Pažadina iš žiemos sąstingio

Pavasaris visada grįžta su paukščių balsais. Jau kovo pradžioje visoje Lietuvoje laukai skambėjo nuo vieversių čirenimo, pempių klykavimo, įspūdingų pilkųjų gervių trimitų. Šie paukščiai Lietuvoje nuo seno vadinami pirmaisiais pavasario šaukliais.

Vėliau prie šių paukščių prisijungė visas giesmininkų choras: varnėnai, liepsnelės, karietaitės, juodieji ir smilginiai strazdai, geltonosios startos, tuoktuvių giesmes burkuojantys keršuliai, mažo kačiuko kniaukimą mėgdžiojantys kėkštai, o atokiuose nendrynuose galima išgirsti ir didžiųjų baublių baubimą. Miškuose teritorijas užsiima jerubės, didieji ir vidutiniai margieji geniai, baltanugariai geniai, juodosios, pilkosios ir žaliosios meletos, vis labiau aktyvėja naminių pelėdų ūbavimai.

„Pavasaris – atgimimas visko, kas gyva. Seniau žiemos būdavo šaltesnės ir ilgesnės, žmonės nuo jos pavargdavo, ir staiga vieversiukas ima čirenti! Jau vien tai žmogui suteikia džiaugsmo“, – sako knygų apie gamtą ir paukščius autorius, gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

Šiuolaikinis žmogus patiria daug vidinės įtampos ir minčių chaoso, gyvena užgožtas kasdienio triukšmo ir dažnai jaučiasi atitrūkęs nuo gamtos ritmo. Paukščiai ne tik praneša apie šiltojo sezono pradžią, bet ir žadina žmogaus vidinį pasaulį: nuramina jausmus ir atpalaiduoja protą, išvaduoja nuo susikaupusios įtampos ir padeda atkurti natūralų ryšį su aplinka.

Sugrįžtantys paukščiai tampa simboliu, kviečiančiu žmogaus sielą pabusti, išsilaisvinti iš žiemos sąstingio, imtis naujų darbų. Norintiems pamatyti tikrą paukščių rojų, pavasarį verta aplankyti Žuvinto ežero rezervatą, Nemuno deltą arba Ventės ragą Kuršių nerijoje.

Iškepti 40 „špokiukų“

Kokias paukščių šventes nuo seno švęsdavo lietuviai? Bene ankstyviausias giesmininkas – vieversys, dar vadintas vyturiu, voversiu, cyruliu, tad žmonės jau vasario mėnesį saulutei pašvietus kreipdavo akis į dangų dairydamiesi, bene kur pamatys mažą paukštelį ir išgirs jo giesmelę.

Vasario 24-ąją – Vieversio diena. Šios dienos sulaukę žmonės sakydavo, kad pavasaris jau ne už kalnų.

Kovo 4-oji – Kovarnio diena. Kovo 19-ąją ypatingas dėmesys skiriamas pempei, visiems pranešančiai „Gyvi, gyvi!“. Kovo 25-ąją bene visas pavasario paukščių šventes vainikuoja Gandrinės.

Gal dėl to, kad kiekvienam žmogaus mylimam paukštukui neįmanoma priskirti atskiros šventės, kovo 10-ąją švenčiama 40-ies paukščių diena, simbolizuojanti mūsų krašto paukščių sugrįžimą. Seniau kaimo žmogui tai būdavo kasmečių ūkio darbų pradžia, o šiandien jau tik akimis ganome parskrendančius sparnuočius ir džiaugiamės jų meilės šokiais, gražiausiu čiulbėjimu.

„Žmogaus žvilgsnis į paukštį, tikėjimas buvo daug gilesnis nei tiesiog paviršutiniška šventė. Paukščių šventės – labai archajiškos, senos, o ilgainiui, atėjus krikščionybei, jos susitapatino su krikščioniškomis“, – atkreipia dėmesį gamtininkas S. Paltanavičius.

