Lietuvės patirtis Kinijoje: pandą įsigyti galima už 4 mln., paglostyti - už 1000 litų

Eglė Aukštakalnytė-Hansen Lietuvoje žinoma dėl savo indėlio plečiant lietuvių žinias apie tolimąją ir nepažintą Afriką, už savo vaidmenis teatre ir televizijoje, fotografijas ir knygą. Tačiau be visų šių dalykų, Eglė taip pat yra ir didžiulė gamtos mylėtoja: Afrikoje prisidėjo prie skirtingų gyvūnų globos iniciatyvų, Nairobyje globojo našlaičiais likusius drambliukus, Karen Žirafų centre - žirafas, prisidėjo prie tigrų populiacijos Indijoje saugojimo. Gyvenimo aplinkybėms pasikeitus ir šeimai persikrausčius į Kiniją, moteriai norėjosi susitikti ir su nacionaliniu Kinijos simboliu – didžiąja panda.

Pirmoji tokia proga pasitaikė 2010–aisiais, kai korporacija „Coca-Cola“ (kurioje dirba ir Eglės vyras Sorenas) Kinijoje Sichuanio pandų veisimo centre nusprendė globoti pirmuosius po didžiojo žemės drebėjimo gimusius pandos mažylius. Tai buvo 8 mėnesių dvynukės Mei Mei ir Le Le – joms  „Coca-Cola“ skyrė paramą iki gyvenimo pabaigos. Eglei teko sudalyvauti globos perdavimo ceremonijoje ir tuomet ji pirmą kartą galėjo apkabinti ir paglostyti pūkuotukes pandas. Šiandien šioms pandoms – jau virš ketverių metų ir Eglė nekantriai laukia būsimųjų jauniklių.

Čiupinėjimai ir apsikabinimai - už 1000 litų

Pandų lankymas Kinijos veisimo centruose prieinamas kiekvienam – tiesiog reikia iš anksto užsiregistruoti, atvykti į vieną iš pandų veisyklų, pavyzdžiui, į pandų centrą netoli Chengdu, susimokėti lankymo mokestį (apie 1000 litų žmogui) ir lankytojas bus įleistas į atskirą aptvarą, kur pandą bus galima apkabinti ir pačiupinėti.

Pastaruoju metu ši paslauga tapo gana populiari – neretai tokiuose centruose susidaro didelės lankytojų eilės, ir neužsiregistravus iš anksto apie pandos glostymą gali tik pasvajoti. Pandas lanko tiek Kinijos gyventojai, tiek ir paprasti turistai (neseniai internete išplito muzikos grupės „Backstreet Boys“ nuotrauka su pandomis).

Taip pat galima įsipareigoti pandas globoti metams ar visam gyvenimui. Metams tai kainuos 1.000.000 juanių (apie 400.000 Lt), visam gyvenimui – 10.000.000 juanių (apie 4.000.000 Lt).

Už tai globą teikiantys asmenys ar kompanijos atstovai gali bet kuriuo metu, be eilės, aplankyti savo pandas, jas pačiupinėti, sulaukti naujienų apie jų gyvenimą, sveikatą ir augimą, nuotraukų ir vaizdo medžiagos. Tačiau Eglė teigia, kad norint susidraugauti su pandomis nebūtina tam skirti didžiulės pinigų sumos – šiuose centruose už nedidelį mokestį mielai priimami ir savanoriai darbuotojai, tiek iš užsienio, tiek iš Kinijos, kurie per specialias savanorystės programas gali iš arti pažvelgti į pandų kasdienybę, prisidėti prie jų kasdieninės priežiūros ir išsaugojimo.

Paklausta, ką mano apie tokį pinigų pritraukimo būdą, Eglė teigia, kad dėl urbanizacijos, gamtos išteklių eksplotavimo bei keičiantis klimatui pasaulyje nyksta natūralios gamtos teritorijos, o gyvūnai netenka savo gyvenamųjų buveinių.  Todėl tiek pasaulio organizacijos, tiek paprasti žmonės reaguoja ir ieško naujų strategijų, kaip prisidėti prie įvairių nykstančių gyvūnų rūšių išsaugojimo.

Pandoms išsaugoti, prižiūrėti ir tyrinėti iš tiesų reikalingi dideli finansiniai ištekliai, todėl už tam tikrą mokestį gyvūnai „įvaikinti“ atiduodami ne tik Kinijoje, tačiau ir kituose pasaulio gyvūnų globos centruose ir rezervatuose, taip užtikrinant įvairų finansavimą, neguldant šios atsakomybės vien ant vietinės vyriausybės pečių.

