Lietuvos upių turtai – dideli, bet nebranginami

Neišvengė piktadarybių

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Simas Aštrauskas sutinka, kad ekosistemos atžvilgiu Šventosios upę galima vadinti viena turtingiausių Lietuvos upių, nes per skirtingus šalies rajonus vingiuojanti upė aukštupyje jungia daugybę ežerų, o per visą savo ilgį kerta įvairaus tipo augavietes, kai kur išplatėja, kai kur susiaurėja, teka miškais, pievomis, derlingais ir smėlingais dirvožemiais.

Šventoji neišvengė įvairių laikmečio išbandymų. Dalį gamtos turtų upės ekosistema prarado dėl žmogaus piktadarybių – taršos, užtvankų, kanalo į Nevėžį projekto. „Sovietmečiu niekas per daug nekreipė dėmesio į pramonės taršą ir įtaką gamtai, nors kai kur ji buvo labai akivaizdi. Niekas neviešino informacijos ir nekvietė diskutuoti. Tad galima tik nuspėti, kad kiekvienas miestas ar miestelis, pro kurį teka Šventoji, savo laiku joje paliko įspaudą“, – dėsto S. Aštrauskas.

Paprašytas palyginti šiandienos ekologinę upės būklę su vyravusia praėjusiame amžiuje, ekologas mano, kad šiuo metu padėtis yra geresnė. „Turbūt dar yra nemažai žmonių, prisimenančių, kaip upėse gyventojai skalbdavo skalbinius, kilimus, prausdavosi, prie upių plaudavo automobilius. Pavyzdžiui, Anykščiuose dar palyginti neseniai buvo pasiektas 98 proc. prie centralizuotų nuotekų surinkimo tinklų prisijungusių namų ūkių rodiklis, jau nekalbant apie nuotekų valymo įrenginių naudojimą. Visi šie pavyzdžiai padeda suvokti, kaip viskas pasikeitė, ir patiems padaryti išvadą“, – teigė S. Aštrauskas.

Pašnekovas pripažino, kad yra sričių, kur proveržis vis dar menkas. Pasak S. Aštrausko, didelė dalis Šventosios upės yra išlikusi natūrali ir didžiausia problema jos ekosistemai yra užtvankos, kurios kaip stovėjo, taip ir stovi. Todėl labai reikia visuomenės diskusijų ir ekspertų žodžio, kaip būtų galima spręsti užtvankų problemą. Juk su nuotekomis pavyko sėkmingai susitvarkyti – gyvenviečių nuotekų surinkimo sistemų plėtros projektai ir parama gyventojams, įsirengiantiems nuotekų valymo įrenginius, buvo efektyvūs ir turėjo naudą upės ekosistemai.

Varžo potencialą

Didelę naudą gamtai galėtų turėti ir užtvankų šalinimo projektai, kurie Europoje pastaraisiais metais smarkiai populiarėja. Šie projektai atveria upes migruojančioms žuvims ir kitiems gyvūnams. Kadaise Šventojoje neršdavo didingieji eršketai, savų migracijos kelių nepamiršta ir lašišos, šlakiai, unguriai.

Užtvankos žuvis atkerta nuo nerštaviečių, taip pat sulėtina tėkmę, o vagą nukloja nešmenys, dugnas ima dumblėti, krantai – pelkėti. Nyksta buveinės ir skursta biologinė įvairovė.

Kalbant apie Šventąją, šios upės potencialas yra gerokai didesnis negu dabartiniai jos turtai. Žuvininkystės tarnyba į ją nuolat įleidžia aštriašnipių eršketų jauniklių, kurie, tyrimų duomenimis, Kuršių marias pasiekia vidutiniškai po 40 parų.

Tačiau laikas, kai subrendę eršketai turėtų sugrįžti į upę, – labai ilgas, maždaug 15–18 metų. Kita vertus, Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos departamento Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vedėjas Valdas Gečys savo knygoje „Žmonės ir žuvys“ pabrėžia, kad „nors dvi ar kelios sugrįžusios subrendusios eršketų patelės (ir keli subrendę patinai) išnerštų ir padovanotų kelis milijonus ikrelių, toks skaičius pranoktų visų šalių keliolikos metų pastangas kartu sudėjus ir reikštų, kad aštriašnipiai eršketai vėl taptų Baltijos jūros ir Lietuvos upių gyventojais“.

Turbūt dar yra nemažai žmonių, prisimenančių, kaip upėse gyventojai skalbdavo skalbinius, kilimus, prausdavosi, prie upių plaudavo automobilius.

Tad Šventoji turi galimybių tapti išskirtine viso Baltijos šalių regiono upe. V. Gečio kolega Andrejus Pilinkovskis priduria, kad pagrindinės eršketų populiacijos nykimo priežastys buvo nekontroliuojama verslinė žūklė, vandens kokybės pablogėjimas, užtvankų statyba upėse, kuriose neršia žuvys, upių hidrologiniai ir hidromorfologiniai pokyčiai ir nerštaviečių sunaikinimas dėl žmogaus ūkinės veiklos. Tad kadaise klestėjusias, bet išnykusias rūšis tyrinėjantiems mokslininkams akivaizdi neigiama užtvankų įtaka, atkertanti žuvis nuo nerštaviečių ir sukelianti vandens lygio svyravimų ir maistinių medžiagų pokyčių.

Naudos mažiau

Šiuo metu Šventosios upėje iš viso yra keturios užtvankos: Kavarsko, Anykščių, Užpalių, Antalieptės. Trys iš jų yra hidroelektrinės. Paprastiems žmonėms būtų sudėtinga atsakyti, kurios iš jų upei pakenkė labiausiai, tad atsakymų ieško mokslininkai – pernai Aplinkos ministerijos užsakymu parengta Užtvankų įvertinimo ekologiniu ir socioekonominiu požiūriu studija leidžia suprasti, kurios iš užtvankų visuomenei neduoda jokios naudos ir tik kenkia gamtai. Tyrėjai nustatė, kad Anykščių užtvanka ant Šventosios patenka tarp dešimties didžiausią žalą gamtai darančių ir mažiausią socioekonominę vertę turinčių hidrotechnikos statinių ar jų liekanų.

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus specialistai irgi yra pastebėję, kad turbūt didžiausią Šventosios upės ruožą migruojančioms žuvims blokuoja Anykščių užtvanka, kuri dėl neefektyvaus žuvitakio yra rimta kliūtis. Užpalių ir Antalieptės užtvankos labiau riboja ežero žuvų migraciją tarp ežerų. Šventosios pavyzdys rodo, kad visos užtvankos keičia upę, ją suskaidydamos ir jos ruožus paversdamos labiau ežerų nei upės ekosistemomis.