Kaip tai įvyko? „Nepamirškime tokio paprasto dalyko – mūsų protėviai buvo neraštingi žmonės, o visos tradicijos – ne iš viršaus nuleistos, jos gimė kaime, paprastų žmonių gyvenime. Viskas buvo ne užrašoma, o perpasakojama. Žmonės nemokėjo skaityti kalendoriaus ir net neturėjo jo, todėl daug paprasčiau buvo susieti paukščių šventes su krikščionių šventaisiais, su vardinėmis, nes taip tiesiog buvo paprasčiau prisiminti: Vieversio diena – per šventą Motiejų, Pempės diena – kartu su Juozapinėmis, Blovieščius, arba Geroji žinia, švenčiamas su Gandrinėmis“, – aiškina S. Paltanavičius.

Tiesa, anot jo, 40-ies paukščių diena yra gana vėlyva šventė. S. Paltanavičius mano, kad ši šventė būtent krikščioniškesnė, siejama su krikščionimis kankiniais, nes kovo 10-ąją, gamtininko teigimu, Lietuvoje vargiai jau būna parskridę 40-ies rūšių paukščiai.

Kad ir kaip būtų, kovo 10 d. siejama su masiniu paukščių parskridimu. Žmonės stebėjo gamtą, tikėjo ja lyg pranašyste. Senoliai sakydavo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų.

Tą dieną šeimininkės būtinai turėdavo iškepti 40 bandelių, dar vadinamų špokiukais. Žemaitijoje sakydavo, kad tą dieną būtinai reikia praleisti savame lizde – su savo šeima, namuose, niekur į svečius neiti. Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su namiškiais ir net su kaimynais.

Ypatingi: „Paukščius labiausiai myliu, jie man gražiausia gyvosios gamtos dalis“, – prisipažįsta gamtininkas S. Paltanavičius. / Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos nuotr.

Kas gi skriaus kregždutę?

Parskridusiems paukščiams pagerbti sukurta daug įvairių žaidimų ir dainų – norėta, kad žmonės gerbtų ir mylėtų paukščius, jų neskriaustų, geriau pažintų.

Kodėl lietuviai niekada neskriaudė paukščių? „Buvo tikima, kad į paukščius persikelia mirusių žmonių vėlės. Aš pats dar pamenu, kad jeigu kaime kregždutės susilipdė lizdą, neduok Dieve, kas nors nuardytų kregždės lizdą. Čia didžiausia nepagarba! Kodėl? Todėl, jog tikėta, kad kregždutės yra mirusių vaikų vėlelės. Tai kas gi skriaus kregždutę?“ – apie ypatingą ryšį su amžinybėn išėjusiais artimaisiais per paukščius pasakoja gamtininkas S. Paltanavičius.

Jis atkreipia dėmesį, kad laukiniai paukščiai lietuviams nebuvo maisto šaltinis – jų negaudydavo ir medžioti vengdavo. „Mačiau neseniai filmuotą medžiagą, kaip Libane skrenda gandrai Europos link, staiga iš kolonos automobilių iššoka vyrai su šautuvais – ir gandrai krinta, krinta, krinta... Ne valgiui, ne dėl išgyvenimo tai daro. Tiems žmonės šaudyti ir naikinti paukščius – pramoga. Lietuvoje tokios pramogos niekada nebuvo“, – jautriai kalba pašnekovas.

„Net ir lietuvių liaudies dainose dainuojama apie verkiantį paukštį, „nes piemen’s išdraskė mano lizdelį“. Įsivaizduojate, koks tas piemuo negeras, kaip paikai pasielgė!“ – priduria S. Paltanavičius.

Gandrai vaikelį parnešė

„Jau čia pat Gandrinės. Senoje vokiškoje knygoje pavyko rasti aprašymą apie Rytprūsius. Joje rašoma apie XVII a. vietinius gyventojus ir minima, kad Lietuvoje švęsdavo šventę, kuri vadinosi gandravimas. Vokiečiai net nebandė šio žodžio išversti“, – Gandrinių šventės archajiškumu neabejoja gamtininkas S. Paltanavičius.