Lankytojams – griežtas aprangos kodas

Tačiau, anot Eglės, pandos yra itin neatsparios virusams ir žmogaus pernešamoms bakterijoms, todėl norint artimesnio kontakto su šiais mielais gyvūnais, reikia tinkamai pasiruošti. Pirmiausia, būtina įsitikinti, kad žmogus neturi temperatūros ir nesirguliuoja.

„Taip pat, kaip ir visur Kinijoje, reikalingi specialūs vienkartiniai mautukai ant batų, pirštinės ir plastikinis lietpaltis, gal net kepurė – aprengia nuo ausų iki nagų, kad tik tas sąlytis su meška būtų kuo mažesnis – tik kvėpuojamas oras, bet kitiems gali uždėti net ir kaukes,“ - teigė E. Aukštakalnytė-Hansen.

Į specialią atskirą patalpą lauke atnešamos viena ar dvi pandos – dažnausiai apie 8 mėnesių amžiaus.

„Tokiu laikotarpiu pandos dar pakankamai ramios. Jos dar nevalgo bambukų, bet viską čiulpia. Taigi jai duodama cukrašvendrė, aptepta medumi, ir kol panda laižo medų ir visas dėmesys yra nukreiptas į maistą, tada yra geriausia paimti ir palaikyti tą mešką. Ji nedaro jokių stiprių, staigių judesių, nagai dar nėra aštrūs, tad žmogui nėra pavojaus,“ - prisiminė moteris.

Pandą čiupinėti galima tik per plastikinę pirštinę, nors ji ir plona. Eglė sako, kad gal tai ir gerai, nes panda toli gražu nėra švelni, vis tik tai – storo kailio meška, turinti didelį riebalų sluoksnį, kad atlaikytų šaltus orus kalnuose.

„Tai tikrai nėra lapė: kailis stambus, tankus – tarsi šepetukas. Švelniausios vietos – papilvė, prie letenėlių, turbūt, kaip ir žmogaus švelniausios vietos. Negalima imti už ausyčių ir liesti nosies – tik pilvą ir letenėles. Bet eiliniam turistui ir to niekas neleidžia: įėjai, tą mešką palaikei, pasišypsojai, nusifotografavai, - prisiminė ji. - Tris kartus čiupinėjau skirtingo amžiaus pandas – viena panda net buvo pakankamai didelė, trijų metų – galėjau tik prieiti iš nugaros pastovėti, ji valgė bambukus, bet jos liesti negalima, nes vis tiek matai laukinį gyvūną, nėra taip jau ir drąsu.“

Didžioji panda – sparčiai nykstanti rūšis

„Didžioji panda iš tikrųjų yra įrašyta kaip nykstantis gyvūnas ir tai yra natūralu, nes veisimosi laikotarpis gana trumpas ir sudėtingas, pandų populiacijai kenkia didžiulė urbanizacija, didelių plotų nykimas, užterštumas – tiek žemės, tiek oro. Bambukų miškai yra kultyvuojami, ten kažkas statoma, ir gyvūnai netenka natūralios aplinkos, kur jie gali laisvai gyventi,“ – teigia Eglė.

Kadaise didžiosios pandos gyveno pietinėse ir pietrytinėse Kinijos dalyse ir net gretimose šalyse: Mianmare, Vietname. Šiandien teigiama, kad yra išlikę vos 1500-1600 laisvėje gyvuojančių pandų.

Tačiau Eglė, mačiusi pandų gyvenimo ir veisimo ypatumus, galvoja, kad galbūt išvis nėra laukinių pandų, o didžioji dalis gyvenančių laukinėje gamtoje buvo išaugintos būtent pandų veisimo centruose. Iš Sichuanio veisimo centro prieš pusantrų metų šešios pandos buvo išvežtos į natūraliąją gamtą – žiūrėti, kaip jos adaptuojasi.

Eglė džiaugiasi, kad visos pandos tebėra gyvos ir sveikos, tačiau negirdėti jokių žinių apie populiacijos gausėjimą. O pagrindinė pandų nykimo priežastis – tai, kad jos jau pamiršo, kaip pačioms veistis.

Kodėl jaunikliai iš pandų atiminėjami?

Eglė pabrėžia, kad skirtingai nuo kitų nykstančių gyvūnų rūšių, didžiausia pandų problema – būtent palikuoniai. Pirmiausia, nors pandos gyvenimas visai netrumpas – gal apie 25-30 m. laukinėje gamtoje, tačiau vaisingas gyvūno amžius – tik pusė jo gyvenimo trukmės, nuo 6 iki 18 m.

