Dalmatinai – taškuotas mylinčių šeimininkų džiaugsmas

Pamatė ir neatsispyrė

Jau aštuoniolika metų dalmatinus auginanti Dalia Mudėnienė pasakoja pirmąjį šios veislės šunį įsigijusi 2004 m., galima sakyti, atsitiktinai. „Mes ieškojome pinčerio, bet Lietuvoje tuo metu buvo tik arba dideli dobermanai, arba nykštukiniai pinčeriai. Aš norėjau vidutinio dydžio šuns. Kadangi pageidaujamo pinčerio neradome, akys užkliuvo už skelbimo, kad Vilniuje parduodami dalmatinų veislės šuniukai. Nuvažiavome pažiūrėti ir jie mane tiesiog užbūrė. Viena kalytė prie manęs pribėgo, pradėjo nosį laižyti, tad išvažiavau aš jau su šunyte ant rankų, – pasakoja Dalia. – Paskui nebenorėjau jokios kitos veislės šuns. Ir galiu pasakyti, kad daugumai dalmatinų augintojų taip atsitinka – kai jie praranda savo bičiulį, vėl ieško būtent šios veislės šuns.“

Kai savo ilgametės taškuotos draugės neteko, moteris kurį laiką labai sielvartavo. Tačiau gyvenimo be dalmatino jau neįsivaizdavo, todėl po mėnesio pradėjo ieškoti naujo šuniuko. Rado kalytę, kuri buvo gimusi  tą pačią dieną, kai pirmoji augintinė iškeliavo, – tai buvo tarsi kažkoks ženklas. Dar ir labai gražų šuniuką pamatė, kuriam buvo labai sunku atsispirti. Atsitiko taip, kad nusipirko ir vieną, ir kitą. Tad šiuo metu jos namuose gyvena dalmatinų porelė – Rastis ir Cypla.

Kai šuniukai paaugo ir prasidėjo vestuviniai šokiai ir dainos, nusprendė: kodėl nepabandžius jų veisti? Taip atsirado veislynas „Margulio sapnas“. Pirma veislyno vada buvo labai nusisekusi, neseniai turėjo antrą vadą, kurios visi šuniukai taip pat iškeliavo pas naujus šeimininkus.

„Žinoma, veisimas – daug rūpesčių, bet ir labai daug gerų emocijų, daug džiaugsmo. Kadangi aš šunis labai myliu, tai man labai prie širdies tokia veikla“, – sako Dalia.

Turi žinoti, kas šeimininkas

Dalmatinai, anot pašnekovės, – ypatingi šunys. Savo intelektu jie yra  žmogiškiausi. „Mano tėtė, vyresnio amžiaus žmogus, sako: na, tie tavo šunys tai tokie sužmogėję, su jais ir pasikalbėti galima. Iš tiesų jie tokie ir yra – kompanionai, visada prie žmogaus. Jei turi dalmatiną, jis visada bus su tavimi, nebus taip, kad tu pabėgsi kažkur į kambarį, užsidarysi, – tada jie krapštys duris ir galiausiai vis tiek įsitaisys prie tavęs, ten, kur leisi. Aš tai leidžiu jiems visur, nes man šuo yra šeimos narys.“

Sklinda gandai, kad dalmatinus sunku dresuoti. D.Mudėnienės teigimu, taip nutinka tiems, kurie įsigyja šunį ne veislyne, o iš daugintojų. Mat dalis šuniukų būna visiškai kurti, dalis jų negirdi viena ausimi, o daugintojai šių dalykų tikrai netikrina ir apie tai pirkėjų neinformuoja. Tad savaime suprantama, kad neprigirdintis ar visiškai negirdintis šuniukas nevykdo jokių komandų, nes jis jų nesupranta.

Tradicija: D. Mudėnienės teigimu, daugumai dalmatinų augintojų taip atsitinka – kartą pažinę, vėliau jie ir vėl ieško būtent šios veislės šuns / D. Mudėnienės asm. archyvo nuotr.

Jeigu šuniuką pradedi dresuoti nuo kokių keturių penkių mėnesių, jis išmoksta pagrindines komandas, ir jeigu tu jam nenusileidi, reikalauji, kad įvykdytų, – viskas puiku. Tiesa, veisėja pastebi, kad kalytės – prieraišesnės, paklusnesnės, patinėliai – ne tokie paklusnūs, dažniau ką nors nusiveja ir pabėga.

Dalmatinas visiškai netinka žmonėms, kurių gyvenimo būdas yra pasyvus, kurie nemėgsta pasivaikščiojimų, nekeliauja.

Tik tiek, kad dalmatinas turi žinoti, kas namie šeimininkas. Jeigu jam leisti turėti valdžią, jis tuo ir naudosis. Šeimoje, kur auga dalmatinas, visi šeimos nariai turi laikytis tų pačių principų, – negali būti taip, kad vienas kažką leidžia, o kitas neleidžia. Ir kai šuo įpranta, žino savo vietą ir ribas, jokių problemų nekyla.

„Aš sakyčiau, toks šuo visiškai netinka žmonėms, kurių gyvenimo būdas yra pasyvus, kurie nemėgsta pasivaikščiojimų, nekeliauja, – sako pašnekovė. – Dalmatinai yra labai smalsūs ir judrūs šunys, jiems reikia veiksmo. Tarkim, jeigu jūs tik vesitės šunį su pavadėliu tam tikru maršrutu – visą laiką tuo pačiu, dalmatinui netiks, nes jis negaus nei peno mąstymui, nei galimybės bent pusvalandį intensyviai pabėgioti. Jei šuo neišsibėgioja, būna gana įkyrus – bėgioja kambaryje, tampo žaislus, kaišoja, kad su juo žaistum, neduoda ramybės. Jei šunį dažnai palieki neišsidūkusį ar ilgai vieną, jis gali susirgti depresija. Tada nuolat guli, miega, pradeda tukti, nors, atrodo, ir ėda mažiau. Pagydyti galima tik šeimininkams pakeitus gyvenimo būdą.“

Nėra agresyvus

Dar viena savybė – dalmatinai labai nemėgsta grubumo, rėkimo, šaukimo. Su dalmatinu galima susitart tik gražiuoju, žaidžiant. Jeigu jį apšauki, aprėki – šuo įsižeidžia ir jus ignoruoja. Gali išeiti į kitą kambarį ir, tarkim, kokį pusvalandį nekreipti į jus dėmesio, kviečiamas net nepasukti galvos į jūsų pusę.

Pasak D.Mudėnienės, dalmatinas yra šuo, kuris apskritai neagresyvus – čia išskirtinis jų bruožas. Šie šunys gali būti agresyvūs tada, jeigu jų psichika nestabili, sužalota, todėl labai reikia žiūrėti, kur šuniuką įsigyjate, kokie jo tėvai, protėviai. Jei šuo bailus, bruka uodegą, spaudžiasi į kampą, o prie tokio šuns kažkas intensyviai lįs, iš baimės jis gali kąsti. Agresyvūs šunys gali būti ir dėl kažkokių ligų, kai jiems skauda. Tačiau tai pavieniai ir labai reti atvejai. Jeigu šuo sveikas ir stabilios psichikos, jis ir su vaikais sutaria puikiai, ir su kitais gyvūnais.

Tai šeimos šunys, ir jie nėra iš tų, kurie prisiriša prie vieno – jie myli visus šeimos narius vienodai.

„Aš pati išaugau tris sūnus, visi jie su dalmatinais augo: kai įsigijau pirmą šunį, jauniausiam sūnui buvo penkeri ir nebuvo jokios konfliktinės situacijos. Kartais paurgzdavo įspėdami, kai labai jau įkyriai prie jų lįsdavo, bet įkandę nė karto nėra, – sako pašnekovė. – Tai šeimos šunys, jie nėra iš tų, kurie prisiriša prie vieno. Jie myli visus šeimos narius vienodai, visais vienodai džiaugiasi ir visų vienodai laukia.“

Rekordinė šuniukų vada

Iš Dalios veislyno „Margulio sapnas“ į pasaulį jau iškeliavo dvi šuniukų vados. Pirmoje vadoje buvo aštuoni šuniukai, antroje – septyni. Tiek šuniukų dažniausiai ir atsiveda dalmatinai.

Tačiau prieš du mėnesius įvyko stebuklas – Rastis ir dvejų metų kalytė Diva iš veislyno „Mano Aidas“ susilaukė septyniolikos šuniukų. Tai  Lietuvos rekordas.

Tad dalmatinų veisėjos Enrikos Mylinos namuose šiuo metu siaučia gausus augintinių būrys – kolis, trys suaugę dalmatinai ir septyniolika mažylių.

