedlys. Tai žmogus, kuris mišką pažįsta geriausiai. Jo santykis su mišku nėra paviršutinis ar atsitiktinis – tai ilgametė, gili pažintis. Toks ryšys suteikia ne tik vertingų žinių, bet ir išskirtinį jautrumą aplinkai, kurio neįmanoma išmokti vien iš vadovėlių.

– Ką ši veikla suteikia Jums pačiai – ar miškas dabar atrodo kitaip nei anksčiau?

– Visada žiūrėjau į mišką ir į gyvenimą smalsiai, atvirai, todėl miško terapija man suteikė dar daugiau gilumo ir suvokimo. Ji padėjo labiau įsiklausyti į save, rasti ramybę ir sustiprinti ryšį su gamta. Nors miškas buvo pažįstamas, ši veikla praturtino mano patirtį ir dar labiau atvėrė akis į jo poveikį žmogui.