Per šį laikotarpį panda gali atsivesti daugiausia 4 jauniklius, kas jau yra gana mažai. Be to, pandos jauniklis gimsta labai silpnas – vos 85-140 g (tai – proporcingai mažiausias žinduolių naujagimis pasaulyje). Toks „kūdikis“ atrodo kaip pelė: aklas, be jokių plaukų, be kailio. Vidutiniškai 60-120 kg sverianti panda-motina neretai pati jauniklį užspaudžia, kadangi jį visur su savimi nešiojasi, nori prižiūrėti, bet deramai nemoka – todėl labai sudėtingas procesas yra ne tik pandos pastojimas, bet ir jauniklio gimimas bei priežiūra.

Kad procesas vyktų sėkmingiau, laboratorijose praleista gal 50 metų, siekiant suvokti šią itin specifinę pandos evoliuciją ir gyvenimo raidą. Eglė pasakoja, kad per šį laikotarpį padaryti du atradimai, kurie stipriai pakėlė pandų išgyvenimo koeficientą: dirbtinis apvaisinimas ir motinos pieno formulė. Maži pandos jaunikliai tik gimę atskiriami nuo motinos ir auginami inkubatoriuose - taip jie tiesiog apsaugomi nuo nerangių mamos letenų.

Kadangi veislynuose išgyvena kur kas daugiau jauniklių, nei natūralioje gamtoje, dirbtinis pienas buvo itin svarbus atradimas, kuriam buvo skirta labai daug laiko ir lėšų. Mat natūralus motinos pienas labai vertingas – turtingas vitaminais ir maistinėmis medžiagomis. Jis toks maistingas, kad per laikotarpį nuo gimimo iki 8 mėnesių jauniklis nuo 80 gramų gali išaugti iki 16 kg, taigi jauniklio augimas yra pakankamai spartus, ir iš pelės per tą laikotarpį jis pasidaro panašus į mešką.

„Ne kiekvienas bambukas yra valgomas“

Suaugusios pandos išrankios maistui – Eglė pasakoja, kad Azijoje bambukų rūšių yra labai daug, o pandos valgo tik 20 iš jų. Todėl pandos ir negali gyventi bet kur kalnuose, o tik ten, kur yra pakankamai jų maitinimuisi tinkamų bambukų. Panda per dieną gali suėsti apie 15 kilogramų bambukų žaliosios masės.

Priklausomai nuo aukščio, drėgmės ir šviesos, skirtingos bambukų rūšys žydi skirtingu metu, veda ūglius, meta pumpurus, taigi iš tų dvidešimt bambukų rūšių pandos pasirenka tuo metu tinkamiausią racioną.

Veisykloje kasdien kiekvienai pandai pristatomas tiksliai apskaičiuotas skirtingų bambukų kiekis – tai ir švieži lapai, ūgliai, žievė ir kitos, konkrečiai pandai pagal jos amžių ir pomėgius pritaikytos bambuko dalys. Be to, pandos kadaise buvo mėsėdės, ir tik vėliau tapo žaliavalgėmis, taigi kartais į racioną įtraukiama kažkiek mėsos.

Kiekvienas gyvūnas turi savo istoriją

Pabaigai, Eglė sakosi su gražiausiomis emocijomis atsimenanti apsilankymą lietuviškame Kauno zoologijos sode ir tiki, kad tokios ekskursijos organizuojamos ir šiandien. Ji jaučia visame pasaulyje augantį supratimą, kad gyvūnai – mūsų draugai, kurie už mus mažesni, silpnesni, todėl auga ir noras gyvūnais rūpintis.

Jos nuomone, Lietuvoje taip pat galima būtų pritaikyti skirtingas idėjas ir strategijas, siekiant pritraukti papildomo finansavimo, skatinti susidomėjimą gyvūnų globa.

„Kai kuriuose zoologijos soduose organizuojamos specialios gyvūnų maitinimo valandos. Be abejo, negalima paglostyti žirafos ar dramblio, tačiau lankytojams galima suorganizuoti žirafų ar stručių maitinimo atrakciją: maitinant žirafas granulėmis iš rankos, galima pajusti žirafos liežuvio slidumą. Taip pat, galima sukurti asmeninę gyvūno globos sistemą – juk kiekvienas turi savo istoriją: iš kur atkeliavo, kaip jis elgiasi, kodėl jis toks, o ne kitoks, ir pritraukti gyvūnų mylėtojų dėmesį bei finansinę pagalbą. Aprašytos gyvūnų istorijos, tikiuosi, paskatintų vaikų smalsumą ir domėjimąsi, pritrauktų daugiau lankytojų ir finansiškai sustiprintų Lietuvoje veikiančias gyvūnų globos įstaigas ar zoologijos sodo mylėtojų fondą“, - zoologijos sodui linkėjo E. Aukštakalnytė-Hansen.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių