Kačių globėja D. Ratkuvienė: juk jei ne aš, tai kas?

Kačių fėja gražiai už akių vadinamai moteriai norisi, kad išvydę gatvėje gailiai kniaukiantį nelaimėlį mes jį priimtume kaip savo mažesnį bičiulį, silpnesnį Dievo kūrinį, besiprašantį žmogiškos atjautos ir pagalbos.

Paveldėta meilė

Tikinti moteris cituoja Šv.Raštą, kuriame Dievo prisakymai skirti žmonėms. "Betgi kodėl tų pačių moralės ir dorovės principų mes negalėtume taikyti ir kalbėdami apie gyvūnus? Ar Dievas nemoko padėti silpnesniam? Ar ne mūsų pareiga alkstantį pavalgydinti, o trokštantį pagirdyti?" – emocingai klausia.

Mama dažnai primindavo senelio žodžius, kad negalima sėstis prie stalo vakarienės, jei nesužiūrėti visi gyvūnai. Nesvarbu, kokie jie būtų: arkliukas, katinėlis ar šunelis.

D.Ratkuvienė sako jau nuo pat gimimo mylėjusi katinus, nes gimė tremtyje, atšiauriame Sibire. Kai jai buvo penkeri metai, grįžo į Lietuvą. Tiesa, viena, be tėvų, kurie su skaudančia širdimi atidavė dukrą giminaičiams, patys dar nežinodami, ar galės kada sugrįžti į tėvynę.

Danutė nepamena, kaip jų namuose, Sibire, atsirado pirmasis katinas – toks pūkuotas, sibirinis Ryžikas, prie kurio mergaitė labai prisirišo. Kiek buvo ašarų ir verksmo, kai teko su giminaičiais važiuoti į Lietuvą (nes turėjo netrukus pradėti lankyti mokyklą) ir jį palikti.

Po kokių šešerių metų keitėsi valdžia, ir tėvams taip pat buvo leista sugrįžti. "Turiu išsaugojusi paskutinįjį mamos laišką, kur ši klausia, ką parvežti dovanų iš Sibiro. Ar galite įsivaizduoti, ko aš paprašiau? Ogi savo katino. Dabar man sunku įsivaizduoti, kiek jai visokių leidimų, parašų teko gauti, ir kaip apie tuos gūdžius 1968-uosius metus jai pavyko atgabenti Ryžiką į Lietuvą", – stebisi mamos ryžtu.

D.Ratkuvienei atrodo, kad meilę katinams ji paveldėjo genetiškai. Mat jos senelis, miręs Sibire, irgi degė aistra gyvūnams. Anais laikais Jonavos rajone jis turėjo labai gražius namus, kuriuose gyveno daug gyvulėlių.

"Mama dažnai primindavo senelio žodžius, kad negalima sėstis prie stalo vakarienės, jei nesužiūrėti visi gyvūnai. Nesvarbu, kokie jie būtų: arkliukas, katinėlis ar šunelis", – dalijasi įstrigusiu atmintin pamokymu.

Globojo ligoninės teritorijoje

Nuo to pirmojo sibirinio Ryžiko Danutei teko rūpintis begale gyvūnų. Studijų metais, kai neturėjo sąlygų, kur juos laikyti, maitindavo, globodavo tiesiog lauke.

Pasirūpino: Žiegždrių psichiatrijos ligoninės teritorijoje katinai gyvena komfortiškai – D.Ratkuvienės rūpesčiu pastatytuose nameliuose.

Kai pradėjo dirbti gydytoja psichiatre vienoje iš Kauno ligoninių, tos pačios taktikos laikėsi ir čia. 30 metų vietiniai beglobiai katinai ir šunys galėjo jaustis saugūs, nes turėjo savo žemišką angelą sargą, kuris jais pasirūpindavo.

"Viskas vyko Žiegždrių psichiatrijos ligoninės teritorijoje, kuri yra labai didelė, beveik kaip koks nacionalinis parkas. Aš buvau padariusi katytėms namelius – nuošalėje, toliau nuo žmonių akių. Vieną po kitos jas sterilizavau, vežiau skiepyti, gydžiau. Žodžiu, rūpinausi, kaip tik galėjau. Nes kitaip gyventi tiesiog nemokėjau: man visada rūpėjo silpnesni", – pasakoja Danutė ir apgailestauja, kad ne visada ligoninės administracija geranoriškai suprato jos veiklą.

Prieš keletą metų moteriai buvo pasakyta, kad privalo nutraukti šitą labdarą ir kuo greičiau išardyti visas gyvūnų pašiūres,  nemaitinti gyvūnų.

"Laimė, kažkas iš mūsų gyvūnų mylėtojų kuopelės pažinojo tuometę Seimo narę Orintą Leiputę, kuri, pati būdama gyvūnų teisių aktyvistė, į šią situaciją sureagavo žaibiškai. Jos dėka mano globotiniai, kaip ir aš pati, likome toliau – kas gyventi, o kas dirbti – po senovei."

Vyras ir vaikai palaiko

D.Ratkuvienė nė neįsivaizduoja, kaip tektų gyventi su savo giliu vidiniu pareigos jausmu – padėti silpnesniems – jei jos nepalaikytų šeima.