Gandrai skirtingose Lietuvos vietose ir tarmėse vadinami įvairiai: starkus, gužas, gužutis, garnys, busilas, bacionas, didutis. Tai nacionalinis mūsų paukštis, – Lietuvoje jų peri apie 13 tūkst. porų, bene tankiausiai Europoje. Gandrai skrenda žiemoti neįtikimai toli – į Afriką, pasiekia Nilo aukštupius ir net pietinę žemyno dalį.

Gandrinių šventei būdingi bundančios gamtos stebėjimai ir spėjimai apie būsimą derlių, ūkio sėkmę. Buvo laukiama parskrendant gandro, sakyta, po sparnu parnešąs kielę, kuri baigianti išspardyti ledus, todėl šis paukštelis dažnai vadintas ne tik kiele, bet ir ledspira. Išspardžiusi ledus, ji pakvies ir likusius paukščius į Lietuvą sugrįžti.

„Vaikai turbūt labiausiai laukdavo, kad gandrai parskristų, laukdavo tos šventės. O, žiūrėk, gandrai sugrįžo ir kažkam mažą vaikelį parnešė. Ligoniams sveikatą atnešė. Pačių įvairiausių tikėjimų būta“, – sako S. Paltanavičius.

Pamatę pirmą parskridusį gandrą vaikai greitai kūlvirsčia stengdavosi verstis, o ir pasierzinti būdavo galima: „Starkau Jonai (ar koks kitas vardas), gagaga! Tavo pati ragana! Man bandelės nekepė, kad ir kepė – nedavė, po tilteliu paslėpė“ arba „Gandrai, gandrai, suk tekinį, atnešk vaiką šiųmetinį“. O kiek smagaus juoko, kai vienas kitam reikia kuo greičiau pasakyti: „Eina starkus pro tarpgubį“!

Žmonėms buvo labai svarbu, kaip pirmą kartą gandrą pamatys: jei skrendantį ir dar iš dešinės pusės, visi metų darbai eisis kaip per sviestą, sėkmingai ir spėriai, jei lizde tupintį – metai bus sėslūs, ramūs.

Ištekėti norinčios merginos stengdavosi iš karto porą gandrų pamatyti – tai buvo ženklas, kad šiais metais išskris iš gimtųjų namų. Jei pamatydavo tupintį gandrą, manydavo, kad šiemet dar tupės tėvų namuose.

Įamžina: S. Paltanavičius gyvąją gamtą fotografuoja daugiau kaip 50 metų, jo archyve – apie ketvirtis milijono nuotraukų. Itin daug – sparnuočių. / S. Paltanavičiaus nuotr.

Moters rankų svarba

Gandrinės tradiciškai laikytos labai svarbia švente – tą dieną nevalia dirbti sunkių darbų, nes tikėta, kad ir paukščiai lizdų tą dieną nesuka.

Šeimininkės per Blovieščių keldavosi labai anksti – tikėta, kad tada per darbymetį nugaros neskaudės. Ir namų ruošos tądien būdavo daugiau, nes reikėdavo „gandro vaišes“ suruošti: kepdavo kanapinius pyragėlius, krekenų (veršelį atsivedusio karvės priešpienio) šaltanosius, rupiai sumaltų įvairių grūdų bandeles. Jomis būtinai dalydavosi su kaimynais, kad javai gerai sudygtų. Gandrinių bandeles vadino kratiniais, šeškučiais, prėskieniais. Įdomiausias pavadinimas – kaukorai, nes primena mitinę namų būtybę kauką.

Senovėje visos šios vaišės buvo kartu ir apeiginiai valgiai, kuriuos ruošdavo tam, kad ūkio darbai gerai sektųsi: visi javai gerai užderėtų,  karvės pieningos ir veršingos būtų. Nuo Gandrinių diena jau tiek pailgėja, kad privalu ir pavakarius šeimai ruošti. Sakydavo, kad gandras juos atnešė, o rugpjūtį ir išsineš.

