500 kilometrų pėsčiomis ragų beieškant

Šiam užsiėmimui miškininkas skiria savo laisvą laiką po darbo, savaitgalius ir net – atostogas. Nors pirmąjį tauriojo elnio ragą Arūnas rado būdamas maždaug septynerių, rimtai šia „liga“ užsikrėtė prieš penkerius metus.

Interviu su A. Solovjovu – apie ragų ieškojimo subtilybes, vienetinius „trofėjus“ bei ilgus kilometrus, kurių nužingsniavimas ne visada lemia sėkmę.

– Esate Valstybinių miškų urėdijos, Kuršėnų regioninio padalinio Paežerių girininkijos specialistas. Kiek metų dirbate miškininku bei kaip nusprendėte pasirinkti tokį kelią?

– Gimiau ir užaugau nuostabiame gamtos kampelyje, prie Kamanų rezervato prisišliejusiame vienkiemyje, Purvėnų k. , Mažeikių r. Taigi, buvau apsuptas gamtos nuo pat vaikystės. Pažinau medžius, augalus, stebėdavau gyvūnus, paukščius, pradėjau domėtis ornitologija. Tai ir paskatino pasirinkti miškininko kelią. Ir tuo keliu einu jau 23 metus.

– Turite įdomų, unikalų užsiėmimą – renkate ir kolekcionuojate ragus. Kaip ir kada susižavėjote šia veikla?

– Pirmą tauriojo elnio ragą radau būdamas gal septynerių metų. Tuomet dar nebuvau nė vieno numesto rago net akyse regėjęs. Kad miške, ant griovio krašto, guli ne šaka, supratau tik prisiminęs vaizdus, matytus iš knygų apie gamtą.

Pamenu, būdamas trečiaklasis, ėjau anksti ryte į mokyklą. Pavasaris, polaidis, šlapia. Staiga pamačiau šviežius pėdsakus, kertančius mano keliuką. Nors buvau dar visai mažas vaikas, bet suvokiau, kad tie pėdsakai – elnio, o dabar pats ragų metimo metas. Nusukau į šoną ir nepraėjęs nė penkiasdešimt žingsnių rankoje turėjau ką tik numestą elnio ragą su dar kruvina rože. Kitą sykį, grįždamas iš mokyklos, laukuose radau antrą ragą. Tuo laiku specialiai  neieškojau, bet tokie radiniai jau tuomet mane džiugino.

Kartą, prieš penkerius metus, besidarbuodamas miške, aptikau gražų elnio ragą, tą pačią dieną – antrą, paskui dar trečią. Pajutau, kad „susirgau“ ragų ieškojimo liga. Tais metais radau 14 vnt. , kitais metais – 27 vnt., vėliau – 53 vnt., užpernai – 55 vnt., pernai – 34 vnt.

– Kokio dydžio kolekciją esate sukaupęs bei kur eksponuojate ragus?

– Šiuo metu kolekcijoje turiu apie 40 vnt. Didžioji dalis – prieš tai buvusios mano darbovietės, Pažiužmėlių girininkijos patalpose. Kiti – namuose. Kiekvieną ragą išmatuoju, pasveriu, nufotografuoju ir nufilmuoju radimo vietoje. Kiekvienas ragas turi savo istoriją.

– Papasakokite, kaip surandate ragus? Gal yra kažkokios specifinės vietos ar ženklai, padedantys atsekti, kur gyvūnas numetė ragus?

– Pavasarį ieškodamas ragų pirmiausia apeinu pamiškėse esančius pasėlių laukus ir pagal paliktus pėdsakus bei veiklos žymes randu vietas, kur elniai maitinasi. Pasimaitinę jie dienoja miške, kartais visai netoli palaukės. Nereikia jų trikdyti, verta tiesiog luktelėti, kol jie, tarsi atsidėkodami, paliks savo puošmenas. Tada reikės tik surinkti iš lauko ragus, o vėliau bus verta apsilankyti ir miške.

– Ar paieškas vykdote tik gerai pažįstamose vietovėse? Ar mėgstate patyrinėti ir naujų, ne tiek pažįstamų apylinkių miškus, laukus?

– Paprastai ragų paieškas vykdau gerai pažįstamose vietose, bet kartais aplankau ir naujus, man nepažįstamus miškus bei laukus, tikėdamasis rasti unikalių, išskirtinių „trofėjų“.

– Kada gyvūnai meta ragus? Ar briedžiai, elniai, stirninai, danieliai ragus meta tuo pačiu/panašiu metu?

– Briedžiai meta ragus vėlyvą rudenį bei žiemos pradžioje. Stirnos – taipogi rudenį numeta. Ankstyvą pavasarį ar dar žiemos mėnesiais ragus numeta elniai. Danieliai – pavasarį.

– Kokiu trofėjumi labiausiai didžiuojatės?

– Man smagiausia rasti gražią brandžių ragų porą, vieną ragą šalia kito. Esu radęs tų pačių gyvūnų numestus ragus du metus iš eilės. Taipogi smagu rasti labai didelius, šakotus arba kuo nors išsiskiriančius, unikalius ragus. Pernai radau stambią porą, vienas iš ragų buvo apsivijęs virve. Kadangi fotografuoju gamtą, kartą rudenį, rujos metu, pavyko įamžinti taurųjį elnią. Pavasarį už 6 kilometrų nuo tos vietos radau šio įamžinto elnio ragą. Taip pat retas, bent jau mūsų miškuose randamas „trofėjus“, yra briedžio ragų pora. Tokius ir panašius vienetinius radinius renku į savo kolekciją.

Net kartais iki nuprotėjimo, kai žmonės jų ieškoti važiuoja naktimis, laksto su prožektoriais po laukus ir miškus.

– Ar ragų ieškoti keliaujate vienas? Galbūt ragų kolekcionierių jūsų draugų, kolegų rate yra daugiau?

– Ragų ieškoti visada keliauju vienas. Sakoma, vilką kojos peni, tas pats posakis tinka ir ragų ieškotojui. Per dieną nueinu 20-30 km, kartą nuėjau 36 km. Per mėnesį – 500 km pėsčiomis. Tiesa, nueiti kilometrai dar negarantuoja sėkmės, svarbiausia žinoti, kur eiti ieškoti, kur didesnė tikimybė kažką surasti.

– Kaip planuojate ragų paieškas – ar paieškoms užtenka vienos dienos, savaitgalio, o gal tam reikia atostogų?

– Paprastai ragų paieškoms imu atostogas. Ragų metimo metu užimti ir mano savaitgaliai bei laikas po darbo.

– Esate ne tik miškininkas, bet ir fotografas, užfiksavęs ne vieną įspūdingą gamtos kadrą – tarp jų ir griausmingai baubiantys taurieji elniai. Ar šie jūsų pomėgiai yra susiję tarpusavyje? Keliaudamas ieškoti ragų, kartu pasiimate ir fotoaparatą?

– Gamtoje ne tik ieškau „trofėjų“, bet ir fotografuoju. Man ypač patinka gyvosios gamtos akimirkų įamžinimas. Dėl to fotoaparatas visada su manimi.

Pagrindinė taisyklė, kurios laikausi fotografuodamas ar ieškodamas ragų – netrikdyti, nevaikyti ir nepersekioti pačių gyvūnų ir kitų miško gyventojų. Mes esame tik svečiai gamtoje, tad atitinkamai ir elkimės.

Kartais būna, kad susiduri su žvėrimis akis į akį. Vieną kartą papuoliau tarp dviejų elnių patinų. Vienas mauroja iš vienos pusės, kitas ateina link manęs iš kitos. Aš stoviu prisiglaudęs prie eglutės. Bet elniai, žinoma, nepuolė, praėjo. Iš tiesų saugotis miške reikia tik briedžio ir šerno, jie būna seka, patelės labai įnirtingai gina savo vaikus.

– Ragų ieškojimas, tikriausiai, šiais laikais yra populiarus užsiėmimas?

– Taip, labai, net kartais iki nuprotėjimo, kai žmonės jų ieškoti važiuoja naktimis, laksto su prožektoriais po laukus ir miškus. Kuo toliau, tuo labiau žmonės eina iš proto. Yra tokių, kurie renka, nes jiems įdomu, neparduoda, kolekcionuoja, bet yra ir tų, kurie randa bet kokį ragą ir iškart deda ant prekystalio. Ragai yra unikalūs, kiekvienas elnias turi savo unikalią ragų formą, kuri metai iš metų nesikeičia, tik stambėja, prisideda šakų. Tai – labai įdomu.