Augalai gali prišaukti ir nelaimių

Lietuvoje auga nuodingos gėlės ir žolės, kurių geriau neauginti ir iš viso neliesti, ypač jeigu turite mažų vaikų ar smalsių gyvūnų. Ir nuodingų augalų yra nemažai. Šį kartą paminėsime keletą pačių dažniausių ir nuodingiausių. Vieni iš jų savaime auga mūsų pievose ir miškuose, o kiti auginami gėlynuose.

Paprastieji ricinmedžiai (Ricinus communis)

Tai vienas nuodingiausių gėlynų augalų, pas mus auginamas kaip vienmetis augalas, nes neatsparus šalčiams. Gėlynuose paprastai sėjamos raudonlapės veislės. Mėgstamas dėl didelių lapų ir įspūdingo dydžio – gali pasiekti 2 m aukštį. Visas augalas nuodingas, o ypač – sėklos, kurių kokių 4–5 vienetų užtektų mirtinai dozei vaikui. Senovėje anglosaksai tikėjo, kad ricinmedžių sėklos padeda nukreipti nuo derliaus krušą ir blogus orus, o pasiėmus sėklų į kelionę laivu, šios padės išvengti audrų. Iš sėklų gaminamas ricinų aliejus, kuriame nėra nuodų ir kuris naudojamas kaip vidurius laisvinanti ar odos nudegimus gydanti priemonė.

Vaistinės šunvyšnės (Atropa belladona)

Apie jas sukurta ne viena legenda, nes jau nuo gilios senovės žinota, kad tai labai nuodingas augalas. Angliškai vadinama "mirtinu nakties šešėliu" (Deadly nightshade), nes manyta, kad nakties metu ji pavirsta kerinčio grožio burtininke, į kurią pažvelgęs žmogus sunkiai susirgdavo arba numirdavo. Taip pat buvo tikima, kad viduramžių raganos iš šunvyšnių gamindavo tepalą, padedantį skraidyti ant šluotų. Na, tiesos tame kažkiek yra, nes augale gausu narkotinių ir haliucinogeninių medžiagų. Dar buvo manoma, kad gėlyne augančias šunvyšnes prižiūri pats velnias. Senovės Venecijoje damos įsilašindavo į akis šio augalo sulčių, kad išsiplėstų vyzdžiai ir akys atrodytų didesnės. Nuo to ir kilo lotyniškas augalo vardas, reiškiantis "graži moteris".

Pas mus šunvyšnės auginamos soduose, gėlynuose ar vaistinių augalų kolekcijose. Žinoma, geriau jų neauginti ten, kur yra mažų vaikų, nes blizgančios ir saldžios juodos uogos yra sukėlusios ne vieną apsinuodijimą ir mirtį. Pati nuodingiausia augalo dalis – šaknys, iš kurių gaminami preparatai spazmams malšinti, reguliuoti virškinimo sistemą, gerinti širdies veiklą ir kt.

Mėlynosios kurpelės (Aconitum napellus)

Dažnokai auginamos etnografiniuose darželiuose. Visos augalo dalys yra labai nuodingos, bet šaknyse net 90 proc. daugiau nuodingų medžiagų nei lapuose. Ir, o varge, jei jų paragausite: pradžioje prasidės pykinimas, vėmimas, didžiuliai pilvo skausmai, vėliau prasidės traukuliai, galiausiai bus paralyžiuotas kvėpavimas ir nervų sistema, po to – tik mirtis. Tiek Europoje, tiek Azijoje senovėje kurpelių nuodai būdavo naudojami priešininkų geriamam vandeniui apnuodyti. Graikijos Kėjos saloje šio augalo nuodais oficialiai nunuodydavo nenaudingus visuomenei žmones: gimusius silpnus vaikus, ligonius, kurie niekada nepasveiks, ir senukus. Kaip ir iš daugelio nuodingų augalų, iš kurpelių taip pat gaminami įvairūs vaistiniai preparatai kosuliui slopinti, veido neuralgijai gydyti ir kt.

Kartusis kietis (Artemisia absinthium), pelynas

Dažnas ir populiarus liaudies medicinoje Lietuvos augalas, mėgstantis nelabai derlingas ir sausas vietas, pakeles, pamiškes. Lietuviai nuo seno pelyną naudojo apetitui gerinti, apsinuodijus maistu ir kitoms virškinimo ligoms gydyti. Norintys patys gydytis šiuo augalu turėtų būti atsargūs, nes netinkama pelyno dozė iš vaisto gali pavirsti nuodu. Juk ne be reikalo sakoma, kad, kai velnias po Adomo ir Ievos sugundymo bėgo iš Rojaus sodų, jo paliktuose pėdsakuose sudygo būtent kartusis kietis. XIX a. pabaigoje vakarų Europos šalyse atsiradęs ir tapęs labai populiarus iš pelyno pagamintas alkoholinis gėrimas absentas buvo plačiai vartojamas. Daugelis, padauginę šio žalsvo ir kartaus gėrimo, pradėdavo matyti haliucinacijas, visi vaizdai nusidažydavo geltonai žalia spalva, prasidėdavo nemiga, psichozė. Manoma, kad garsusis olandų tapytojas Vincentas van Goghas nutapė ne vieną žymų savo paveikslą, paveiktas absento, kurį jis labai mėgo.