"Dabar pas mus likęs tik vienas katinas, tai vyras vis šmaikštauja, kad tik laiko klausimas, kada į namus atkeliaus papildymas", – juokiasi gydytoja, jaučianti begalinį dėkingumą savo namiškiams.

Dukra yra baigusi veterinarijos mokslus, sūnus mielai padeda mamai tvarkytis su šiuolaikinėmis technologijomis: pasidalija žinutėmis apie kenčiančius gyvūnus, socialinėse platformose paieško jiems naujų šeimininkų.

D.Ratkuvienė sako, kad atlikdama šią savotišką gyvūnų Motinos Teresės misiją nėra viena. Nors nepriklauso jokiai konkrečiai gyvūnų globos organizacijai, bet dažnai sulaukia pagalbos iš gerų žmonių.

"Yra tokia prieglaudėlė Partizanų gatvėje, "Katino svajonė", kuriai esu be galo dėkinga už visas paskolintas gaudykles. Tik jų dėka galėjau susigaudyti ir sutvarkyti (suskiepyti, sterilizuoti) visus gyvūnus, esančius mano darbo, t.y. ligoninės teritorijoje. Aš juos pasigaudavau, nuveždavau atlikti reikalingą procedūrą į veterinarijos kliniką ir vėl grąžindavau atgal. O kartais tekdavo, jei kuris labai sirgdavo, ir namo pasiimti. Kai veterinarė pasakydavo, kad lauke su savo puokšte ligų katytė neišgyvens, keliaudavom namo drauge... Taip kadaise pas mus atsirado bedantė katė Žiegždrė", – prisimena kačių globėja.

Nepavargsta padėti

"Na, kvaila..." – juokiasi iš savęs D.Ratkuvienė, kalbėdama apie savo automobilį, kuriame rytdienos kelionei į darbą jau paruoštas gyvūnų maistas, jų transportavimo dėžė, kraikas.

"Juk niekada nežinau, ką važiuodama gatve pamatysiu, – sako ji. – Dar turiu tokio kvapo, kuris gali privilioti gyvūną. Jį naudoju tuomet, kai įsibaiminęs vargšelis, kuriam reikia pagalbos, nesileidžia pagaunamas."

D.Ratkuvienė negali ramiai važiuoti gatve, nors kartais ir pavargsta nuo šitos misijos. Yra Kaune kokios penkios, šešios vietos, kurias ji bent kartą per savaitę privalo aplankyti, ten gyvenančiais, jos šefuojamais keturkojais pasirūpinti.

"Juk jei ne aš, tai kas? – klausia moteris. – Pradžioje dar galvojau, kad aš tik parodysiu gerą pavyzdį, o paskui kažkas prisidės, įsijungs, gal net tą kovą tęs vietoj manęs... Deja, supratau, kad jei ne aš, tai niekas."

Reikia keisti požiūrį

Kiekvieną savaitgalį anksti ryte D.Ratkuvienė, jei tik nebudi ligoninėje, važiuoja į ūkininkų turgelį prie Kauno pilies. Visai neseniai prie Politechnikumo stotelės ji pastebėjo lūkuriuojantį katiną. Ir, aišku, neištvėrė nesustojusi ir nepašėrusi. Nuo to karto kiekvieną šeštadienį tas katinas jos laukia kaskart tuo pačiu metu – devintą ryte – kol moteris važiuos įprastu maršrutu ir atveš jam pusryčius.

D.Ratkuvienę labiausiai stebina tas faktas, kad žmonės, nusprendę auginti namuose kažkokį gyvūną, mato tik jį. Kiti, kurių pilna aplink ir kuriems galbūt reikia pagalbos, jiems tarsi neegzistuoja. O ji myli visus. Ir gyvenančius namuose, ir laukiančius ligoninės teritorijoje, ir lūkuriuojančius kituose Kauno rajonuose.

Danutė turi draugų veterinarų, kurie jai padeda neprašydami užmokesčio arba padarydami nemažas nuolaidas. Ypatingą dėkingumą ji jaučia daktarui Žydrūnui Pupiui iš Raudondvario, gydytojai Henrietai iš Zanavykų gatvės klinikos, kurie yra sterilizavę begalę moters atvežtų gyvūnų.

"Tikrai yra daug gerų žmonių, už kuriuos norėčiau pasimelsti, paprašyti Dievo jiems sveikatos, – atsisveikindama sako gydytoja psichiatrė D.Ratkuvienė. – Esu tikintis žmogus, dažnai paskaitau Bibliją. Joje įsakymai surašyti žmonėms, bet aš palinkėčiau juos pritaikyti ir gyvūnams: alkstantį pamaitinti, beglobį priglausti, sergantį pagydyti. Ir dar labai norėčiau paprašyti žmonių keisti požiūrį į beglobius keturkojus, nežiūrėti į juos kaip į valkatas, nešiojančius ligas. Artėja šv.Kalėdos, tad labai norėčiau palinkėti visiems meilės – nesvarbu, kam ji būtų skirta: medžiui, gėlei, gyvūnui, žmogui…"