Lietuviai – upėtakių gaudymo pasaulio čempionai: pasidalijo įspūdžiais

Plačiau apie tai papasakojo Lietuvos upėtakių sportinio gaudymo asociacijos prezidentas Kęstutis Kovalenkovas.

– Kaip jaučiatės?

– Jaučiamės puikiai, pavargę, bet nuotaikos tikrai nuostabios. Manau, kad dar nesuprantame savo pasiekimo iki galo.

– Lietuvos rinktinė jau pirmąją dieną veržėsi į nugalėtojų gretas. Ar jau buvo aišku, kad pavyks parsivežti taurę?

– Tikrai nebuvo aišku, nes mūsų sporte antrą dieną galima ne tik išlaikyti, bet ir labai susigadinti rezultatą. Taip nutiko ir latvių rinktinei. Antrą dieną vietoje to, kad pasitemptų, jie sugriuvo, o mūsų rinktinė kaip tik pridėjo jėgos. Antrą dieną labai užtikrintai laimėjome.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar buvo ir sunkumų?

– Visada būna sunkumų. Pagrindinis sunkumas – psichologija. Pas mus yra gan dinamiškas sportas, tenka daug ką keisti, reikia labai greitos reakcijos.

– Kokių dar būna faktorių, nuo kurių nebepriklauso sėkmė ir tenka laukti, ar pasiseks, ar ne? Kas gali pakišti koją?

– Turbūt ta pati psichologija, kai atsistoji su priešininku ir matai tą tiesioginę kovą. Kai matai, kad priešininkas greičiau suprato, ką reikia daryti, kartais suvoki, kad bus nebeįmanoma pasivyti. Šie dalykai yra patys svarbiausi. O visi masalai, taktinės gudrybės yra visiems prieinama. Mes tikrai skenuojame, perkame, siunčiamės dideliais kiekiais. Iš tos įrankių pusės tikrai neatsiliekame nė nuo vienų.

– O jei žuvis tą dieną nenorės kibti? Bus sau kur nors įlindusi į žoles ir nenorės niekur lįsti.

Pagrindinis sunkumas – psichologija. Pas mus yra gan dinamiškas sportas, tenka daug ką keisti, reikia labai greitos reakcijos.

– Čia ir yra mūsų darbas ją pergudrauti, kad bent jau viena žuvimi būtų daugiau už priešininką. Tam ir yra sportuojama, treniruojamasi. Pavasarį mes turime vienokį žuvies aktyvumą, rudenį – kitokį. Mūsų čempionatas ką tik pasibaigė ir mes geriausiai jaučiame mūsų tvenkinio pulsą bei mūsų žuvies elgseną. Čia galima sakyti, kad turėjome tokį pranašumą prieš priešininkus.

– Lapkričio pradžia paprastai nebūna labai maloni Lietuvoje. Ar orai per šį čempionatą padėjo, ar patrukdė?

– Mes labiau žiūrime į tokius faktorius, kaip oro slėgis. Tas labiau lemia žuvies elgseną. O visam kitam yra apranga.

– Kuo Lietuvai šis laimėjimas ypatingas?

– Tai yra oficialus pasaulio čempionatas. Lietuviai turi oficialius, auksinius medalius.

– Kokių svajonių ateičiai turi asociacija?

– Žiūrėsime. Kitais metais čempionatas bus organizuojamas Bulgarijoje. Ieškosime būdų nuvažiuoti ten ir padaryti žvalgybą prieš pasaulio čempionatą. Turime visokių komercinių varžybų. Važiuosime į Olandiją, Lenkiją.

– Kiek metų vidutiniškai reikėtų glūdinti savo sportinės žvejybos įgūdžius, kad būtų galima pasirodyti čempionate?

– Tai priklauso nuo žmogaus. Būna žvejai nuo Dievo, kurie ateina ir iš karto jaučia, ką reikia daryti. Bet dažniausiai ateina žmonės iš kitos sporto šakos. Gali būti, kad per pirmus metus papuls į rinktinę.

– Iš kokios sporto šakos galima persiorientuoti į sportinę žūklę?

– Iš bet kurios.

– Ar bus sunku išlaikyti šią taurę?

– Taip. Tie patys italai, kurie užėmė antrą vietą, Bulgarijoje bus tarp lyderių.

– Kurios šalys dažniausiai alsuoja lietuvaičiams į nugarą?

– Paprastai latviai. Pagal oficialius pasiekimus jie yra šiek tiek geresni, neskaitant šios mūsų pergalės. Dar italai yra stiprūs.

– Kiek žuvies buvo ištraukta per tas varžybas?

– Pirmą dieną buvo 1225 pagavimai. Čia kalbame apie tai, ką sportininkas sugebėjo įvesti į graibštą. O antrą dieną turėjo 2493 pagavimus. Rinktinė sugavo 268 upėtakius.