Rastasis įrašas buvo užfiksuotas 1949 m. kovo mėnesį Bermuduose.
Tai yra beveik 20 metų anksčiau nei mokslininkas Rodgeris Peinas atrado banginių dainavimą.
Tuo metu mokslininkai, dirbę tyrimų laive kartu su JAV Karinių jūrų tyrimų biuru, bandė sonaro sistemas ir atliko akustinius eksperimentus, kai užfiksavo šį garsą.
Tyrėjai nežinojo, ką jie girdi, bet vis tiek nusprendė tuos garsus įrašyti ir išsaugoti.
Dabartiniai mokslininkai atrado šią dainą pernai, skaitmenizuodami senus garso įrašus.
Įrašas buvo gerai išsilaikiusiame diske, sukurtame naudojant „Gray Audograph“ – 1940-aisiais populiarų diktofoną.
Tai, kad garsas buvo įrašytas ant plastikinio disko, yra svarbu, nes dauguma to meto įrašų buvo įrašyti ant juostos, kurios jau seniai susidėvėjo.
Banginių gebėjimas skleisti garsus yra gyvybiškai svarbus jų išlikimui ir lemia jų bendravimą.
Kaip teigia juos tyrinėjantys mokslininkai, šie garsai pasireiškia spragtelėjimais, švilpimais ir šauksmais.
Mokslininkai teigia, kad garsai taip pat leidžia banginiams rasti maistą, orientuotis, surasti vieniems kitus ir suprasti savo aplinką plačiame vandenyne.
Kelios banginių rūšys skleidžia pasikartojančius garsus, primenančius dainas.
Banginiai, kurių svoris gali viršyti 25 tonas, yra žinomiausi vandenyno dainininkai.
„Ne mažiau svarbus yra ir paties vandenyno garsas“, – teigė jūrų bioakustikas Peteris Tyackas.
Pasak mokslininko, XX a. penktojo dešimtmečio pabaigos vandenynas buvo kur kas tylesnis nei šiandieninis, todėl banginių dainoms susiklostė kitoks fonas, nei mokslininkai yra įpratę girdėti.
Atkurti įrašai, anot P. Tyacko, padės geriau suprasti, kaip nauji žmogaus sukelti garsai, pavyzdžiui, padidėjęs laivybos triukšmas, veikia banginių bendravimą.
Naujausi komentarai