Šeima: E.Mylinos kalytė Diva prieš du mėnesius atsivedė rekordinį skaičių šuniukų – net septyniolika, tad namuose dabar – gausus taškuotųjų būrys / E. Mylinos asm. archyvo nuotr.

„Dalmantinai įprastai atsiveda nuo maždaug septynių aštuonių iki penkiolikos mažylių. Kiek domėjausi, Lietuvoje yra buvę ir gausesnių vadų – dešimt vienuolika šunyčių, tačiau septyniolikos nėra buvę. Europoje, kiek pavyko sužinoti, daugiausia gal devyniolika buvę. Tai mūsų tokia gausi vada – labai retas atvejis“, – sako Enrika.

Moteris pasakojo nė neįtarusi, kad jos augintinių gretos šitaip pasipildys. Divos pilvelis ilgai neryškėjo, tad besilaukdama ji dar dalyvavo parodoje. Kai pilvas pradėjo augti, jis visai neatrodė didelis. Tačiau kai atėjo laikas ir šuniukai pradėjo keliauti į šį pasaulį, tai užtruko beveik parą. Enrika visą tą laiką buvo šalia pasiruošusi padėti, kviesti veterinarą, jei kas atsitiktų. Ir nors kalytė labai išvargo, laimė, viskas praėjo sklandžiai iš pagalbos neprireikė.

„Iš pradžių dar bandėme į krepšį tuos gimusius šunyčius dėti, bet Diva kategoriškai prieštaravo – traukė už pakarpos mažylius atgal, glaudė prie savęs, nors septyniolika buvo sunku priglausti“, – prisimena pašnekovė.

Veisėjai jaudinosi ir dėl to, kaip kalytei reikės visus septyniolika šuniukų išmaitinti. Su kuo konsultavosi, visi sakė, kad tiek mažylių neišmaitins, reikės primaitinti. Tačiau Diva – nuostabi mama. Ji pamaitindavo dalį mažylių, paskui juos su nosimi nustumdavo šalin ir prisistumdavo tuos, kurie dar nemaitinti. Žmogaus pagalbos jai neprireikė – puikiai viską darė pati, nors jai tai ir pirma vada. Primaitinti šuniukus veisėja pradėjo  maždaug nuo pusantro mėnesio, nes paaugę jie pradėjo kandžioti kalytei spenius.

„Mamos meilė šuniukams – begalinė, visus spėja apiprausti, sutvarkyti, – pasakoja Enrika. – Jie aptvarkiuke būdavo, kad neišsilakstytų, tai kai tiek daug mažylių, mamai sudėtinga įlipti. Tad ji cypdavo, kviesdavo mane, kad ateičiau ir atkreipčiau mažylių dėmesį. Jie į vieną kraštą subėga – ji ramiai įšoka, visais pasirūpina ir iššoka lauk.“

Linksma kompanija

E.Mylinai kalė leido imti šuniukus, ja pasitikėjo ir jokios agresijos šeimininkei nerodė. Tačiau kai, pasidėjus gimdos uždegimui, atėjo veterinaras vaistų suleisti, jo prisileisti nenorėjo. Savo mažylius, kol netapo savarankiški, ji labai saugojo ir nuo kitų namuose gyvenančių šunų.

O gyvena šiuose namuose dar koli veislės kalytė, kurią moteris įsigijo  maždaug prieš septynerius metus grįžusi gyventi į Lietuvą iš užsienio. Po metų, kai Enrika pradėjo daugiau dirbti, kalytei likti vienai būdavo liūdna, tad nusprendė, kad namuose turėtų atsirasti antras šuo. Tuo metu akys užkliuvo už skelbimo, kad parduodami dalmatinai. Kelias dienas ši mintis neišėjo iš galvos, tad moteris sėdo į automobilį, nuvažiavo ir nusipirko kalytę Fėją. Nuo jos ir prasidėjo domėjimasis dalmatinų veisle. Ir taip jau susiklostė, kad dar po metų Enrika su draugu iš vieno Kroatijos veislyno parsivežė Divą, o maždaug prieš metus iš Belgijos veislyno – rudai dėmėtą dalmatiną Uno.

Fėja, pasak Enrikos – didžiausia išdaigininkė. Ji labai mėgsta viską vogti. Pavyzdžiui, nueina į šiltnamį, pavagia agurkų ir pasidalija kieme su visais šunimis.