Ūkininkai šią dieną apžiūrėdavo javų sėklas, pažarstydavo savo rankomis – taip tarsi žadindavo per žiemą apsnūdusią grūdo gyvybę.

„Aišku, Gandrinės, o ir visos šventės, mieliausios vaikams. Mažieji labai laukdavo bandelių, gandro pyragais vadinamų. Tiesa, tos šventės būdavo gana kuklios, valgiai – paprasti, nes ir žmonės kukliau gyvendavo, o ir per gavėnią savęs nepamalonindavo kuo nors ypatingu, kaip nors ypatingai švęsti nebuvo priimta“, – paaiškina S. Paltanavičius.

Anot jo, vienas svarbiausių dalykų – gandralizdį iškelti. „Tai tapdavo išskirtiniu šeimos ar net viso kaimo įvykiu: keldavo seną vežimo ratą ar iš ko nors kito pagrindą lizdui padarydavo. Kelti lizdą gandrui ant stogo ar į medį – labiau vyriškas darbas, bet be moterų negalima kelti gandralizdžio. Moters rankos būtinai turėdavo tą pagrindą ar vežimo ratą virve surišti, sutvirtinti. Jeigu tik vyrai viską darys – neperės gandrai, nebus jų ten. Jeigu tik vyrai iškėlė lizdą, tai kas iš to?“ – dar vieną su gandrais susijusį tikėjimą primena gamtininkas.

Pasak jo, dar žmonės stengdavosi į lizdo pagrindą ar į vežimo rato plyšelį kur nors įsprausti varinį pinigėlį, kad viliotų gandrą sugrįžti, kad gandro kojoms šilčiau būtų.

Tuo metu šeimininkės jau rinkdavo kiaušinius naminiams paukščiams perinti – vištų, ančių. „Tikėta, kad tą dieną negalima liesti kiaušinių, nes ančiukai, viščiukai, žąsiukai bus su dviem galvomis“, – pasakoja S. Paltanavičius.

Anot jo, per Gandrines negalima nieko apkalbėti. „Tie visi tikėjimai ir pamokymai – ne šiaip sau, ne iš paikumo, o kad gyvenimas būtų šviesesnis. Pavyzdžiui, kaip vaikui paaiškinsi, kad negalima laukinių paukščių kiaušinių rinkti? Tai sakydavo, kad būsi šlakuotas, jeigu taip darysi“, – šypteli pašnekovas.

Dar Gandrines vadindavo ir Bičių diena. Būtent tą dieną bitininkai įkeldavo spietines, kad vasarą spiečiai toli nenuklystų.

S. Paltanavičiaus nuotr.

„Kai mūsų tėtė kėlė lizdą“

Paklaustas, kaip šių dienų žmogus galėtų švęsti Gandrines, S. Paltanavičius akcentuoja, kad svarbiausia – nebūti tik žiūrovais.

„Šventė gali būti gyva tik tada, jei bus švenčiama šeimoje, nuo mažų dienų. Jeigu kas nors kitas renginį suorganizuoja, ką nors suvaidina, o 50 žmonių stovi rankas į kelnių kišenes susikišę, anokia čia šventė. Na, gal kas nors mobiliuoju dar nufilmuos ar nufotografuos... Šventė turi būti širdyje“, – įsitikinęs pašnekovas.

Gamtininkas prisipažįsta, kad Gandrinės jam yra pati gražiausia pavasario šventė, o kad ji taptų įsimintina, ragina žmones, ypač šeimas, šią šventę įprasminti iškeliant gandralizdį.

„Juk daug kas dabar turi sodybų. Gali pakviesti kaimynų – moterys rištų virvę, vyrai liptų ant stogo ar į medį ir tą gandralizdį iškeltų, o ne kokia nors samdyta firma atvažiuotų ir tai padarytų. Jeigu šeima tą darys, visi paskui prisimins tą šventę visą gyvenimą, o vaikai ir po daug metų sakys: tada, kai mūsų tėtė kėlė lizdą...“ – šventės scenarijų siūlo S. Paltanavičius.