Žaliosios rūtos (Ruta graveolens)

Mūsų etnografinių darželių gėlės, kad ir kaip būtų keista, iš tiesų nėra lietuviškas augalas. Iš Pietų Europos šios gėlės atkeliavo daugiau kaip prieš pusę tūkstančio metų. Šių augalų sultyse esantys furanokumarino junginiai, patekę ant odos ir apšviesti saulės spindulių, gali sukelti net pirmo laipsnio nudegimų. Iš rūtų pagaminti preparatai skatina šlapimo išsiskyrimą, laisvina vidurius, sukelia vėmimą. Viduramžiais buvo tikima, kad maro metu, laikant rūtų lapelius po nosimi ir juos uostant, galima vaikščioti miesto gatvėmis ir neužsikrėsti maru. Williamo Shakespeare'o laikais Anglijoje rūtos buvo laikomos atgailavimo simboliu. Prieškario Lietuvos kaimuose kai kurios motinos savo dukras, mėgstančias paryčiais grįžti iš vakaruškų, nusiųsdavo ravėti rūtų. Nes slapčia buvo tikimasi, kad toksiškas rūtų poveikis sukels persileidimą, esant nepageidaujamam nėštumui.

Paprastosios rusmenės (Digitalis purpurea)

Jos dažnokai auginamos gėlių darželiuose, kartais galima pamatyti sulaukėjusių pamiškėse. Šios aukštos, puošniais ir ryškiais varpelio formos purpuriškai violetiniais žiedais gėlės yra visos nuodingos, ypač jų sėklos. Iš rusmenių gaminami vaistai širdies veiklai gerinti ("Digoxin") ir stimuliuojantys ir tonizuojantys preparatai. Lietuvos miškuose auga ir savaiminės didžiažiedės rusmenės (D. grandiflora), tik jos retos, o jų žiedai gelsvos spalvos, jos nuodingos kaip ir paprastosios. Vaikams rusmenės gali būti mirtinai nuodingos.

Daržinės aguonos (Papaver somniferum)

Narkotizuojantį poveikį turintis augalas. Nuodingiausia jų dalis – nesubrendusios sėklų dėžutės. Pirmųjų duomenų apie aguonų poveikį randama 4000 pr. Kr. Egipto rankraščiuose, kuriuose užsimenama, kad motinos savo kūdikiams duodavo pakramtyti džiovintų aguonų galvučių, kad šie neverktų dygstant pirmiesiems dantims. Nors Lietuvoje daržinių aguonų auginti draudžiama ir savaime pasisėjusias būtina išnaikinti, bet be jų sėklų neįsivaizduojame daugelio saldumynų ir Kūčių stalo. Laukuose augančios savaiminės dirvinės ir birulės aguonos beveik neturi neigiamo poveikio.

Kitos nuodingos gėlės ir žolės

Nuodingųjų gėlių ir lauko žolynų sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti: tai ir didžiosios ugniažolės, kurių sultimis mėgstama naikinti karpas, ir aitrieji vėdrynai – dažnos drėgnų vietų piktžolės, ir pelkinės vingiorykštės, vartojamos kaip vaistai, bet kenksmingos sergantiesiems astma ar diarėja, ir vėlyviai bei eleborai, galintys sukelti odos alergijų, ir čemeriai, iš kurių gaminamas čemeryčių vanduo utėlėms naikinti, ir Sosnovskio barščiai, sukeliantys odos nudegimų kaip ir rūta, ir net prieskoniniai kvapieji rozmarinai, kurių per dideli kiekiai gali sukelti spazmų, vėmimą ir gilią komą. Tad neužmirškite, kad didžioji augalų dauguma – net virš 90 proc. – gali mus apnuodyti. Tiesą sakant, net ir tais likusiais 10 proc. galime apsinuodyti, nes viskas priklauso nuo kiekio. Tad, rinkdami miško gėrybes ar sodindami savo kieme naują ir nematytą augalą, būkime budrūs, kad gamtos dovanos nevirstų nelaime.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Meile

Meile portretas
Rūtos buvo kiekvienam darželį tik tinginiai valkatos nesodino pynė vainikėlius net kapai buvo puošiami

yja

yja portretas
vaikystėje saujom valgydavom aguonas ir nieko neatsitiko, o dabar staiga patapo kenksmingomis augančios močiutės darželyje ir kažkodėl geros, jei perki parduotuvėje
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių