Jei vaikas prašo tėvų nupirkti šuniuką ir suaugusieji su tuo sutinka, jie turi suprasti, kad atsakomybė už šunį teks ne vaikui, o tėvams, nes sprendimą priima jie. Taip teigia psichoterapeutė konsultantė Milda Urbonienė.

Portalo NoriuŠuns.lt paprašyta, specialistė papasakojo, kaip ugdyti vaiko atsakomybę rūpintis šunimi.

– Ar šunys prisideda prie vaikų vystymosi?

– Vaikai labai domisi gyvūnais. Vieno tyrimo, atlikto prieš dvejus metus, duomenimis, 11–40 mėnesių vaikai net labiau linkę stebėti gyvūnėlį, žaidžiantį už stiklo, negu žaisti su lengvai pasiekiamu negyvu žaisliuku. Tačiau, manau, į klausimą galima atsakyti tiesiog įsiklausant į tai, ką žmonės žino jau seniai: taip, gyvūnai, ir ypač šunys, gali reikšmingai teigiamai veikti vaiko intelektinį, emocinį ir socialinį vystymąsi. Vaikai dažnai kalbasi su savo augintiniais ir jie gali atstoti jo paslapčių sergėtoją. Stebėdami gyvūnėlio gyvenimą, vaikai susipažįsta su jo fiziologija: ligomis, reprodukcija, gimimu, mirtimi. Rūpinimasis ir prieraišus santykis su augintiniu padeda ugdyti pagrindines vertybes: pagarbą kitai gyvai būtybei, empatiją, lojalumą, atjautą, atsakomybę, gebėjimą mylėti.

– Ar skiriasi vaikai, kurių namuose auginami šunys ir kurių – ne?

– Pastebėta, kad vaikai, kurie turi augintinius ir elgiasi su jais gerai, labiau savimi pasitiki, jų savigarba aukštesnė, jie lengviau išgyvena įtampą. Buvo atliktas tyrimas, kai priešmokyklinėje vaikų grupėje buvo priglaustas šuniukas. Po devynių mėnesių, kai gyvūnėlis buvo su vaikais, jų pasitikėjimas savimi labai išaugo.

Įvairūs eksperimentai patvirtina teigiamą augintinių poveikį žmogui skirtingose srityse. Pvz., žmonės, auginantys kates, turi 30 proc. mažesnę tikimybę patirti širdies smūgį. O žiūrėjimas į žuvytes akvariume mažina kraujospūdį. Pasivaikščiojimai su šunimi stiprina imunitetą. Mokslininkai ištyrė, kad gydančią galią žmogui gyvūnai daro dėl to, jog teigiamas bendravimas su jais esmingai pakeičia mūsų smegenų biocheminius procesus.

– Kokio amžiaus turėtų būti vaikas, kad jam bendravimas su augintiniu ir atneštų džiaugsmo, ir mokytų atsakomybės?

– 3–5 metų vaikas domisi šuniuku tiek, kiek jam pavyksta su juo pažaisti, o augant išmokstama pasirūpinti pagrindiniais augintinio poreikiais. Vis dėlto, stebint net 7–13 metų vaikus, paaiškėjo, kad jie linkę bendrauti, žaisti, glausti keturkojį draugą, tačiau rūpinimąsi maistu ir vedžiojimą palieka tėvams. Manoma, kad jaunesnis nei 10 metų vaikas savarankiškai nėra pajėgus visiškai pasirūpinti šunimi.

Vaikai iki 3–4 metų amžiaus dar nemoka savęs valdyti, todėl gali su gyvūnu elgtis šiurkščiai. Todėl mažų vaikų su augintiniu be priežiūros palikti nereikėtų. Perkant šuniuką svarbu pasirinkti tinkamą veislę, nes ne visi šunys tinka bendrauti, žaisti su mažais vaikais. Kaip ir žmonės, šunys turi skirtingą charakterį, todėl reikėtų pasidomėti, kuri veislė geriausiai atitiktų šeimos poreikius, gyvenimo būdą, namų aplinką.

– Kaip paaiškinti vaikui, kad šuniukas nėra trumpalaikis džiaugsmas ir kad juo reikės rūpintis kasdien?

– Kaip ir mokantis bet kokios atsakomybės, vien žodžiu susitarti nepavyks. Tai ne kontraktas, kurį pasirašo tėveliai su vaiku – tai savybė, kurią išugdyti prireiks laiko, abipusių pastangų ir atitinkamo pavyzdžio iš tėvų pusės. Todėl būti tikram iš anksto vargu ar įmanoma. Žinoma, paaiškinti vaikui, kad šuniukas – tai ne vien mieli žaidimai ir malonumai, bet ir naujos pareigos – būtina. Ypač jei šuns prašo pats vaikas. Galima nupiešti dienos grafiką ir pavaizduoti, kaip pasikeis dienos režimas, atsiradus šuniukui: galbūt nebeliks laiko vakaro filmukui, nes reikės išvesti naująjį draugą pasivaikščioti.

Jei tėveliai pasiryžo turėti augintinį, o ne atkalbėti vaiką nuo jo, verta pasakyti ir tai, kad draugystė, džiaugsmas, ištikimybė atperka visus tuos rūpesčius, kurie atsiras namuose apsigyvenus šuniukui. Tačiau reikia nepamiršti, kad sprendimą priima tėvai, tad ir atsakomybė tenka pirmiausiai jiems. Norint, kad šuns auginimas taptų gyvenimą praturtinančia patirtimi, būtina, kad įsitrauktų tėvai, atvirai diskutuoti ir planuoti.