Gandrinių tikėjimai rodo šventės archajiškumą

Svarbus: gandras lietuvių nuo seno laikytas šventu paukščiu, turinčiu ypatingų galių. / wikipedia.com nuotr.

• Tikėta, jei kurioje sodyboje peri gandras, gaisrai aplenks namus, o ūkį lydės sėkmė.

• Jeigu į sodybą atskrenda gandrų pora, netrukus reikės laukti piršlių. Jeigu gandras dažnai lanko ir tą sodybą, kurioje neperi, šiuose namuose gyvenanti šeima susilauks vaikučių.

• Tikėta, kad gandras gali žmonių ligas ar bėdas paimti, nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti.

• Kitados gandrą Dievas buvo pasiuntęs į pragarą ugnies žmonėms atnešti – taip pasakojama sakmėje. Tik nepavyko lėtapėdžiam paukščiui – velnias uždrožė per kuprą nuodėguliu, o snapas nuo ugnies taip ir liko visiems laikams raudonas.

• Pagal tai, kaip gandrai elgiasi, spėdavo apie metus: jei išmeta iš lizdo kiaušinį, bus prasti metai, laukia prastas derlius, sunkmetis.

• Per šienapjūtės įkarštį gandras praneša šienpjoviui, koks bus oras: jei gandras murzinas – bus lietaus, jeigu baltumu šviečia – giedras oras. Jei paukštis į lizdą neša šiaudų ar velėnų – tikrai lis, o jei žabų – bus giedra. Jei gandras tupi ant šieno kupetos, tą šieną lietus supūdys.

• Vaikiškoje dainelėje dainuojama: „Lietus, lietus lyja lyja, gandras varles ryja, ryja. Kur didesnės – į terbikę, kur mažesnės – į gerklikę.“

• Gandras minimas ir lietuviškose patarlėse: „Ir gandras ne kiekvienam laimę žada“, „Yra varlių, rasis ir gandras“, „Nesikelk su gandrais, nes su varnomis nukrisi“, „Ir gandro lizdas nuo bėdų neapsaugo“, „Stovi kaip busilas ant vienos kojos“, „Su gandrais išlėksi, o su žvirbliais nukrisi“.

Gandro bandelės

R. Žaltausko nuotr.

Rytų aukštaičiai turėjo paprotį Gandrinių rytą kepti bandeles iš javų mišinio miltų. Pyragėliai – ne bet kokie, bet iš įvairiausių javų, pavasarį likusių.

Prireiks: 700 g pikliuotų kvietinių miltų (dar šiek tiek – minkyti, stalui pabarstyti); 150 g viso grūdo kvietinių miltų; 150 g avižinių miltų; 1 kiaušinio patepti; 100 g sviesto; 20 g šviežių arba 6–7 g sausų mielių; 600 ml pieno; 10 šaukštų cukraus; žiupsnelio druskos; gvazdikėlių akytėms.

Kaip paruošti paukštelius. Iš tiek tešlos pavyks suformuoti apie 45 paukštelius. Paukštelius formuojame suvoluodami nedidelį volelį ir jį perlenkiame surišdami mazgelį. Vienas galiukas bus galvytė, o kitas – uodegytė. Į galvytę įstatome akytes iš gvazdikėlių, o uodegytę peiliu perpjauname į kelias plunksnas.

Kaip pasigaminti tešlą. Pieno stiklinę pašildyti iki kūno temperatūros, jame ištirpinti cukrų, įberti šaukštą miltų ir sutrupinti ar suberti mieles. Ruošinį palikti šiltoje vietoje 15–20 minučių, kol suputos, pasklis būdingas kvapas. Visus miltus persijoti sieteliu, įmaišyti druską. Supilti ruošinį, likusį kambario temperatūros pieną ir ištirpintą sviestą. Išminkyti tešlą. Neperminkyti. Tešlą pridengti rankšluosčiu ir palikti kilti šiltoje vietoje 1,5–2 valandas, kol padvigubės. Iš pakilusios tešlos suformuoti paukštelius, juos pridengti švariu rankšluosčiu ir šiltoje vietoje kildinti dar 30 minučių. Paukštelius aptepti kiaušinio plakiniu, įstatyti akytes ir kepti iki 200°C temperatūros įkaitintoje orkaitėje, kol gražiai pagels.

Lietuvos etnografijos muziejaus inf.

Pavasarinės paukščių šventės Lietuvoje

Pempės diena

wikipedia.com nuotr.

Pempė laikoma atbundančios gamtos, atšilimo pranašu. Pempės diena dar vadinama gėlių, merginų ir moterų švente. Seniau buvo sakoma, kad iki Pempinių reikia siūlų prisiverpti, audeklų prisiausti, nes viskas guls į kraičio skrynias. Paskui moterys pradeda darželiuose sėti gėles, augina daržovių daigus. Patarlė sako, kad nuo Pempės dienos „lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Pempės dieną spėdavo apie metų sėkmę: jeigu oras tą dieną geras, metai bus palankūs karvėms ir jaučiams. Tikėta: jei pempės žemai skraido, bus lietaus. Jei pempė laksto klykdama apie namus, tie namai sudegs arba juose kas nors mirs. Jei pempės kiaušinį atneša į namus, tie namai sudegs.

Kovarnio diena

wikipedia.com nuotr.

Nuo senų laikų minima Kovarnio diena. Manoma, kad ši diena labiau būdinga Žemaitijai, mat šiame regione juodai žvilgančius paukščius kovus vadina kovarniais. Kovarnio dieną žmonės stengdavosi pasidžiaugti pavasario pradžia, atverdavo tvarto duris, išleisdavo po lauką pasivaikščioti naminius paukščius, gyvulius, o ir patys stengdavosi daugiau būti lauke. Žmonės kovus dažnai painioja su varnomis. Dydžiu jie panašūs, bet išvaizda skirtinga – pilkosios varnos daugiau turi pilkos spalvos nei juodos, o kovų plunksnos turi melsvo metalo blizgesio. Kovai labai naudingi paukščiai – pievose, vejose jie stipriais snapais rausia duobutes dirvoje, norėdami pasiekti ten tūnančias grambuolių (karkvabalių) lervas. Paukščiams tai puikus baltymų šaltinis, o žmonėms – pagalba ginantis nuo augalų šaknis graužiančių vabalų. Kovai sulesa daug kitų vabzdžių kenkėjų lervų.

Vieversio diena

wikipedia.com nuotr.

Vieversys – vienas iš pirmųjų sparnuočių, pavasarį sugrįžtančių į mūsų kraštą iš šiltųjų kraštų. Vieversėlis yra lietuvių artojų draugas ir nuolatinis palydovas. Pavasaris pas žemę dirbantį žmogų ateidavo ne su kalendoriniu pavasario pavadinimu, bet su pirmuoju vieversio pasirodymu. Tikėta, kad kuo vieversys pasirodys anksčiau ir užgiedos savo pavasarinę giesmę, tuo greičiau pavasaris ateis. Vieversio dieną nedera šukuotis – vištos vasarą daržus iškapstys.

Paukščiams reikia namų

Tarpukariu Lietuvoje išpopuliarėjo paukščiams skirtų inkilų kėlimo šventės – šią tradiciją išpopuliarino gamtininkas Tadas Ivanauskas, 1922–1924 m. Kaune pradėjęs organizuoti inkilų kėlimo vajų, į kurį susirinkdavo šimtai žmonių. Iškilmės vykdavo net su dūdų orkestrais.

Kam ir kada reikia kelti inkilus? Kaip teigia Valstybinė miškų urėdija (VMU), tam tikros paukščių rūšys – pavyzdžiui, įvairių rūšių zylės, musinukės, varnėnai namus randa geninių paukščių iškaltuose uoksuose. Tai saugus, nuo plėšrūnų gana efektyviai apsisaugoti leidžiantis pasirinkimas. Tačiau ne visuose miškuose uoksų yra pakankamai, kad juose galėtų perėti antriniai uoksiniai paukščiai. Dėl šios priežasties naudinga šiems paukščiams padėti ir iškelti inkilus, kuriuose jie galėtų kurti naujus namus.

Svarbu: inkilo landa turi būti gana didelė, kad sparnuotis galėtų lengvai ir saugiai įlįsti į vidų. / Valstybinės miškų urėdijos nuotr.

Namus inkiluose kuriasi ne tik žvirbliniai paukščiai. Vieni iš pirmųjų sparnuočių, ankstyvą pavasarį ieškančių vietos perėti, – pelėdos. Pelėdiniai paukščiai žiemai baigiantis ima švęsti vestuves ūbaudami, o po vestuvių pradeda perėti. VMU atkreipia dėmesį, kad inkilus perėti renkasi ne visi pelėdiniai paukščiai. Įvairios pelėdų rūšys natūraliai kiaušinius deda skirtingose vietose: vienos rūšys namus kuria nenaudojamuose stambių paukščių lizduose, kitos tam renkasi dreves ar tinkamo dydžio uoksus; yra ir tokių, kurios peri nulūžusių stuobrių ertmėse. Tačiau, tokių vietų miške negausu, tad ir pelėdoms jas rasti gali būti ne taip paprasta. Todėl šiems įspūdingo grožio paukščiams taip pat galima pagelbėti gaminant ir iškeliant inkilų.

„Norintiems pavasarį atlikti gerą darbą ir patiems pagaminti inkilą, naudinga atminti kelis svarbius dalykus. Pirmiausia, naudinga žinoti, kad skirtingų rūšių paukščiams tinkami ir reikalingi skirtingo dydžio inkilai“, – teigia VMU specialistai.

Smulkiesiems paukščiams, tokiems kaip zylės ar musinukės, gaminami inkilai, kurių aukštis siekia apie 30 cm, o plotis – 15 cm. Tačiau svarbus ne tik paties inkilo, bet ir jo landos dydis – skersmuo. Inkilo landa turi būti gana didelė, kad sparnuotis galėtų lengvai ir saugiai įlįsti į vidų, bet ne per didelė, nes kitaip kils rizika, kad į landą savo leteną įkiš plėšrus gyvūnas. Jei planuojate inkilą gaminti varnėnams – jis turėtų būti didesnis, su 5 cm skersmens landa.

Didesnį inkilą reikia gaminti ir pelėdiniams paukščiams. Žvirblinėms pelėdoms, kurios yra mažiausios ir smulkiausios, inkilas turėtų būti šiek tiek didesnis, nei skirtas varnėnams. Stambesnių ir didesnių rūšių pelėdoms gaminami dar didesni inkilai – bent 0,5 m aukščio ir 40 cm pločio. Kad ir kokios rūšies paukščiams planuojate kalti inkilą, jį reikėtų gaminti iš natūralios medienos, neobliuotų ir nedažytų lentų.

Svarbu ne tik pagaminti tinkamo dydžio inkilą, bet ir tinkamai jį pakabinti. Miškininkai pataria inkilus kabinti 3–5 m aukštyje. Jei inkilas skirtas pelėdai – jį reikėtų kabinti dar aukščiau. Šaka, ant kurios kabinamas inkilas, turėtų būti tvirta ir suteikti pakankamai stabilumo, kad pučiant stipriems vėjams inkilas nesiūbuotų. Labai svarbu, kad prie pasirinktos inkilo kabinimo vietos paukščiams būtų patogu priskristi, o landos neužstotų šakos. Naudinga atsižvelgti ir tinkamai parinkti pačią inkilo kabinimo vietą, kabėjimo kryptį. Jei inkilas bus iškeltas tankmėje – jame labiau kaupsis drėgmė, o atviroje vietoje, į pietų kryptį atsuktas inkilas gaus daugiau saulės šviesos, bet paukščiams jame gali būti per karšta.

Ruošiantis pavasariui svarbu ne tik sukurti ir iškelti naujus namus sparnuočiams. Dėmesio būtina skirti ir praėjusį sezoną iškeltiems inkilams, juos išvalyti. Darbštuoliai varnėnai savo inkilus išsivalo patys snapeliais atplėšdami seno lizdo medžiagos dalis ir jas išmesdami pro landą. Tačiau dauguma kitų paukščių, pavyzdžiui, žvirbliniai, lizdų patys nevalo. Dėl šios priežasties, norint, kad grįžę perėti į inkilus paukščiai galėtų ten sėkmingai dėti kiaušinius, reikalinga žmogaus pagalba.

Senesnius inkilus išvalyti labai svarbu, nes senoje lizdų medžiagoje kaupiasi drėgmė, ima veistis lizdiniai parazitai, keliantys pavojų tiek inkilų šeimininkams, tiek jų jaunikliams. Kiekvienais metais, dar prieš prasidedant pavasariui, VMU miškininkai regioninių padalinių girininkijose išvalo apie 7 tūkst. inkilų. Taip ne tik užtikrinama, kad sparnuočiai ras švarius ir saugius namus, bet ir prisidedama prie miško sanitarinės būklės gerinimo. Na, o kuo miške daugiau paukščių – tuo efektyviau kontroliuojamas miško kenkėjų skaičius.

Miškininkai skuba nuraminti – išvalyti inkilą tikrai nesunku. Valant svarbu nesulaužyti jo konstrukcijos, o išvalius jį būtina vėl sandariai uždaryti ir pakabinti atgal. Jei planuojate valyti senus inkilus, nepamirškite pasirūpinti ir atsarginėmis inkilo dalimis, vinimis, nes senesni inkilai ardant gali skilti.

Miškininkų iškeltuose inkiluose savo namus dažniausiai kuria smulkieji paukščiai, tokie kaip varnėnai, įvairios zylės, musinukės, paprastosios raudonuodegės. Inkilai keliami ir retų rūšių paukščiams – ne tik pelėdoms, bet ir kukučiams, žalvarniams, net ir žinduoliams – miegapelėms ir šikšnosparniams.

Parengta pagal Valstybinės miškų urėdijos inf.

Mokyklinį skambutį pakeitė paukščių giesmės

VMU ir Lietuvos mokyklos kovo 21 d. minėjo Tarptautinę miškų dieną ir šią dieną pamokų metu įprastus mokyklų skambučių garsus pakeitė paukščių giesmės.

„Praėjusiais metais miškininkams bendraujant su mokyklų bendruomenėmis gimė unikali iniciatyva – paskatinti visas Lietuvos mokyklas paminėti Tarptautinę miškų dieną, moksleivius kviečiant į pamokas su skambančiais paukščių balsais. Projektas sulaukė didelio ugdymo įstaigų susidomėjimo, lėmusio, kad paukščių melodijos į pamokas ir pertraukas kvietė ir šiemet“, – sakė VMU atstovė.

Šis projektas skatina sužadinti klausos pojūčius ir atkreipti dėmesį į mus supančią gamtą, miškus ir juose gyvenančių giesmininkų įvairovę ir grožį.

VMU teigimu, šis įdomus ir prasmingas projektas ne tik puoselėja meilę gamtai, bet ir stiprina ryšį tarp mokyklos bendruomenės ir aplinkosaugos specialistų. „Ulba čiulba mokykla“ – lyg patvirtinimas, kad mokiniai turėtų tapti tikrais gamtos mylėtojais.

Tarptautinė miškų diena paskelbta kovo 21 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija 2012 m. Kiekvienais metais įvairiais renginiais minima ir didinama visų rūšių miškų ir medžių, esančių už miško ribų, svarba dabartinėms ir ateities kartoms.

Valstybinės miškų urėdijos inf.