„Mes seniau laikėme vištas. Tai ji buvo pasidariusi skylę aptvare, tyliai nueidavo ir pavogdavo kiaušinių, o vištos kažkodėl neprieštaraudavo, – juokiasi moteris. – Aš galvojau, kad čia gal kokios lapės ar žiurkės kiaušinius vagia, kol vieną rytą išeinu į lauką, žiūriu – stovi Fėja tame aptvare su vištomis. Tada supratau, kas čia dvi savaites vagia tuos kiaušinius. Ji juos su visais lukštais sutratindavo ir išeidavo laiminga.“

Pašnekovė prisimena, kad kai ūkyje buvo ožkų, Fėjai vis įpildavo į kibiriuką palakti ką tik pamelžto ožkos pieno. Kartą pamiršo ir neįpylė, tai kalytė nuėjo pas kaimynus, pavogė kibiriuką ir parnešė šeimininkei, kad pieno įpiltų. Kaimynė matė ir pasakojo, kad labai juokinga buvo žiūrėti, kaip Fėja su kibiriuku per tvorą stengėsi peršokti. Nueidavo ji pas kaimynus ir košės, kurią šie savo šuniui išvirdavo ir palikdavo atvėsti, paskanauti. Žinodavo, kada tos košės prieangyje bus padėta, peršokdavo tvorą, pasivaišindavo ir pareidavo laiminga. O tvora tarp sodybų nemenka – daugiau nei 1,5 m. Tai dabar tenka naują statyti, nes vagystės kaimynams jau pabodo.

Jauniausias augintinis – patinėlis Uno – didžiausias iš visų dalmantinų. Į namus jis atkeliavo penkių mėnesių, dabar jam jau daugiau nei metai. Jis – linksmuolis, laimingas vaikas, vis dar įsivaizduojantis, kad yra mažas šuniukas. Susirango į pačią mažiausią kėdutę ir įsivaizduoja, kad čia jo vieta, nejaučia savo gabaritų, kad jau yra didelis.

„Jis – namų siela, visus pralinksmina, – sako pašnekovė. – Aš, pavyzdžiui, pradedu jį barti, kad kažką blogai padarė, o jis galvoja, kad aš tiesiog garsesniu tonu jį kviečiu žaisti, ir jam tavo pykčiai neįdomūs. Jis visą laiką vizgina uodegą, visą laiką laimingas, visą laiką nori žaisti. Labai mėgsta skraidančią lėkštę gaudyti – gali visą dieną tą daryti. Dar labai mėgsta maudytis – nė viena kalytė neina, o jis – pats pirmas. Lenda į vandenį, viską gaudo, trauka į krantą, ką tik randa, – toks žvejys.“

Siekia populiarinti veislę

Enrikos teigimu, kiekvieno šuns charakteris savitas, bet visi dalmatinai turi šį tą bendro – jie yra judrūs, labai mėgsta lakstyti. Tai šeimos šunys, nes mėgsta kompaniją ir labai myli vaikus. Jiems šeima svarbiausia.

Tikslas: dalmatinus auginanti E.Mylina siekia suburti šios veislės šunų mylėtojus ir augintojus ir labiau populiarinti šią veislę / E. Mylinos asm. archyvo nuotr.

Dalmatinai – vidutinio dydžio šunys, kurie puikiai gali gyventi bute, jei tik turi galimybę bent kartą per dieną išsilakstyti. Protingi, imlūs dresūrai, greitai mokosi, tačiau linkę bandyti žmogaus kantrybę – mėgsta apsimesti, kad negirdi, kas jiems sakoma. Tad dresuojant komandas tenka vėl ir vėl kartoti ne tam, kad šuo išmoktų, o kad įprastų jas vykdyti.

E.Mylinos teigimu, dalmatinai – puikūs šunys, tačiau Lietuvoje jų labai mažai. Kažkada, kai pasirodė filmas „101 dalmantinas“, buvo kilusi šių šuniukų mada. Mada baigėsi, tada pirkti šunys užaugo ir iškeliavo, o mada nebegrįžo. Juos vis dar augina ištikimiausi mylėtojai. Todėl prieš kurį laiką moteris sukūrė feisbuko grupę, į kurią siekia suburti dalmatinų veislės šunų mylėtojus, augintojus ir labiau populiarinti šią veislę.